Naujos knygos, leidiniai

Vytautas Žeimantas

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras kartu su Šiaurės Amerikoje veikiančiu Mažosios Lietuvos fondu išleido "Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną". Knyga skirta Mažajai Lietuvai, gražiais pasiekimais ir skaudžiais netekimais paženklintam kraštui, kurį šiandien dalijasi net trys valstybės. Šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis, Nemuno dešinysis krantas - Lietuvoje, iš centrinės dalies atsirado politinis naujadaras - Rusijos Kaliningrado sritis, pietinę valdo Lenkija.

Reiktų pasidžiaugti, kad tai jau trečias rimtas bendras šių dviejų leidėjų projektas, skirtas Mažajai Lietuvai.  2014 metais jie šį žinyną išleido anglų kalba (Consice Encyclopaedia of Lithuania Minor), o 2000-2009 metais ir keturtomę "Mažosios Lietuvos enciklopediją". Visus šiuos leidinius inicijavo, didžiąja dalimi finansavo ir konkrečiais darbais bei sukaupta medžiaga rėmė Mažosios Lietuvos Fondas, nuo 1985 metų veikiantis JAV ir Kanadoje. Šie trys leidiniai tapo didžiausiu ir reikšmingiausiu Fondo remtu ir kartu su Lietuvoje dirbančiais Mažosios Lietuvos tyrėjais bei leidėjais įvykdytu bendru projektu, kurio iniciatorius ir pagrindinis tvarkytojas iki mirties buvo žinomas mažlietuvis, prof. dr. Vilius Pėteraitis, 1914 m. gimęs Vaidauguose, netoli Klaipėdos, gyvenimo kelią užbaigęs 2008 m. už Atlanto, Toronto mieste.

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, dabar išleidęs "Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną", turėjo nuoširdžius sąjungininkus. Žinyno rengimą globojo Mažosios Lietuvos Fondo pirmininkas Vilius Algirdas Trumpjonas, jam mirus - prof. Jurgis Arvydas Anysas, gyvenantis Čikagoje. Nuoširdžiai dirbo žinyno rengimo grupės vedėja Danutė Valentukevičienė. O žinyno turinį formavo Redakcinė kolegija, vadovaujama jos vyriausiojo redaktoriaus dr. Vaclovo Bagdonavičiaus bei Redakcinės kolegijos prezidento prof. Zigmo Zinkevičiaus. O redakcinėje kolegijoje sėkmingai darbavosi net trys LŽS nariai: Antanas Račis, Algirdas Matulevičius ir Vytautas Kaltenis.

Antanas Račis į LŽS įstojo 1991 metais. Jo literatūrinis slapyvardis Antanas Stebeikis, nes gimė Skebeikių kaime. 45 metus atidavė enciklopedijų leidimimui. 1970-92 dirbo Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, 1992- 2015 Mokslo ir enciklopedijų leidybos centre, nuo 2000 iki išėjimo į pensiją buvo šio centro direktoriaus pavaduotojas redakciniams darbams.  Buvo vyriausias redaktorius 26 tomų "Visuotinės lietuvių enciklopedijos", (2001-2015), keturtomės enciklopedijos "Lietuva" (2008-2015). Dvitomės  "Lietuvos sporto enciklopedijos" (2010-2013) Mokslinės redakcinės tarybos pirmininko pavaduotojas. Enciklopedinio žinyno "Bažnytinė muzika" (2011) Mokslinės  redakcinės tarybos pirmininkas. Su istoriku E. Maineliu sudarė  ir redagavo dvitomį enciklopedinį žinyną "Lietuvos istorija" (2011-15). Su kitais 2014 metais parašė prisiminimų  knygą "Jurgėnų kraštas: praeitis, etninė kultūra, dabartis".  Iš lenkų ir rusų kalbų išvertė per 20 grožinės ir mokslinės literatūros knygų. Kolegos Antano nuopelnai buvo įvertinti Gedimino ordino medaliu. Apie jį ir jo veiklą kolegos Rimantas Kareckas ir Rita Urnėžiūtė sudarė ir 2016 metais išleido knygą "Žmogus su enciklopedija".

LŽS narys, daktaras Algirdas Matulevičius šiam žinynui parašė net 23 straipsnius. Mažąja Lietuva jis susidomėjo dar studijuodamas Vilniaus universitete. Mokslinėse konferencijose Maskvos, Kijevo, Odesos, Novosibirsko, Tartu universitetuose jis skaitė pranešimus apie lietuvių tautinio sąjūdžio XIX a. II pusėje spaudą - „Aušrą", „Varpą", apie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos intelektualų bendradarbiavimą. Šia tema pirmasis parašė diplominį darbą, o 1973 m. apgynė daktaro disertaciją iš Mažosios Lietuvos 1701-1807 metų laikotarpio istorijos, lietuvių (mažlietuvių) ir vokiečių tautinių santykių. Net nuo 1972 m. jis rengė lietuviškas enciklopedijas. Be dviejų monografijų, į kitas knygas, tęstinius mokslinius leidinius, periodinę spaudą, įvairias enciklopedijas parašė daugiau kaip tūkstantį straipsnių.

A. Matulevičius buvo vienas iš aktyviausių "Mažosios Lietuvos enciklopedijos" sukūrimo ir leidimo pradininkų, šią idėją kėlęs dar 1996 m. Ši solidi keturių tomų enciklopedija buvo išleista 2009 metais.

Jis sudarė ir originalių Mažosios Lietuvos etninių ir kitokių žemėlapių. Pirmasis plačiai ir išsamiai ištyrė kaip per amžius, iki XVI a. pradžios, susidarė lietuvininkų etnoteritorinė ir etnokultūrinė bendruomenė, kaip XIII a. autochtonus prūsus ir kitus baltus užkariavo Vokiečių (Kryžiuočių) ordinas ir jų etninėse žemėse sukūrė kolonijinę valstybę, vietos gyventojus pavertė baudžiauninkais. Rašė ir apie jų pasipriešinimą socialinei ekonominei, religinei ir tautinei priespaudai.

A. Matulevičius pirmasis detaliai ištyrė ir Prūsijos kunigaikštystės (1525-1701 m.), ypač Prūsijos karalystės (nuo 1701 m.) gyventojų socialinius ekonominius sluoksnius, kategorijas bei grupes, religinius tautinius santykius, 1989 m. sudarė (perbraižytas iš jo 1973 m. sudaryto nedidelio formato) originalų Mažosios Lietuvos pietinės ribos žemėlapį su administraciniais teritoriniais suskirstymais, 1996 m. su kartografu Petru Gauču - taip pat originalų žemėlapį apie XVII a. pradžios Mažosios Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį, nurodydamas valsčius, kuriuose gyveno lietuvininkai, prūsai, kolonistai vokiečiai, pietinėje dalyje - ir lenkai bei mozūrai.

Kolega Vytautas Kaltenis dar spėjo paimti į rankas šį žinyną. Tačiau, deja, neseniai, balandžio 29 dieną, po sunkios ligos išėjo Anapilyn. Mažąją Lietuvą jis pradėjo domėtis nuo 1952 metų, kai pradėjo dirbti Klaipėdoje. Keliaudamas po Klaipėdos kraštą, 1956-1978 metais užrašė Rusnės ir Karklininkų (Karklės) liaudies dainų, kitos žvejų tautosakos, sovietinio genocido faktų. Padėjo steigti Liaudies meno draugijos Žemaitijos skyrių. Buvo Jūros muziejaus įkūrimo ir Jūros šventės atgaivinimo (1963) vienas iš iniciatorių. 1968 surengė Vydūno 100-ųjų gimimo metinių minėjimą Klaipėdos mieste. Daug rašė apie Mažają Lietuvą, jos žmones, kai 1972-1997 metais dirbo laikraščio „Tiesa" (nuo 1994 "Diena") redakcijoje. Tada paskelbė įdomių atsiminimų apie rašytoją Ievą Simonaitytę. 2000-2009 metais kartu su kitais leido keturių tomų "Mažosios Lietuvos enciklopediją", buvo jos redakcinės kolegijos narys, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai. Buvo "Mažosios Lietuvos enciklopedinio žinyno" (anglų k. 2014, lietuvių k. 2016) redakcinės kolegijos narys. Pateikė šiems leidiniams daug autorinių straipsnių, nuotraukų, iliustracijų. Be to buvo ir "Visuotinės lietuvių enciklopedijos" straipsnių autorius. Apie mažlietuvius parašė ir 2008 metais išleido solidžią knygą "Ak, gražus dangau!", su kitais "Pasisvečiavimas: lietuviškos vietos senuose Karaliaučiaus atvirukuose" (2005). 2009 metais jam buvo įteikta Ievos Simonaitytės premija. Jis buvo Vydūno draugijos garbės narys.

Pasak dr. V. Bagdonavičiaus, šio žinyno leidėjai nepretendavo aprėpti visą Rytų Prūsiją, jos istoriją bei visus su ja susijusius reiškinius ir objektus. Žinyno leitmotyvas siauresnis - tik toji Rytų Prūsijos teritorijos dalis, kurioje nuo seno gyveno lietuvių ir kitų baltų - prūsų, kuršių, skalvių, nadruvių, sūduvių gentys. Nors nustatyti šios teritorijos ribas, ypač pietinę, yra nelengva. Leidėjų pateiktuose Mažosios Lietuvos žemėlapiuose yra nurodomi keli pietinės sienos variantai. Mano nuomone tiksliausiai šią ribą 1989 metais pavaizdavo LŽS narys, daktaras Algirdas Matulevičius, kruopščiai ištyręs čia gyvenusių žmonių tautinę sudėtį.

Žinyne svarbiausias dėmesys koncentruojamas į lietuvininkų, kaip etninės grupės, savitumo, jų kultūros išskirtinumo atskleidimą. Būtent to pasigendama Rytprūsiams skirtoje literatūroje, skelbtoje kitomis kalbomis. Ir ši lietuviško etnoso pažinimo spraga dabar iš esmės yra užpildyta. Padaryta tai Rytprūsiais besidominčiam skaitytojui neįkyriai, profesionaliai, netvirtinant, kad čia tebūta tik lietuviškojo etnoso ir kad tik jis teįspaudęs savo kultūros pėdsakus. Lietuviškasis šio krašto istorijos dėmuo atskleidžiamas atsiremiant į bendrąjį istorinį kontekstą, jame regint ir kitą, pagrindinį, jame veikusį - vokiškąjį - subjektą bei lietuviškojo etnoso sąveiką su juo.

Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas sudarytas iš trijų dalių: pirmoji - istorija, ekonomika, kultūra, antroji - gyvenvietės, trečioji - biografijos. Pirmoje dalyje pateikiamos istorinės žinios apie Mažąją Lietuvą - apibrėžiama jos teritorija, vardas, apibūdinami jos gyventojai. Rašoma apie prūsų, vakarinių lietuvių ir kitų baltų gentis, Vokiečių ordino užkariavimus, Prūsijos valstybės įkūrimą, jos raidą, didžiąją maro epidemiją ir jos padarinius, socialines ir politines reformas, vykusius karus ir su jais susijusius istorinius lūžius. Istoriniame fone pateikiamas lietuvininkų kaip savitos etninės grupės susiformavimas, atskleidžiami jos unikalūs bruožai.

Daug vietos skiriama kultūriniam gyvenimui, ypač švietimui, religijai, spaudos leidybai, dailei, etninei kultūrai. Atskleidžiami lietuvininkų tapatybės ženklai ir jų kultūros išskirtinumas, parodoma Mažosios Lietuvos reikšmė visos Lietuvos kultūrai. O ji buvo tikrai nemaža. Mažojoje Lietuvoje pasaulį išvydo pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių gramatika, pirmasis lietuviškas laikraštis, pirmoji poema, pirmoji dainų šventė ir pan. Čia gyveno, dirbo ir kūrė Martynas Mažvydas, Liudvikas Gediminas Rėza, Kristijonas Donelaitis, Vydūnas, kiti garsūs žmonės, iš čia lietuvišką sąmonę žadino „Aušra", „Varpas". Apie tai rašo profesoriai Eduardas Gudavičius, Zigmas Zinkevičius, Domas Kaunas, Gintaras Beresnevičiaus, Darius Petkūnas, Ingė Lukšaitė, Albertas Juška, kiti.

Žinyne plačiai aprašoma Klaipėdos krašto istorija ir ekonomika. Klaipėdos (vokiškai - Memel) istorija sudėtinga, įvairiai traktuojama, yra net teigiančių, kad Klaipėdos vardas - tai lietuvių sugalvotas naujadaras. Todėl, manau, kad būtų geriau, jei į žinyną būtų įdėtas ir Casparo Hennebergerio „Prūsijos žemėlapis" ((Prussia vetus, iš „Alt und Neus Preussen"), pasirodęs 1684 metais Frankfurte ir Leipcige, kuris įdomus tuo, kad manding pirmą kartą žemėlapiuose Klaipėdos miestą įvardija ne Memeliu, bet Cleypeda.

Antroje dalyje pateikiami lietuviškiausios krašto dalies gyvenviečių aprašymai. Tai - 165 miestų, miestelių, valsčių ir parapijų centrų, didesnių kaimų istorijos. Didžiausi šios dalies straipsniai skirti Karaliaučiui, Klaipėdai, Tilžei, Šilutei, Ragainei, daug įdomių faktų galima rasti straipsniuose, skirtuose Įsručiui, Gumbinei, Labguvai, Juodkrantei, Nidai, Pagėgiams, Priekulei, Pyliavai, Tepliuvai, kitiems Mažosios Lietuvos miestams, miesteliams ir garsesniems kaimams.

Trečioje žinyno dalyje aprašyti Mažojoje Lietuvoje gimę, gyvenę ar veikę svarbesni politikos, visuomenės, kultūros, švietimo ir mokslo veikėjai, lietuviškosios raštijos pradininkai, tautosakos rinkėjai ir leidėjai, iškilūs dvasininkai ir kitų sričių žymūs veikėjai. Šioje dalyje stengtasi pateikti kuo daugiau lietuvių kilmės ar lietuvių kultūrai, tautinio tapatumo palaikymui nusipelniusių veikėjų biografijų.

Žinynas išėjo solidus, 584 puslapių, jame daugiau kaip 900 iliustracijų, gausu retų ir įdomių nuotraukų, daug žemėlapių. Pateikiama bibliografija, yra asmenų, gyvenviečių, dalykų rodyklės. Visa tai padės skaitytojui geriau orientuotis šioje informacijos gausoje.

Šioje knygos dalyje pasigedau tik informacijos apie šiuolaikinius žinomus Mažosios Lietuvos tyrėjus. Juo labiau, kad praktiškai jie visi dalyvavo šio žinyno leidime, yra pagrindinių knygos straipsnių autoriai. Manau, kad skaitančiam šį žinyną tikrai būtų įdomu sužinoti, kas yra tie žinyno leidėjai, straipsnių autoriai. Paskelbta glausta informacija apie juos tik padidintų žinyno vertę.

Vartant naująjį žinyną, prisiminiau, kaip Mokslų Akademijoje per "Mažosios Lietuvos enciklopedijos" pristatymą, daugelis kalbėjo, kad ties ją sustoti negalima, būtina kažką panašaus išleisti ir kitomis kalbomis. Ir motyvacija buvo svari: Vokietijai priklausiusią Mažąją Lietuvą dabar administruoja trys šalys, kiekviena turėdama savų interesų, lietuviai, rusai, lenkai, vokiečiai, na, ir kiti, žvelgia į tą kraštą per savo mąstymo prizmę. Tarptautinę reikšmę turintis objektas kelia suprantamą smalsumą, kurio viena enciklopedija, nors ir išsamia, bet išleista tik lietuvių kalba, nepatenkinsi. Būtina į skaitytoją prabilti ir pasaulyje populiariomis kalbomis, ir glaustesne, parankesne naudojimui žinyno forma. Anglų ir lietuvių kalbomis dabar toks žinynas jau yra. Manau, kad jį dar vertėtų išversti ir į vokiečių, rusų, gal būt ir į lenkų kalbas.

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras ir Mažosios Lietuvos fondas, išleisdami "Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną" ir lietuvių kalba atliko labai reikšmingą darbą. Manau, kad ši knyga turėtų būti po ranka žurnalistams, dirbantiems Mažojoje Lietuvoje ir tieks kolegoms, kurie domisi Mažąją Lietuva.

Rubrika "Naujos knygos, leidiniai" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.