Rinkimų kampanijos metu žiniasklaidoje randasi vis daugiau politinio turinio, kuris yra vienokia ar kitokia forma finansuojamas. Tačiau dalis turinio yra aiški politinė reklama, kitas - nepriklausomų žurnalistų parengtas turinys.

Ir štai pastaruoju metu kyla vis daugiau diskusijų, kaip reikia vertinti žurnalistų veiklą, kai jie dalyvauja vienokia ar kitokia forma kurdami turinį, kuris yra politinė reklama. Kiti dar vadina agitacija. Man atrodo, kad tai esmės nekeičia.

Todėl šiuo atveju noriu pacituoti tris Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso straipsnius:

„30 straipsnis.
Visuomenės informavimo priemonėse turi būti aiškiai atskirta reklama (įskaitant ir politinę reklamą) nuo žurnalistų kūrinių. Žurnalistas turi teisę atsisakyti rengti reklaminę informaciją.
31 straipsnis.
Draudžiama reklamą pateikti kaip nešališką informaciją ar kitaip ją slėpti.
32 straipsnis.
Žurnalistas neturi reklamai naudoti savo vardo, atvaizdo ir balso, išskyrus tuos atvejus, kai tokia reklama siekiama humanitarinių tikslų."

Sistemiškai žiūrint, mano nuomone, situacija atrodo taip:
Žurnalistas turi teisę (ne pareigą) dalyvauti kurdamas (politinę) reklamą, t.y. jos turinį, tik kurdamas tekstą, vaizdą ar garsą tokia forma, jog jo paties asmens nesimatytų. Kitaip tariant, kūrybinis procesas gali vykti nuasmenintai.

Tiesa, jei kalbame apie „humanitarinius" tikslus, tuomet šis žodis daugelio žmonių gali būti gana plačiai interpretuojamas. Nors žodynas suteikia beveik aiškią prasmę:

„humanitarinis, humanitarinė susijęs su mokslais apie žmogų ir kultūrą: humanitariniai mokslai".

Jaučiu, kad rengėjai kodeksą rašydami turėjo omenyje humanistinių tikslų. Nes kitaip išeina, kad galima dalyvauti reklamoje, kurioje siekiama mokslo reklamavimo tikslų arba reklamuoti žmogų ir kultūrą moksliniu požiūriu. Kažkoks absurdas.

Todėl būtų labai gerai, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija kuo skubiau sureguotų į šią situaciją ir pateiktų žymiai paprastesnį ir aiškesnį atsakymą tiems, kas nesupranta. Tiesa, viename komisijos leidinių radau štai tokią komisijos pirmininko Lino Slušnio citatą:

„Šiandien tikrai nelengva atskirti, kur yra etiškas žurnalistas ir neetiška žiniasklaidos priemonė. Leidėjų dalyvavimas komisijoje yra puiki prevencinė priemonė nenaudoti leidinių saviems interesams ginti. Etikos kodeksas yra nesudėtingas dokumentas, kuriame atsispindi pagrindinės žiniasklaidos normos. Viskas, atrodytų, yra labai paprasta, bet vis dėlto daugybė žmonių nepatenkinti žiniasklaidos priemonių darbu. Liūdniausia, kad kai kurie žurnalistai siekia ne pasitaisyti, bet kaip nors apeiti šį kodeksą. Antra vertus, tikrai nėra taip blogai, kaip kartais atrodo. Turime nuostabių ir nepaperkamų žurnalistų. Tai profesionalai, kurie suvokia žmogaus orumo vertę ir supranta, koks jis pažeidžiamas. Tokie žurnalistai komisijoje nesvarstomi."

Na, o Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija dar prieš praėjusius rinkimus į savivaldą yra pateikusi labai aiškų savo komentarą apie žurnalistų santykį su politika.

Tačiau prirašęs čia kitų protingų žmonių minčių, pasakysiu atvirai ir savo poziciją. Kai man trūksta išminties šaltinio etikos kodekse, jos semiuosi iš Deivido Randelo knygos „Universalus žurnalistas". Ten yra puikus skyrius „Naujoji etika" (nuo 104 psl.). Perskaitęs jį randi daug atsakymų. Bet... Ne visus. Tada galima atsiversti skyrių „Nevienareikšmės „prieblandos zonos" situacijos" (115 psl.). Ir ten, žinoma, nėra visų atsakymų.

Vertindamas politinių partijų užsakytas laidas televizijos eteryje (turiu omenyje LRT televiziją), kaip žiūrovas, pasidariau tokią išvadą: laidos forma yra kaip normali žurnalistinė laida, kurioje žurnalistas aštriai kalbina pašnekovus, dalyvauja ir pašalinis vertintojas - dėl didesnio objektyvumo. Tačiau laida pažymėta kaip rinkiminė agitacija ir politinė reklama. Partijos nariai už dalyvavimą susimokėjo. Taip jie ten ir pateko. Ne pats žurnalistas juos rinkosi. Ir tai pažeidžia žurnalisto teisę nepriklausomai kurti visą laidos turinį „nuo...iki".

Todėl toks turinys, mano galva, yra nei žuvis, nei mėsa. Pagal apmokėjimą už laidą ir dalyvavimo nusipirkimą - tai reklama. Pagal laidos vedimo formą - žurnalistika. Todėl, man atrodo, kad žiūrėdamas tokias laidas kaip žurnalistas negaliu to vertinti kaip tikros žurnalistikos, o kaip rinkėjas ir žiūrovas - kaip aiškios politinės reklamos. Bet tokie „miksai", mano galva, galiausiai kenkia ir reklamos rinkai, ir žurnalistikai. Tikrai reklamai, ir tikrai žurnalistikai. Ir demokratijai. Ypač rinkimų metu.

P.S. Galėčiau net konstatuoti, kad turime Lietuvoje „pusėtiną" demokratiją, „pusėtiną" politinė kultūrą ir etiką. Ir „pusėtiną" žurnalistiką. Dar turime „pusėtiną" padorumą darbo rinkoje (šešėlis ir fiktyvus nedarbas), šeimos srityje (kas antra šeima subyra), pusėtiną teisėsaugą (truputis korupcijos, truputis neveiklumo, truputis problemų su kompetencija ir padorumu). Na ir orai „pusėtini" (kartais lyja, kartais saulė, kartais šalta, kartais šilta).

Rubrika "Nuomonių barometras" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.