Naujos knygos, leidiniai

Vytautas Žeimantas

Vilniuje, Tautinių mažumų namuose įvyko vilnietės, žinomos baltarusių žurnalistės, redaktorės, rašytojos Zoskos Veras knygos "Kol ranka plunksną laiko" (Пакуль рука пяро трымае) pristatymas.  Knygą baltarusių kalba serijoje "Baltarusių memuarinė biblioteka" šiemet išleido Minske esanti leidykla "Limarius". Į knygą sudėti įvairiu laiku Vilniuje rašyti Zoskos Veras prisiminimai ir laiškai. Daug knygos puslapių skirta žurnalistikai, Vilniuje leistiems baltarusiškiems žurnalams ir laikraščiams.

Knygos pristatymą Vilniuje surengė Vilniaus klubas "Siabryna", asociacija "Kryvija" ir Gudų kultūros draugija Lietuvoje.

Zoskos Veras (tikroji pavardė Liudvika Savickaja) knygą pristatant kalbėjo Vilniaus baltarusių politinių kalinių ir tremtinių draugijos pirmininkas Valentinas Stechas, knygos leidėjas ir sudarytojas minskietis, baltarusių žurnalistas ir rašytojas Міchasis Skobla, Vilniaus baltarusių visuomenės veikėjas Alegas Ablažei, Zoskos Veras anūkas vilnietis Jaraslavas Voitikas. Gražių, melodingų dainų padainavo žinoma Baltarusijos daininkė Таciana Grinevič-Matafonava. Renginyje dalyvavo Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkas daktaras Alesius Аdamkovičius.

Žurnalistės, rašytojos ir redaktorės Liudvikos Savickajos (1892- 1991) likimas neeilinis. Ji pateko į visas mūsų kaimynės Baltarusijos enciklopedijas, literatūrinius žinynus, o lietuvių visuomenei, nors Vilniuje pragyveno net 70 metų, deja, liko mažai žinoma.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyvendama Gardine ir besimokydama mergaičių gimnazijoje, jaunoji Liudvika vis labiau artėjo prie baltarusių tautinio atgimimo idėjų, užmezgė ryšius su Vilniuje ėjusiu baltarusių laikraščiu "Naša niva". Jame baltarusių kalba išspausdino pirmuosius savo eilėraščius, kuriuose atsivėrė jaunos merginos sugebėjimas jautriai pajusti aplinką, gamtos grožį. Šalia gamtos propagavimo ji kartu su kitais „Naša niva" autoriais karštai palaikė ir baltarusių tautinio atgimimo judėjimą. 1918 kovo 25 d. ji pasirašė Baltarusijos Liaudies Respublikos Nepriklausomybės aktą, buvo BLR Tarybos narė. Deja, Baltarusija tada netapo nepriklausoma. Vakarinę jos dalį, kaip ir Vilniaus kraštą, okupavo Lenkija, rytinę - Sovietų Rusija.

Pirmojo pasaulinio ir pilietinių karų audroms praūžus, 1923 metais Liudvika Savickaja atvažiuoja gyventi į Vilnių. Pasistato namą Paneriuose.

Liudvika Savickaja pradeda dirbti Vilniuje einančiuose baltarusiškuose laikraščiuose. Pasirašinėjo įvairiai - vyro pavarde Voicik, slapyvardžiais Zoska Veras (Veras baltarusiškai - viržiai), Mirko, Mama, Šara Ptaška (Pilkas paukštelis). Vėliau įsigalėjo Zoskos Veras slapyvardis, su juo ji ir įėjo į baltarusių kultūros ir literatūros istoriją.

Ji buvo drąsi moteris. Kai į Lukiškių kalėjimą pateko jaunas baltarusių poetas M.Mašara, ji sugebėjo slapta iš kalėjimo išnešti jo eilėraščius ir už savo pinigus 1923 m. Vilniuje išleisti jo pirmąjį poezijos rinkinį „Mažyliai".

Tuomet lenkų okupuotas Vilniaus kraštas buvo daugiakalbis. Truko pažintinės literatūros, žodynų. Todėl Liudvika Savickaja imasi rimto darbo ir pradeda rengti „Baltarusių-lenkų-rusų-lotynų botanikos žodyną". Jį išleido Vilniuje 1924 metais. Pasirašė vis labiau populiarėjančiu Zoskos Veras slapyvardžiu. Žodynas turėjo pasisekimą, turi ir išliekamąją vertę. Jau Minske jis buvo pakartotinai išleistas 1992 metais.

Varšuvoje bitininkystės kursuose įgautas žinias ji dosniai perteikdavo Vilniaus krašto bitininkams. Ji tapo rimtu bitininkų autoritetu. Tai leido jai Vilniuje įsteigti Baltarusių kooperatinę bitininkų draugiją „Bitė". Šiai draugijai ji pirmininkavo per dešimt metų (1928-1939).

„Bitė" tiek sustiprėjo, kad pradėjo leisti (1934-1938 m.) draugijos žurnalą „Belaruskaja borc" ( baltarusiškai borc - bičių apgyvendinta drėvė). Jo leidėja ir redaktorė, aišku, buvo Zoska Veras.

Ji gerai suprato, kad tėvynės, tautos, gimtojo krašto pažinimą būtina ugdyti nuo mažens ir tai daryti reikia gimtąją kalba. Todėl ji imasi organizuoti vaikiškų leidinių baltarusių kalba leidimą. 1927 metais parašė ir kartu su M.Bučinska Vilniuje išleido parankinę knygą baltarusių moksleiviams „Mūsų vaikų sodelis".

Sumano leisti iliustruotą žurnalą vaikams. Pavadino jį gražaus paukštelio - liepsnelės vardu - „Zaranka". Jos redaguojamas žurnalas, ėjo Vilniuje 1927-1931 metais.

Jame buvo spausdinami J. Kupalos, M. Bahdanovičiaus, Z. Biadulio, M. Mašaros, kitų, vėliau tapusiu baltarusių literatūros klasikais apsakymai, eilėraščiai, gamtos vaizdeliai. Man įsiminė Zoskos Veras trumpi apsakymai gamtos tematika.

Baltarusių etnografas, rašytojas, habilituotas filologijos daktaras A.Lisas prisimena: "Mano be knygę vaikystę, skaidrino Vilniuje leidžiamas vaikų žurnalas "Zaranka". Man tai buvo giminiškas, artimas šviesos spindulys, kurį sutvėrė rašytoja ir žurnalistė Zoska Veras kartu su savo leidinio bendradarbiais"

Kai dėl okupacinės lenkų valdžios trukdymų „Zaranką" tenka uždaryti, Zoska Veras rankų nenuleidžia. 1934 metais Vilniuje, padedant baltarusių kunigui Vincentui Hadliauskiui pradeda leisti kitą vaikams skirtą gamtos pažinimo žurnalą irgi su gražiu pavadinimu  „Praleski" (Tarpumiškė, Laukymė) . Žurnalą leidžia du metus.

Daug Zoskos Veras kūrinėlių, bitininkystės, sodininkystės, žemės ūkio patarimų buvo skelbiama ir jos leistuose plėšiamuose sieniniuose kalendoriuose, kurie baltarusių kalba Vilniuje buvo spausdinami 1926-1939 metais.

Antrasis pasaulinis karas, valdžių kaita ilgam pritildė Zoską Veras. Ji ilgai negalėjo taikstytis su sovietine valdžia. Įtakos tam, matyt, turėjo ir faktas, kad jos pirmąjį vyrą Fabianą Šantyrą 1920 metais sušaudė bolševikai. Tada ji liko viena su mažamečiu sūnumi Antonu.

Aktyvi baltarusių veikėja negalėjo palankiai vertinti ir pirmųjų sovietinės valdžios žingsnių Vilniuje, kai tik išvijus vokiečius, 1944 metais buvo uždaryta Vilniau baltarusių gimnazija, o daugelis jos mokytojų buvo ištremti į Sibirą. Vėliau uždarytas Vilniaus Ivano Luckevičiaus baltarusių muziejus, nutrauktas visų baltarusių kalba ėjusių laikraščių leidimas. O baltarusių kultūros ir spaudos darbuotojai buvo represuojami.

Dar labiau jos neigiamą nusistatymą sovietų valdžios atžvilgiu sustiprino jos pirmagimio sūnaus Antono Šantyros likimas. 1946 metais jis buvo suimtas už tai, kad karo metais bendradarbiavo Vilniuje ėjusiame baltarusių laikraštyje „Sciag Pracy" (Сцяг Працы). Antonas Šantyra buvo nuteistas sušaudyti. Greičiausiai „teisėjai" nelabai gilinosi į jo rašinių tematiką. Užteko to, kad jis bendradarbiavo laikraštyje, kurį toleravo vokiečių valdžia. Nes vėliau bausmė buvo sušvelninta iki 25 metų kalėjimo be teisės susirašinėti. O rašė jis drąsiai, teigdamas, kas Hitleris ir Stalinas vienas ir tas pats. Jei tokie Antono Šantyros tekstai patektų tiems „teisėjams" į rankas, vargu, ar jam būtų atšaukta mirties bausmė. Dešimt metų nei motina, nei sesuo nežinojo Antono likimo. Tik po Stalino mirties, 1956 metais jis, jau labai sunkiai sirgdamas, sugrįžta į Vilnių.

Anot Zoskos Veras, pokario metai tai buvo "Letarginio sapno laikai". Tik 1961 m ji vėl pradėjo rašyti. Jos prisiminimai apie XX amžiaus pradžios baltarusių atgimimą pasirodė Baltarusijos spaudoje. 1982 m. ji buvo priimta į Baltarusijos rašytojų sąjungą. Apie ją vėl pasipylė publikacijos, gausūs jos interviu, buvo filmuojama.

Jos kūrinių rinktinė buvo išleista Minske 1985 m. Ją pristatydamas literatūrologas Nilas Gulevičius rašė: "Lyriniai autorės kūriniai - tai savotiški eilėraščiai prozoje. Juose jautriai perduodamos ne tik nuotaikos, bet ir pamąstymai, kurie skaitytojui kelia pagarbos, širdingumo jausmus. Tada atsiveria gilus bendravimas su dvasiškai turtingu, inteligentišku žmogaus pasauliu".

Mirė Zoska Veras 1991 metais, turėdama 99 metus. Vilniaus baltarusių visuomenė, jos artimieji jau ruošėsi prasmingai paminėti Zoskos Veras šimtametį jubiliejų. Deja, jai pritrūko iki gražios sukakties vieno mėnesio ir kelių dienų... Prieš mirtį ji gyveno dar prieš karą pastatytame name Paneriuose, todėl ir buvo palaidota Panerių kapinėse. Ji pragyveno ilgą ir labai permainingą gyvenimą.

Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.