2022 m. sausio 23 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: Žvelgiant nuo Širvio kalno

2020-08-22
 
Jonas Laurinavičius
Rimantas Kaulakys išleido knygą „Širvio kalnas". Nenurodyta leidykla ir koks knygos tiražas. Tik - vieta ir metai Vilnius, 2019. Leidžiant knygą už asmenines ar rėmėjo lėšas, taip būna neretai - ji be visų leidybai skirtų rekvizitų.
Kalnas tai kalnas, bet kodėl Širvio? Gal jis ką nors turi bendro su poetu Pauliumi Širviu?
-Taip, turi, - išsklaido abejones Artūras Širvys, ne per tolimiausias poeto giminaitis: jo senelis ir Paulius Širvys (1920-1979) buvo pusbroliai. Ant to kalno, vadinamo Širvio kalnu, buvo Širvių sodyba. Dabar jos nebėr... Kaip ir beveik visų aplinkinių... Laikas jas nušlavė į nebūtį.
Bet ne visai nušlavė. Jos prisiminimas liko vienintelėje nuotraukoje, kurią šeimininkas Jonas Širvys padarė, kartu nufotografuodamas savo žmoną su vaiku - knygos autoriaus sesute Laima Širvyte.
Tas kalnas esti Visdievių kaime.
„Yra tik vienas toks kaimas Lietuvoje, - rašo knygos autorius. - Visi supranta, ką reiškia šis pavadinimas, - Visi Dievai" ir pačioje knygos pabaigoje priduria:
„Neveltui čia, už tos liepos, kaimas savo kapelius supylė. Laidojo savo artimuosius, mažylius. Niekas nebeatmena, kas čia palaidoti, bet Dievams jie buvo atiduoti ir jų priglausti. MAMA (taip autorius vadina savo senelę, pas kurią vaikystėje gyveno - J. L) mums vis liepė tuos kapelius prižiūrėti, kad žole neapaugtų. Ravėjom, žvakeles degėm.
Kol KALNAS buvo Širvio.
Mūsų KALNAS yra tikrasis VISŲ DIEVŲ KALNAS. Kaip romėnų Olimpas. Tik dabar jame niekas nebegyvena. O ir neturėtų.
Kas išdrįstų Lietuvos DIEVŲ KALNE gyventi?
Nebent koks Širvys" (p.76-77).
Tie, ir kiti panašūs pasakymai, kuklūs. Čia nesipuikuojama Pauliaus Širvio pavarde. KALNO Jono Širvio giminyste su poetu. Net neužsimenama apie tai, nors P. Širvio gimtosios apylinkės čia pat, vos ne ranka paduoti. Rašoma apie kalvio Jono Širvio sodybos laikus, kai ji alsavo gyvastimi, kai čia vaikystėje vasarodavo ir knygos autorius. Tai buvo neseni laikai: pokariniai, kolchozų kūrimosi... R. Kaulakys, niekad lig tol nerašęs literatūrinių kūrinėlių, pasirodo kaip talentingas ir plunksnos žmogus: tokie šilti prisiminimų žodžiai išsiliejo į jo noveles, vaizdelius. Vaiko akis buvo pastabi, ryškiai užfiksavo atmintyje, kas buvo jaudinančio, gražaus, o dabar pateikė skaitytojams.
Kad nors šiek tiek pajustume R. Kaulakio rašymo manierą, pateikiu dvi pastraipėles iš jo novelių:
„...KALNAS buvo tikras šeimos maitintojas. Derėjo viskas, ypačiai - linai. Buvo ir rugių. Bet ką besakysi, Jonas Širvys vis žiūrėjo kaip medienos pasidauginti, tai šalia beržyną su eglėmis užaugino, o visos Upelos pakrantėmis gražiai juodalksnius ir blindes tausojo - malkoms, o ir pakuroms, juos aplink visą klėtį žabais, surištais į kulius apdėjo. Tegul džiūsta. Traukė, nešė iš KALNO papėdės, kapojo ir dėjo. Gerai, kad ir švogeris, tas MAMOS brolis, Zibolių Antanas padėjo. Ne, ne nešti, o kapoti. Jis gi su ramentais, susuktom kojom, po vaikystės paliomelito, betgi energingas ir stiprus vyras, išmokęs batsiuvio amato, tuos šakalius kapojo ir į labai gražius ryšulėlius suko. Nė vienas šapelis nepradingo, viskas prie ūkio tiko." (p.17).
Arba štai apie vakaruškas:
„Kiekvienam ūkininkui garbė buvo kaimo jaunuomenę susikviesti, ypač savo dukras parodyti, gerų šeimų bernus privilioti, gerą partiją padaryti. Nei kas prisigers, nei tau kas į marmuzę duos, - nebuvo tokios mados. Jau nuo subatos ryto, po penktadienio darbų ilgai išmiegojusios mergos savo drapanas ir čeverykus ima dėlioti, išvakarėse pirty nusišveitusios ima lūpas ir skruostus puse burokėlio dažyti, plunksneles kaišyti. Vyrukai iš vakaro po matracu kelnes pasidėtas matuojasi, baltus krakmolytus marškinius velkasi ant vos per naktį ataušusių nuo vanojimo pečių, tautinius, mamų austus, šlipsus ne be seserų pagalbos rišasi, štiblietus iš palovio ištrauktus šveičia ir nepratusias kojas į juos spraudžia. Susirenka, kur kokiam klaime ar klėty, muzikonto tik darbas belieka - sugroti taip, kad joks bernas neatlaikytų ir iš kitos pusės mergelę pačiuptų." 
Čia tinka netgi vietinės tarmybės, tikroviška Širvio kalno ir jo apylinkių šneka. Vaizdinga, gyva, sklandi. Tie, kurie dar rašys apie P. Širvio gimtųjų apylinkių žmones, jų gyvenimą, buitį čia, kaip ir kitose etnografinėse, beletristinėse, kraštotyrinėse knygose, ras pluoštelį autentiškų paliudijimų apie tą kasdienę terpę, kurioje brendo būsimasis poetas. Širvio kalnas dar nebuvo pernelyg nutolęs nuo P. Širvio čia gyventų metų.
Gaila, kad R. Kaulakio jau nebėr... Kilniai pasielgė jo dukra Silvija Kaulakytė-Sirvydienė, suredagavusi tėvo knygą, taip pat būrys giminaičių, kurie visaip prisidėjo prie knygos leidybos. Išradingai sumaketuota (maketavo Edita Namajūnienė), meniškai apipavidalinta. Gražus atminimo ženklas visai Širvių giminei, tarp jų ir poetui Pauliui Širviui.
Kad nereikėtų rašinio baigti minorine gaida, noriu nudžiuginti tuos, kas domisi P. Širvio gyvenimu ir kūryba, kad Širvio giminėje pastaruoju metu netrūksta besidominančių poeto genealoginiu medžiu. Vienas iš jų - tai rašinio pradžioje minėtas Artūras Širvys. Jis buvęs vairuotojas, dabar sargauja (žmona Laima - socialinė darbuotoja). Artūras negaili laiko tyrinėti Širvių giminės praeitį. Lankosi archyvuose, ieško duomenų bažnyčių knygose, daro kopijas, išrašus. Nukeliavęs jau iki 1799 m. Širvių giminių ištakų. Manau, kad jis neilgai trukus nudžiugins mus ir savo knyga, kuri, pasak paties Artūro, „atrodo, turėtų būti stora".
Belieka Artūrui Širviui palinkėti sėkmės!
 
Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-09-16 14:17
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media