2022 m. gegužes 16 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Povilas Sigitas Krivickas: su erudicijos ženklu

2013-09-05
 
Povilo Sigito Krivicko knyga  „Antroji ranka“

Povilo Sigito Krivicko knyga „Antroji ranka“

 

Juozas Kundrotas

 

Žurnalistas, prozininkas, publicistas, fotomenininkas, išleidęs keliolika publicistikos ir eseistikos knygų, tris romanus, visą gyvenimą jį lydi aistra meninei fotografijai, yra sukūręs keletą įspūdingų ciklų, parengęs ne vieną fotoalbumą su plačiai žinomais fotomenininkais - R. Dichavičiumi, A. Macijausku, kitais. Dabar pasirodė jo nauja knyga „Antroji ranka" (Likimų trilogija). Tai tik vienas štrichas, bylojantis apie Povilo Sigito Krivicko kūrybą, profesinį pašaukimą.

Šio rašinio autorius neturi užmojų ar ketinimų nupiešti išsamų, apibendrintą P.S. Krivicko gyvenimo ir daugiašakės veiklos paveikslą. Tai tik kuklus mėginimas išsakyti savo įspūdį apie minėtą trilogiją, kuri, įdėmiai perskaityta ir ne kartą pasklaidyta, guli ant rašomojo stalo.

Būsiu atviras: viršelis nepatrauklus, net atstumiantis. Antroji jo pusė tiktų kokiam nors ekonomikos vadovėliui ar monografijai apie Klaipėdos uosto laimėjimus, plėtrą. Nepasakyčiau, kad ir dramos veikalų - „Gimusi valdyti vyrus" ir „Hinc itur ad astra" - personažų vidinis gyvenimas būtų gyvastingas - dvasinis pulsas vos vos užčiuopiamas, nors autoriaus nusitaikyta į ryškias figūras, lėmusias arba įtakojusias mūsų tautos likimą, švietimo, mokslo ir pažangos raidą istorijos vingiuose, jo lūžiuose. Betgi ir P.S. Krivickas nekelia savęs į dramaturgo ar beletristo aukštumas. „Esu daugiau fakto kareivis, o ne išmonės sumanytojas, - prisipažįsta pristatydamas knygą. - Tokios nuostatos laikausi ir rašydamas radijo pjeses apie vieną ryškiausių renesanso asmenybių, Lietuvos ir Lenkijos karalienę Boną Sforzą („Gimusi valdyti vyrus"), apie įžymųjį mokslininką, astronomą, Vilniaus universiteto rektorių Martyną Počobutą („Hinc itur ad astra").

Ir vis dėlto P.S. Krivicko intelektas ir erudicija akivaizdūs, neginčytini. Istorinė tiesa, faktai, išoriniai įvykiai spalvingai užgriebti, tiesiog trykšte trykšta nuo rašiklio smaigalio. („Rašiklio smaigalys" - tai tik metafora. Jaučiu, autorius įvaldęs elektroninę techniką.) Du LDK istorijos tarpsniai (epochos) paties rašytojo suvokti, perprasti, žaismingai interpretuoti. Netrūksta ir simpatizavimo. Yra dėl ko. Ypač Martynui Počobutui, kuris „XVIII a. paskutiniame ketvirtyje Vilniaus universitetą pavertęs išskirtiniu mokslo židiniu, buvo viena iškiliausių Abiejų Tautų Respublikos asmenybių" (p. 142).

Visai kitos struktūrinės atramos pasimato dokumentinėje apysakoje „Antroji ranka", kurią P.S. Krivickas paantraštėje įvardija dar iš „O gal absurdas?", o įžangos žodyje vadina ir fantasmagorine. Tai mūsų sąmonę turėtų kabinti, nes pasakojimas (apie žurnalistą) prasideda nuo pamatinių egzistencijos klausimų (sau ir mums): „Kiek tau teko ir tenka išgyventi iliuzijų? Meilės iliuzijas? Verslo iliuzijas? Politikos iliuzijas? Meno iliuzijas? Vilčių iliuzijas? Pats gyvenimas - iliuzija? Šopenhaueris taip sakė? Toks gyvenimas, koks kliuvo tau - net ne iliuzija, o greičiau mozaika iš nesusijusių gabalų, be vientiso siužeto" (p. 143).

Tas tiesa, ryškesnio siužeto autorius nesivaiko. Ir kur čia jam rastis, kai novatorius (žurnalistas) šen ir ten mėtomas gyvenimo bangų, kai reikia vis sukti galvą, kaip išsilaikyti jų keterose, kad nenublokštų į tamsias gelmes. Užtat žodžio dinamiškumas, netikėtos asociacijos, lydimos metaforų, sukuria smagią nuotaiką. Tačiau kaip rodo pacituotų klausimų tirada P.S. Krivickas nežada nei linksminti, nei banalaus tauškėjimo, vis pasirengęs kopti į statikalnę, išnarstyti prieštaringų kolizijų kamuolį, kurio branduolys - dvasinės ir moralinės vertybės. Įkvėptas kūrybinio įkarščio ir profesinio aktyvumo, autorius pavedžioja mus ir po skirtingus pasaulio kraštus. O keliauninko duonos sočiai yra ragavęs ir pats.

Jis plėšinių juodadarbis ir jau korespondentas prie Jungtinių Tautų organizacijos Niujorke. Čia irgi niekas nelaukia išskėstomis rankomis - įsikurk pats, jei dar nešioji ant pečių šiokią tokią galvą. Amerika ne visiems atveria savo „amerikas", jeigu net ir savo buvusiam prezidentui R. Niksonui po Votergeito durys daug kur užtrenktos... Tad ir žurnalistui iš Lietuvos (dar ir tuometinės Tarybų Sąjungos!) „su šeima tenka prisiglausti neprašmatniame viešbutyje skambiu vardu Esplanada, kur tarakonai tampa nuolatine interjero dalimi" (p. 157). Nereikia pamiršti, kad tai buvę šaltojo karo laikai, apie kuriuos autorius lakoniškai ir vaizdžiai brūkšteli: „kai vienas kitą uostinėjo ir čiupinėjo du priešiški milžinai - SSSR ir JAV" (p. 157). 

Lėktuvas kils ir į Aliaską. Vėl nauji įspūdžiai, susitikimai, pažintys. Ir čia įgis naujų bičiulių, kurių ilgėsis, kartodamas Antuano de Sent Egziuperi žodžius: „Nėra didesnės vertybės, kaip žmogaus ryšys su žmogumi" (p. 188).

Pasaulis yra įdomus, kol lemta jį matyti, jausti. Kaip ir gyvenimą, kuris, anot autoriaus, yra akimirka ir begalybė. Begalybė atsiveria tik atvirai sielai, nebijančiai iššūkių. Apysakos herojus jų nesikrato, neria nors ir stačia galva. Pagavūs kelionės į Izraelį pasažai. Čia žurnalisto akis akyla, protas imlus. Iš tautos egzistencinio kūno išgriebti vertybiniai dalykai, prasmės, savitumo elementai. „Esate Šventoje Žemėje", - jau autobuse pabrėžia gidas per autobuso garsiakalbius. Tai teikia nepaprasto ypatingumo. Tas ypatingumas sustiprėja „ant kalvos, kuri per šimtmečius vadinama Alyvų kalnu" (p. 237). Čia kils vienas esminių klausimų: „Kodėl kažkas nepaprasta turėjo kilti kaip tik iš šios žemės gelmių, kad čia, žvilgsniu aprėpiamame plote, užgimtų trys didžiosios religijos - judėjų, krikščionių, musulmonų?" (p. 237).

 Atsakymo ieškos didžiojoje šventovėje, lėtai žengdamas „Poncijaus Piloto nuteisto myriop Jėzaus iš Nazareto kryžiaus kančios keliu Via Dolorosa", prie Raudų sienos, Izraelio istorijos muziejuje, etc. Ir vėl užgrius galybė klausimų - kodėl? Kodėl? Kodėl?.. Šie nenumaldomi „kodėl?" gildys širdį Jeruzalės memoriale Yad Vašem, skirtame Antrojo pasaulinio karo aukoms, kurio „marmuro grindyse tarp daugybės kitų hitlerinio genocido žudynių Europoje vietų pamatys įrėžta KOWNO ir PONARY" (Kaunas ir Paneriai - p. 242). Ir vėl kontraversiškų apmąstymų latakėliai su giliu atsidūsėjimu: „Kruvina pasaka be galo..." (p. 242).

Ir ko tik tam žmogui nenutinka? Pluši, leki galvą pametęs, su bičiuliais, nutrūkęs nuo darbų, ir į restoranėlį užsuki, stengiesi ištrūkti iš globalizmo suniveliuoto pasaulio griaužtų... Tik staiga - pasalūnė liga jau pražiojusi savo nasrus, kad ir Prostamol uno negelbsti. Tik chirurgo skalpelis! Neišbandyta patirtis. Bet personažas neverkšlena, autorius dosniai jį apdovanoja ironija. Emocinis laukas įtaigiai išplytėja, atsiveria naujos egzistencijos prasmių paieškos, kurių centru tampa Senojo Testamento herojaus Ekleziasto mintis: „Tai, kas jau buvo, vyksta dabar, tai, kas dar turi būti, jau seniai buvę" (p. 274).

„Antroji ranka" - rodo autoriaus talento (erudito) jėgą, jo gebėjimą virtuoziškai kalbėti. Dalyko išmanymas, lanksti leksika, netikėti minčių viražai su eseistikos elementais, neperdozuota ironija (ir autoironija) - tai vis apysakos pliusai, kurie išskiria iš šio žanro srauto.

 

 

Rubrika "Naujos knygos" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-09-27 15:26
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

JaJa

2013-09-21 20:12

Ko rašo talento (erudito) jėga. Čia nuo rusiško erunda?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

K.D.

2013-09-07 20:28

Knyga patiko. Lengvai skaitai, lengvai įsimeni, nes duag naujų faktų.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media