2022 m. gegužes 16 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai“

2013-09-02
 
Jonas Biržiškis

Jonas Biržiškis

 

prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas,

Lietuvių katalikų MA akademikas

 

Lietuvos Nepriklausomybės ištakos, paskelbimas ir jos įtvirtinimas vis labiau tolsta su kiekvienais metais. Praeitą laiką užkloja ne tik neišvengiamai atsirandanti laiko migla, bet ir nūdienos nauji iššūkiai sparčiai besikeičiančiame bei globalių įvykių pasaulyje. Todėl, norint išsaugoti praėjusių lemtingai šviesių, nors kartais sudėtingų metų įvykius, būtina jau dabar fiksuoti (atsiminimuose, monografijose, fotografijose, dokumentų rinkiniuose ir pan.) faktus, juos apibendrinti. Čia ypač svarbu, kad tų metų politikos, ekonomikos ir kultūros veikėjai savo prisiminimais gali papildyti tai, ko nėra sausuose chronologiniuose leidiniuose. Tai jau autentika. Jos negali pakeisti niekas. Ji yra svarbi ne tik šių dienų knygos skaitytojui, bet svarbi lieka ir vėlesniems istorijos tyrinėtojams.

Šiuo požiūriu Aldonos Armalės knyga „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai" yra vertinga įvairiais aspektais: istoriniu, ekonominiu, socialiniu, politiniu. Autorė ne tik pedantiškai aprašo J. Biržiškio gyvenimo peripetijas laikmečio kontekste, bet sugeba ir bešališkai, bet su pagarba subtiliai pažvelgti ir į įvairias pareigas užėmusio žmogaus mintis, įsigilinti ir patraukliai perteikti J. Biržiškio prisiminimus. Skaitant knygą visą laiką persekioja šviesiai gražus palyginimas. Autorė, tikriausiai su pasakotojo sutikimu, net sunkiausius jo gyvenimo metus, tremtį Sibire, aprašo su lengvu sarkazmu. Tai primena rašytojo Balio Sruogos prisiminimus, aprašytus knygoje „Dievų miškas".

Tai neatsitiktinis palyginimas. Matyt tie gerumo, vilties ir sveiko požiūrio genai buvo visoje giminėje. Juk ir tėvas atšiauriomis Sibiro tremties dienomis rašė tikėjimo ateitimi eiles: „Belieka tik kęsti savy užsidarius... Tikėtis ir laukti laikams dar prašvisiant..., kad dings šios vergijos našta" (p. 37). Knygoje išsamiai atskleisti ir tie gyvenimo momentai, kurie ugdė būsimo ministro charakterį: nuo nerūpestingos vaikystės draugiškoje bei glaudžioje šeimoje iki pasitikėjimo savimi, kartais tik savimi jau vėlesniais studijų Irkutske metais. Tuos bruožus išryškina ir tų metų studijų bei darbo draugai (p. 50-53, 57 ir kt.). Tie charakterio bruožai, vėliau, jau dirbant Susisiekimo ministru, užimant kitus atsakingus valstybės postus labai pravertė. Reikėjo dažnai priimti asmeninius sprendimus, dirbti su dideliais kolektyvais įvairiai mąstančių žmonių. reikėjo juos įtikinti bendro suderintų grandžių darbo reikalingumu.

Knygoje pateikiama ir jaunesniajai kartai jau mažai žinoma (o gal ir nesuprantama) vertinga medžiaga apie jaunų specialistų darbo ir gyvenimo sąlygas, kai kurių atsakingų aukšto rango vadovų pastangos ugdyti Lietuvoje lietuviukus kadrus, kad „neatvyktų koks noras chvostikovas" (p. 80, 94). Tas idėjas įsidėmėjo ir tada dar jaunas, iš Sibiro grįžęs kalnakasybos specialistas Jonas Biržiškis, nors, kaip tremtinys ir specialistas, turėjęs reikalų su sprogstamomis medžiagomis, visada buvo sovietinio saugumo akiratyje. Įgyvendindamas tokias idėjas jis niekada „neperlaužė lazdos": priimdamas žmones į darbą žiūrėjo ne jų tautybės, o į kvalifikaciją, vengdamas niekur nepritampančių perėjūnų.

Pagirtina, kad knygos autorė Aldona Armalė knygoje atskleidžia daugelį Jono Biržiškio bruožų. Retai, kas žino, kad jis, dar dirbdamas „Granito" įmonėje, pasireiškė ir kaip gabus racionalizatorius bei išradėjas. Tokių žmonių Lietuvai, netgi sovietiniais metais labai reikėjo. Jie, pažangūs, mąstantys, ateitį numatantys, ir vedė Lietuvą į valstybingumo atstatymą. Tokie žmonės dar anais metais sugebėjo užmegzti kontaktus su kitų sovietinių respublikų įmonėmis ir vadovais. Tie kontaktai vėliau, jau atgavus nepriklausomybę buvo labai naudingi. Tai dar kartą patvirtina taisyklę, kad šiandiena gimsta praeityje. Tie gamybiniai ryšiai, kontaktai su kitų respublikų įmonių ir organizacijų vadovais tada kėlė Lietuvos ir lietuvių autoritetą, kūrė vakarietiškos respublikos įvaizdį. Lietuvos įvairaus rango vadovai tada diplomatiškai mokėjo įtikinti Maskvą, kai kurių šaliai reikalingų objektų statybos būtinumu. Taip gimė ir šiandieninis Lietuvos pasididžiavimas Vilniaus - Klaipėdos greitkelis. Tai buvo statyba, iš kurios, gal kiek ir pavydėdamos, mokėsi kitos respublikos. 

Lietuva taikė ir visiškai naujus, Sovietų Sąjungoje nežinomus ar mažai girdėtus darbų metodus (p. 110-114). Tai buvo ir J. Biržiškio nuopelnas, kuris tokių metodų taikymo pagrindu Maskvoje apgynė disertaciją, įgydamas technikos mokslų daktaro mokslinį laipsnį. Turėjo dešimtis išradimų. Šiam vadovui buvo būdinga ir mokytis iš kitų, toliau pažengusių. Todėl netgi važiuodamas kaip turistas į užsienį, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir kitur, stebėjo jam rūpimus dalykus, stengėsi ieškoti darbinių kontaktų (p. 122). Tą daryti, kiek tai leido sovietinė sistema, stengėsi ir oficialiais kanalais.

Visas, kaip vadovo ir žmogaus, talentas atsiskleidė 1989 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tada, jau nuo pirmų jos gyvavimo dienų K. Prunskienės vyriausybėje J. Biržiškis tapo Susisiekimo ministru, atsakingu už visų rūšių transportą. Reikėjo jį ne tik harmonizuoti, suderinti, bet ir daug ką kurti iš naujo, pervesti į laisvos rinkos „bėgius".  Tai buvo nelengvas uždavinys. Našta ne kiekvienam pagal pečius. Ji tiko gyvenime daug patyrusiam žmogui, koks ir buvo J. Biržiškis. Nelengva buvo pertvarkyti visą senąją transporto sistemą... Nelengva buvo dar ir dėl to, kad aplink sukiojosi daug „viską žinančių" diletantų, besiveržiančių į bet kokį aukštesnį postą. Daugelis transporto įmonių buvo atpratintos rodyti bet kokią iniciatyvą (p. 136). Reikia pripažinti - J. Biržiškis puikiai perprato visas - ekonomines, inžinerines ir socialines - subtilybes. Tik todėl transporto sistema nepatyrė didesnio sukrėtimo Maskvos planuotos agresyvios ekonominės blokados laikotarpiu.  Ir tais metais nesustojo įvairių transporto kelių, tiltų statyba. Ji buvo būtina, nes buvo suprasta, kad Lietuvos keliais netrukus susidomės tarptautinių pervežimų kompanijos... O kiekvienas per Lietuvą prariedantis vagonas ar automobilis - tai pinigai į Lietuvos biudžetą. Šiems darbams buvo naudingas ir Susisiekimo ministerijos įsteigtas Kelių fondas, išgelbėjęs transporto arterijas nuo realaus suirimo pavojaus. Knygoje gerai atskleidžiama J. Biržiškio iniciatyva megzti ryšius su kaimyninėmis ir tolimesnėmis (Kinijos, Suomijos, Mongolijos) valstybėmis. Jau tada padėti J. Biržiškio pamatai, ant kurių išaugo šaudyklinis traukinys į Azijos šalis, kiti svarbūs projektai. Būtent jo ministriavimo metais Lietuva turėjo savo „Lietuvos avialinijų" įmonę, buvo statomi europiniai geležinkelio bėgiai. Būdavo džiugu, kai bet kokį projektą vainikuodavo pabaigtuvių vainikas. Taip ąžuolų lapais ir gėlėmis apipintais vainikais iš Šeštokų išvažiavo „europinis" traukinys į Suvalkus. O iš ten jau visi vartai į Europą atviri...

Kitas svarbus bruožas - tai J. Biržiškio rūpestis susisiekimui reikalingų kadrų ruošimas. Dėl to neatsitiktinis, o dažnas svečias jis buvo Vilniaus ir Kauno inžineriniuose universitetuose. Didelį dėmesį skyrė ir Klaipėdos universitetui, jo Jūreivystės institutui, nes tik čia ruošiami kvalifikuoti kadrai neleistinai apleistai susisiekimo šakai - jūrų transportui (p. 222-225). Būdamas pats mokslų daktaru, jis gerai suprato specialistų ruošimo problemas, numatė jų reikalingumą ir specializacijos kryptingumą ateičiai. Jo nuomone Lietuvai niekada nebus per daug išsilavinusių žmonių. O jie reikalingi, nes išsilavinusių žmonių negali niekas pavergti. Jie ir įvairaus rango specialistai vadovai bei politikai kartu turi kurti Lietuvos strategijas, užtikrinti valstybės stabilumą, patrauklumą, nuolatinį vystymąsi. 

Daugeliui skaitytojų bus naujiena ir tai, kad ministrui teko rūpintis Lietuvos erdvės saugumo ir kontrolės klausimais (p. 200-201, 252).

Jonas Biržiškis - vienintelis nepriklausomos Lietuvos ministras dirbęs net septyniose Vyriausybėse. Ne dėl to, kad jis visiškai prisitaikydavo prie kiekvieno Ministro Pirmininko asmenybės, charakterio ir pan. pagrindinis ilgo darbo garantas buvo jo nuoseklus darbas, strategijos matymas ir mokėjimas įrodyti jos teisingumą bei reikalingumą valstybei ir tautai. Tai nebuvo lengva. Buvo ne tik netikinčių, buvo ir žmonių besiveržiančių į postus, kurie ne kartą bandė „kelti bangas", neturint jokių argumentų. Bet Jono Biržiškio teisingumo ir teisumo argumentai, požiūris, kaip ir jo statyti keliai, kaip tiltai jungė žmones darbui. Tik dėl to Lietuva šiandien turi ne tik normaliai funkcionuojančią susisiekimo ir transporto sistemą, bet ir kvalifikuotus jo išugdytus kadrus. Idėjos visada gyvena toliau, ilgiau...

Knygos autorė J. Biržiškio asmenybę išryškiną ir kaip ypač palankią kultūrai, gamtosaugai, sportui... Jo pastangomis buvo paremtas ne vienas kultūros įvykis, ateities kartoms išsaugotas gamtos ir istorijos paveldo objektas.

Traukiniai važiuoja, veždami ne tik anglį, naftą, grūdus, mašinas. Jie į tolį nubilda veždami ir jais besirūpinančių žmonių darbus, svajones, tikėjimą. Tikriausiai ir ilgesį...

Knyga parašyta ypač nuoširdžiai, išbaigtai. Biografines knygas rašyti yra gana sudėtingas ir nedėkingas darbas. Ypač kai istorijos lūžiuose praeitis persipina su dabartimi. Autorei A. Armalei pavyko išvengti povandeninių rėvų, nereikalingų užutėkių. Dėl to knygą galima skaityti ir kaip grožinę publicistiką, jau nuo pirmų puslapių prikaustančią dėmesį.

Knygos patrauklumą neabejotinai didina ir įdomių, kartais retų, nuotraukų panaudojimas. Tai stiprus emocijų ir pažinimo šaltinis.

Neabejoju, kad knyga susilauks ne tik specialistų ir vadovų, bet ir kitų žmonių dėmesio.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-09-03 11:04
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Geležinkelininkas

2013-09-07 21:03

Pritariu Ramunei. Biržiškis buvo puikus vadovas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ramune

2013-09-05 13:31

Tai didis Mokytojas.nepaprastai dziaugiuosi ir didziuojuosi,turejus galimybe eile metu dirbti gerb. J.Birziskio vadovaujamoje ministerijoje

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2013-09-03 09:01

Tokių veikėjų , kaip Jonas Biržiškis, Lietuvoje mažai. O gaila.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media