Nuomonių barometras

Jau kelias dienas esu Vilniuje. Sostinėje šiandien lyja. Ir nieko nauja: seniai aišku, kad bet kokia pastanga įdomiau, prasmingiau, netikėčiau, provokatiškiau skulptūriškai ir architektūriškai dekoruoti viešąją erdvę, susilauks piktų, vulgarių replikų ir patyčių. Taip nutiko ir su neseniai Vrublevskių bibliotekos (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka) kiemelyje atidengtu skulptoriaus Gedimino Piekuro ir architektės Aušros Gvildienės kūriniu „Žygimantas ir Barbora“.

Niekada neslėpiau, kad, prieš dvejus metus pakviestas į ekspertų grupę vertinti konkursui pateiktų dvidešimt skulptūrinių projektų, nedvejodamas balsavau būtent už šį kūrinį. Tuomet savo sprendimą argumentavau taip:

„Iš visų konkurse dalyvaujančių pateiktų kūrinių Gedimino Piekuro interpretuojamas Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto įvaizdis pasiekia pačią universaliausią meno kūrinio idėją, nes autorius itin įtaigiai, šviežiai, novatoriškai ir be skulptūrinių klišių kalba apie mirtį ir nemirtingumą. Jis tarsi transformuoja hamletišką Shakespeare'o idėją, užkliudydamas Romeo ir Džuljetos mitą ir Barboros ir Žygimanto likimu primindamas mums meilę ir mirtį bei tarp jų tarpusį gyvenimą. Visų konkurso dalyvių kontekste Gedimino Piekuro darbas išsiskiria drąsa kalbėti apie amžinybę. Ir apie tai kalbėti universaliai. Kalbėti pakiliai, bet be patoso, be egzaltacijos, be didybės bei pompastikos. Valdovas ir žmogus šioje skulptūroje turi lygiavertes reikšmes. Pagaunama valstybiškumo ir intymumo vienovė. Kūrinys po lygiai turi ir nacionalinio, ir kosmopolitinio charakterio bruožų. Jis iš pirmo žvilgsnio provokuoja, užduoda daugybę egzistencinių klausimų, todėl ir vilniečiams, ir sostinės svečiams, neabejoju, žadintų smalsumą, intriguotų, tačiau tuo pačiu šis darbas darytųsi suprantamas ir lietuviui, ir prancūzui, ir brazilui, ir japonui - o tai jau meno kūrinio išliekamosios vertės bruožas, kaip ir jo atsparumas laikui ir istoriškumui. Akivaizdu, kad darbas nesunkiai atlaikytų laiko cenzą. Kūrinys originalus dar ir tuo, kad jis yra ne dirbtinio intelekto, o paties autoriaus vaizduotės ir istorijos supratimo vaisius.“

 

Net ir praėjus dvejiems metams nuo konkursui pateiktų darbų vertinimo, savo nuomonės nekeičiu ir jos neišsižadu. Pridurčiau nebent tai, kad šiame kūrinyje nėra nei pseudosakralumo, nei pseudoidiliškumo. Žaviuosi bibliotekos vadovo Dr. Sigito Narbuto (Sigitas Narbutas) drąsa, giliu ir plačiu požiūriu į Lietuvos istoriją. Jei ir turėčiau nedidelę „scenografinę“ pastabą ar nedidelę repliką architektei, ji būtų labiau „kraštovaizdinė“: vis dėlto ši skulptūra labiau derėtų ne plyname bibliotekos kieme, o šiek tiek kameriškesnėje aplinkoje - tarkime, sienos nišoje ar, tarkime, erškėtrožėmis apsodintame miniatiūriniame sode. Tai sustiprintų kūrinio intymumą. 

O tai, kad žymių žmonių kaukolės pasauliniame mene buvo vaizduojamos, laikomos relikvijomis, tyrinėjamos ir net pačios tapdavo meno objektais, anokia čia naujiena, tad nederėtų įnirtingai keiksmažodiškai piktintis, burnoti ar skleisti patyčias idėjos autorių ir kūrėjų adresu. Tačiau svarbu skirti du dalykus: kaukolę, kaip simbolį, ir tikro konkretaus žmogaus kaukolę. Tarkime, Michelangelo darbuose kaukolė dažnai tampa mirties, žmogaus trapumo ir amžinybės simboliu. Tačiau dar įdomiau, kad po jo mirties atsirado legendų apie paties Michelangelo palaikų ir kūno dalių istoriją. Jo kapas Florencijoje tapo savotišku menininko kulto centru. Caravaggio kūriniuose kaukolė dažnai naudojama kaip memento mori - priminimas, kad net šventumas, grožis ir galia baigiasi mirtimi. Jo aplinkoje tikros kaukolės taip pat buvo naudojamos kaip modeliai. O štai Rembrandto epochoje žmogaus palaikai tapo svarbia meno ir mokslo sankirta. Dailininkai studijavo skeletą, kad galėtų tiksliau vaizduoti žmogaus kūną. Paulis Cézanne'as irgi nutapė ne vieną kaukolės natiurmortą. Jo garsiosios kaukolės nebūtinai priklauso konkrečiam žymiam žmogui. Čia kaukolė tampa beveik geometriniu objektu - spalvos, tūrio ir formos tyrimu. Vienas garsiausių „ciniško meno“ pavyzdžių - Vincento van Gogho „Kaukolė su degančia cigarete“. Čia ji netgi tampa groteskiška, beveik juodojo humoro figūra. O antai Pablo Picasso kaukoles naudojo skirtingais laikotarpiais, ypač karo ir mirties tematikos kūriniuose. Jos jau ne vien religinis memento mori, bet ir XX amžiaus smurto, absurdo bei žmogaus likimo simbolis. Pagaliau - poparto menininkas Andy Warholas: jo „Skull“ (1976 m.) serijoje kaukolė tampa beveik popkultūros objektu. Tai labai skiriasi nuo Renesanso tradicijos: mirtis čia pateikiama kaip vizualinis ženklas, beveik prilygstantis garsenybės portretui.

Absoliučiai priešingą nuomonę turėčiau ir absoliučiai idėjai nepritarčiau, jei viešai būtų eksponuojami Žygimanto ir Barboros palaikai. Taip neretai nutinka, laikantis viduramžiškos tradicijos (nuo IV - VI a.), kai su šventųjų kūniškomis relikvijomis keliaujama iš vienos parapijos į kitą, iš vienos šalies į kitą, ir jos pagerbiamos (pagarbinamos) šventomis mišiomis. O makabriškų istorijų būta apsčiai. Vienas garsiausių atvejų - prancūzų matematiko ir filosofo René Descartes'o kaukolė. Po jo mirties 1650 m. palaikai buvo kelis kartus perkelti, o jo kaukolė galiausiai atsidūrė Prancūzijoje. XIX a. ji tapo savotiška mokslinio ir kultūrinio kulto relikvija. Prie to prisidėjo ir vokiečių kilmės prancūzų mediko Franzo Josepho Gallo XIX a. paskelbta frenologija: mokslininkai anuomet kolekcionavo garsių žmonių kaukoles ir bandė pagal jų formas spręsti apie intelektą, charakterį bei talentus. Laimei, šiandien frenologija laikoma pseudomokslu, tačiau jos kolekcijos sukūrė labai keistą sankirtą tarp meno, mokslo, muziejų ir garsenybių kulto. Esama dar ir kitų atvejų, kai pati garsaus žmogaus kaukolė būdavo fotografuojama, liejama gipsu, piešiama ar demonstruojama muziejuje. Tarkime, po Napoleono mirties Šv. Elenos saloje 1821 m. buvo padarytas jo veido atspaudas. Turbūt viena makabriškiausių meno istorijų yra susijusi su ispanų dailininku Francisco de Goya. Jis mirė 1828 m. Bordo. 1899 m., kai jo palaikai buvo perkelti į Ispaniją, paaiškėjo, kad karste nėra galvos. Goya kūnas buvo rastas be kaukolės. Iki šiol nėra aišku, kada ir kaip ji dingo. Ir kaip tik tuo metu atsirado dailininkas Dionisio Fierros. 1849 m. jis nutapė paveikslą „Goyos kaukolė“ („Cráneo de Goya“). Tai tikra žmogaus kaukolė, pavaizduota kaip klasikinis vanitas natiurmortas. Paveikslas iki šiol saugomas Saragosos muziejuje. Kadangi Goya tuo metu jau buvo miręs, o jo kaukolė vėliau paslaptingai dingo, kilo šiurpi hipotezė: ar Fierros nutapė paties Goya kaukolę? To įrodyti nepavyko. Muziejaus mokslininkai patys pabrėžia, kad ryšys su Goya kaukole tebėra neįrodytas.
Panašios makabriškos istorijos susijusios ir su kitų didžių menininkų bei mokslininkų palaikais: Josepho Haydno, W. A. Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, Isaaco Newtono... O štai rašytojo Friedricho Schillerio istorija beveik siurrealistinė. Po jo mirties 1805 m. palaikai buvo palaidoti Veimare. Vėliau kilo didelė problema: niekas tiksliai nežinojo, kuris skeletas yra būtent jo. XIX amžiuje buvo pasirinkta viena kaukolė ir paskelbta, kad ji - Schillerio. Ją matė ir pats J. W. Goethe. Negana to - ši relikvija įkvėpė Goethe parašyti garsų eilėraštį „Žvelgiant į Schillerio kaukolę" („Bei Betrachtung von Schillers Schädel"). Tačiau XX-XXI a. moksliniai tyrimai viską sugriovė. DNR analizė atskleidė, kad nė viena iš dviejų kaukolių, laikytų Schillerio, nebuvo jo. Taigi šiuo atveju buvo suklaidintas bei apsigavo ir pats J. W. Goethe.

Taigi Vilniuje, sostinėje šalies, kuri savo istorija ir kultūriniu palikimu priklauso krikščioniškajai Vakarų Europai, iš tikrųjų nenutiko nieko šokiruojamo. Žygimanto ir Barboros palaikai nebuvo fetišizuoti ar išniekinti, viešai juos eksponuojant. Barbora Radvilaitė palaidota Vilniaus arkikatedros požemiuose, Karališkajame mauzoliejuje, įrengtame po Šv. Kazimiero koplyčia, o Žygimantas Augustas ilsisi Krokuvos Vavelio katedroje, karališkajame nekropolyje.