Nuomonių barometras

Jonas Vėlyvis

Vos ne kasdiena, kai ta pati naujiena: žurnalistams sunku gauti informaciją iš savivaldybių ar kitokių valstybės institucijų. Ką tokiu atveju patarti? Čia mano mintis grįžta prie mus auklėjusios Švedijos pavyzdžio ir knygos „Spaudos laisvė demokratinėje visuomenėje". Ją parašė, kaip autorius pats save pristatė, Suomijos švedas Erikas Bagerstamas ir pirmiausia išleido Estijoje, o lietuviškai 1994 metais išspausdino Suomijoje, parėmus „The Swedish Agency for Technical and Economic Cooperation".

Tad kokie būdai pateikiami informacijai gauti? Pirmiausia teigiama, jog visuomeniniai aktai turi būti vieši. Bet mes girdime, jog vis daugiau žurnalistams dokumentų būna slaptų. Taigi tokiu atveju, jei dokumentas slaptas, jame turi būti nurodyta, kodėl jis įslaptinamas. Švedijos Spaudos Laisvės Akte, (Gal ir mums tokį įstatymą sukurti? - J. V.) kuris yra konstitucinis įstatymas, trumpai paaiškinamos tokio principo priežastys tokiais žodžiais: „Siekiant užtikrinti laisvą pasikeitimą nuomonėmis ir visapusišką informavimą, kiekvienas Švedijos pilietis turi turėti teisę susipažinti su visuomeniniais aktais".

Kai Suomijos švedas Erikas rašė mano šiame straipsnyje minimą knygą, jis aptiko kitokį pavyzdį, tačiau jau Latvijoje. Tuo metu Latvijos masinių informacijos priemonių įstatymo projekte buvo sakoma, kad valstybė ir kitos valdžios instancijos privalo teikti informaciją spaudai. Tačiau kitoje pastraipoje buvo parašyta, kad valdžios instancija turi teise atsisakyti teikti informaciją, jeigu tai gali apsunkinti sprendimo priėmimą. Man atrodo, jog su panašia žodžių ekvilibristika susiduria ir nūdienų Lietuvos žurnalistai savivaldybėse ar valstybės institucijose. O kokia Suomijos švedo Eriko nuomonė? Jis diskusine tvarka klausia skaitytoją: „Bet negi informacija iki sprendimo priėmimo nėra skirta tam, kad su ja susipažinus visuomenė galėtų apsvarstyti projektą ir pateikti savo vertinimus?" Ir čia pat atsako: „Juk priėmus sprendimą visuomenės nariai nebegalės nieko pakeisti".

Taip susiduriama su dviem neigiančiomis vieną kitą „teisybėmis": valdžia skelbiasi tarnaujanti žmogui ir čia pat neigia tai, slėpdama informaciją, kaip kokiu būdu rengia vienokį ar kitokį visuomenei rūpimą sprendimą.

Švedijos žurnalisto supratimu slapti dokumentai dažniausiai yra tokie, kurie susiję su valstybės saugumu, užsienio politika, socialinėmis ar ekonominėmis problemomis, arba tokie, kurie įslaptinami, kai siekiama išsaugoti asmens neliečiamumą. Žinoma, tokiam asmeniui leidus, žurnalistas ar kas nors kitas turi teise susipažinti su šiais dokumentais.

Kaip man teko patirti, kartai mūsų žurnalistai kaip tardytojai reikalauja iš asmens papasakoti tai, ką jie nori apie jį rašyti. Šiuo atveju jau reikia asmenį ginti nuo žurnalisto prievartos. Bet tai kita tema kitam straipsniui.

Tad vėl pažvelkime per Baltijos jūrą. Knygos autorius rašo, jog teisę susipažinti su visuomeniniais aktais turi visi, ne tik žurnalistai. Iš esmės bet kas gali kreiptis į bet kurią valdžios įstaigą ir skaityti visus laiškus, protokolus, raštus, parašytus toje įstaigoje ar jai atsiųstus. Besikreipiančiam nereikia patvirtinti savo asmens tapatumo ar aiškinti, kodėl jis nori susipažinti su vienu ar kitu dokumentu. O ar pabandė kuris nors Lietuvos žurnalistas tai padaryti? Atsiliepkite!

Dar vienas švediškas pavyzdys:

Vienos aukštosios žurnalistikos mokyklos Švedijoje studentas norėjo ištirti savižudybės kalėjime aplinkybes. Jis norėjo susipažinti su įkalintojo byla, jo medicininės slaugos istorija, nusikaltimo medžiaga bei policijos atliktu savižudybės tyrimu. Nepaisant keleto bandymų, kalėjimo viršininkas nenorėjo pateikti jokių dokumentų. Tada žurnalistas kreipėsi į teismą, kuris priteisė išduoti policijos tyrimo dokumentus, teismo medžiagą ir didžiąją dalį jo įkalinimo bylos. Tačiau kalėjimo darbuotojai neprivalėjo pateikti jo medicininės slaugos istorijos.

Čia man atskriejo mintis, jog rengiant įstatymų pataisas, susijusias su Lietuvos žiniasklaida, reikėtų numatyti žurnalistams galimybę dažniau kreiptis į teismą, o teismus įpareigoti tokius kreipinius nagrinėti per kelias dienas, panašiai kaip kad nagrinėja rinkimų reikalus.

Ir dar keletas švedo autoriaus patarimų: „Jei tarnautojas sako, kad jis ar ji šiuo metu dirba su dokumentu ir todėl negali jo pateikti, galima atsakyti, kad jūs ateisite per pietų pertrauką. Tuomet juk niekas juo nesinaudos!

Jei valdžios instancijos tarnautojas sako, kad dokumento atsitiktinai neturi su savimi, galima mėginti kreiptis į kitą instanciją. Darbščiosios kopijavimo mašinos padeda viešumui!

Jei valdžios organai atsisako peržiūrėjimui pateikti kokį nors tarptautinį dokumentą, pavyzdžiui, JTO, EB ar Europos Tarybos dokumentą, motyvuodami tuo, kad pastarasis susijęs su „slapta" užsienio politika, visada galima paprašyti dokumento kaimyninėje šalyje.

ES šalyse vyrauja skirtingos procedūros. Pradėdama derybas dėl narystės EB, Švedija reikalavo, kad būtų išlaikytas švediškas viešumo principas. Toks žingsnis buvo žengtas po didelių diskusijų spaudoje. Tai gali reikšti, kad EB (dabar ir ES - J. V.) dokumentai, įslaptinti vienoje šalyje, yra vieši Švedijoje.

Jei valdžios organai nepateikia kokio nors dokumento, turi būti galimybė apskųsti juos teisme. Tai pasakytina ir apie dokumentus, formaliai laikomus slaptais. Taigi teismas turėtų spręsti, ar dokumento įslaptinimas tikrai būtinas".

Beje, Švedijoje įprastas naujienų medžioklės būdas - patikrinti registracijos žurnalus, kuriuose registruojami visi gaunami raštai ir aktai. Taigi užeiti į Švedijos Ministro pirmininko kanceliariją ir paprašyti leisti perskaityti visuomenės laiškus bei atsakymus į juos yra visiškai įmanomas dalykas. O koks žurnalistas pamėgins tai padaryti Lietuvoje ir aprašys savo nuotykius mūsų http://www.lzs.lt/  svetainėje?

Rubrika „Nuomonių barometras" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis