2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Vasario 16-osios Akto signataras Petras Klimas, Vaižgantas ir Svėdasų kraštas

2019-11-27
 
1942 metais Prancūzijoje, Kanų kurorte, (iš kairės): rašytojas Jurgis Savickis, Bronislava Klimienė, ministrai Eduardas Turauskas ir Petras Klimas. Nnuotrauka iš Los Anžele leidžiamo žurnalo „Lietuvių dienos“ (1964 m. vasaris)

1942 metais Prancūzijoje, Kanų kurorte, (iš kairės): rašytojas Jurgis Savickis, Bronislava Klimienė, ministrai Eduardas Turauskas ir Petras Klimas. Nnuotrauka iš Los Anžele leidžiamo žurnalo „Lietuvių dienos“ (1964 m. vasaris)

Vytautas Bagdonas
LŽS narys


Anykščių rajono Kunigiškių I kaime esančiame Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje buvo parengta ekspozicija, skirta Vasario 16-osios Akto signatarui, vienam iš Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, diplomatui, teisininkui, istorikui ir visuomenininkui Petrui Klimui (1891-1969). Daugeliui gali kilti klausimas, kodėl Aukštaitijoje veikiantis muziejus skyrė dėmesį Suvalkijos krašto piliečiui, kuris galbūt niekuomet nei Svėdasų apylinkėse, nei kitose Aukštaitijos vietose net nesilankė. Tačiau, pasirodo, šiokių tokių ryšių su Aukštaitija sudūvis P. Klimas vis dėlto turėjo.
Šio rašinio tikslas - atskleisti kai kuriuos mažai žinomus, o gal net ir visiškai nežinomus faktus, papasakoti apie tai, kodėl P. Klimo biografijoje kartais paminimi ir Kunigiškai. Juk P. Klimas - tikrų tikriausias Kunigiškių „žentas", nes iš šio kaimo buvo kilusi jo žmona Bronislava (Bronė) Mėginaitė (arba kai kuriuose šaltiniuose Mėginytė)...
Į signataro biografiją įsigilinus
Petras Klimas gimė 1891 m. vasario 23 d. Marijampolės apskrities Kalvarijos valsčiaus Kušliškių kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Ten prabėgo ir jo vaikystė. Mokėsi Liudvinavo, Kalvarijos pradinėse mokyklose, Marijampolės gimnazijoje. Nuo 1910 metų studijavo teisę Maskvos universitete. Dar studijuodamas tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, skaitė pranešimus draugijos suvažiavimuose, vadovavo prie draugijos veikusiai lietuviškoms mokykloms skirtų vadovėlių rengimo komisijai. 1915 metais jis parengė ir išleido vadovėlį „Lietuvių kalbos sintaksė", sudarė chrestomatiją „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms". 1915 metais apsigyvenęs Vilniuje, įsitraukė į visuomeninę veiklą, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusių nuo karo šelpimo darbe, Vilniaus lietuvių susibūrimuose, kartu su kitais lietuvių veikėjais rengė memorandumus vokiečių okupacinei valdžiai, įsteigė lietuvių kalbos kursus, pradėjo istorijos tyrinėjimus, parašė Lietuvos istorijos I dalį. Dalyvavo rengiant 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi, vėliau - generaliniu sekretoriumi, redagavo daugelį svarbių dokumentų. 1918 metų vasario 16 dieną kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktą. Tuo metu P. Klimas buvo laikraščio „Lietuvos aidas" faktinis redaktorius. 1919 metų pabaigoje jis paskiriamas laikinuoju Užsienio reikalų ministerijos valdytoju, vėliau - Užsienio reikalų viceministru, ėjo ministro pareigas. 1920-1923 metais Aukštuosiuose kursuose dėstė Lietuvos istoriją. 1923 metų rugsėjo 15 d. P. Klimas paskiriamas Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, o nuo 1925 metų gegužės 20 dienos tokias pat atsakingas pareigas jis ėjo Prancūzijoje. Taip pat diplomatiniam darbui jis buvo akredituotas ir Ispanijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Portugalijoje.
Apie jo pasiaukojamą darbą Tėvynės labui byloja faktai, kad už nuopelnus Lietuvos valstybei P. Klimas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio (1934), Gedimino II ir I laipsnio (1928, 1938) ordinais.
Pažintis su Vaižgantu ir jo dukterėčia
Vilniuje apie 1918 metus P. Klimas susipažino su publicistu, rašytoju kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu (1869-1933). Energingasis aukštaitis, vos įsikūręs Vilniuje ir susipažinęs su tenykščių lietuvių gyvenimu, iš karto ėmėsi laikraštininko darbo. Vaižgantas pasisiūlė Klimui, tuo metu redagavusiam „Lietuvos aidą", rašyti feljetonus. Redaktorius iš pradžių net nenorėjo su tokiu pasiūlymu sutikti, nes baiminosi, kad gali nesutapti jų nuomonės, kadangi abiejų pažiūros kai kuriais klausimais gerokai skyrėsi. Tačiau po kurio laiko, šiek tiek pasvarstęs, sutiko laikraštyje apausdinti Vaižganto feljetonus - lietuviai autoriai šiam leidiniui buvo reikalingi. Netrukus kun. J. Tumas-Vaižgantas pats tapo vienu iš „Lietuvos aido" leidėjų ir redaktorių, o P. Klimas ėmėsi kitos veiklos, tad kurį laiką jų keliai išsiskyrė. 1921 metais Tumą ir Klimą likimas vėl suvedė, kai pradėtas leisti Lietuvos istorijai skelbti skirtas žurnalas „Mūsų senovė". Kun. J. Tumas-Vaižgantas tuomet tapo šio leidinio redaktoriumi, o P. Klimas buvo redakcijos komisijos narys.
Ne vien tiktai bendri darbai ir siekiai suvedė suvalkietį su aukštaičiu. Juos susiejo ir giminystės ryšiai. P. Klimas vedė Vaižganto sesers Severijos Tumaitės-Mėginienės dukterį Bronislavą Mėginaitę, gimusią 1892 m. lapkričio 17 d. Svėdasų valsčiaus Kunigiškių kaime. Pirmojo pasaulinio karo metais ji mokytojavo Voroneže (Rusija), kur buvo susitelkę nemažai lietuvių. 1918 metais grįžusi į Lietuvą, įsidarbino šifruotoja (stenografiste) Užsienio reikalų ministerijoje.
Memuarinėje knygoje „Iš mano atsiminimų", išleistoje 1979 metais Lietuvos enciklopedijų leidyklos Bostone (JAV), P. Klimas taip aprašė tą jo gyvenimo tarpsnį: „...Savo atostogas tuo neramiu metu aš vainikavau savo vestuvėmis... Mano pažintis su būsimąja žmona, Brone Mėginaite, buvo jau sena. Karo metu jinai mokytojavo Voroneže, o 1918 metais per Skandinaviją sugrįžo į Vilnių. Vėliau dirbo šifrante Užsienio reikalų ministerijoje. Kai atėjo apsisprendimo valanda, aš spyriausi nebūsiąs tinkamas šeimos žmogus dėl apsikrovimo darbais. Bet ji priėmė visas sąlygas. Šliūbą davė jos dėdė kunigas Tumas-Vaižgantas Palangoje. Jis buvo tiek liberalus, kad net neužsiminė apie išpažintį, žinodamas mano antiritualinį nusistatymą. Nebuvo nė iškilmių. Aš net neturėjau puošnaus juodo kostiumo ir stovėjau prie altoriaus su pilkuoju darbiniu. Bet gal labai retai būna toks darnus, sklandus, meile kupinas sugyvenimas kaip buvo mūsiškis. Po vestuvių (1921.VII.7) mes padarėm trumpą ekskursiją į Drezdeną, susipažinom su jo paveikslų galerija. Grįžę Kaunan, apsigyvenome bute Poškos gatvėje. Ir vėl prasidėjo darbas..."
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 1998 metais išleistoje knygoje „Vaižgantas. Laiškai Klimams" randame P. Klimo parašytus gražiausius žodžius, kuriais apibūdinami jo žmonos Bronislavos charakterio bruožai, jųdviejų meilės, savitarpio supratimo jausmai: „Ji pasiryžo paaukoti viską mūsų draugystei. Mus surišo ne padėtis, ne turtai, net ne intelektualiniai interesai, bet kažkas paslaptingesnio, ko dar niekas nesugebėjo apibrėžti. Žodžiais neapsakomas adoracijos jausmas mus jungė savo galinga misterija. Per visą gyvenimą jis nepasikeitė, nenubluko, neišsibaigė ir neišsigimė...Tik savyje mes šventėme tą mūsų šventę laisvėse ir nelaisvėse. Tik tos šventės malda aš ir šiandien gyvas..."
Pagarba žmonos gimtinei
Rinkdamas medžiagą šiam rašiniui, bandžiau išsiaiškinti, ar P. Klimui kada nors teko lankytis uošvijoje, žmonos gimtinėje. Tokių duomenų kol kas nepavyko niekur užtikti. Gali būti, kad nei Svėdasuose, nei Kunigiškiuose jisai nesilankė. Kaip rašoma P. Klimo atsiminimuose, juos Bronislavos Mėginaitės dėdė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas sutuokė Palangoje, ceremonija vyko kukliai. Tikėtina, kad į Palangą nesugužėjo ir jaunavedžių artimieji, giminės. „Parodyti" jaunikio gimtinėje Bronei irgi nebuvo būtinybės. Jos tėvai jau buvo mirę: motina Severija Mėginienė, gimusi 1863 metais, Amžinybėn iškeliavo 1910-aisiais, o tėvas Liudas Mėginis, gimęs 1841 metais, mirė dar anksčiau - apie 1900-uosius, kai jį, važiuojantį į bažnyčią, dėl palaido šuns pasibaidęs eiklus arklys, apvertęs vežimaitį, sunkiai sužalojo. Susirgęs džiova, ankstyvoje jaunystėje mirė ir jos brolis Kazys Mėginis (1888-1913). Bronės sesuo Barbora Mėginaitė, gimusi 1896 m. rugsėjo 22 d., iš Kunigiškių irgi buvo išvažiavusi. Pirmojo pasaulinio karo metais atsidūrusi Rusijoje, ji mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje, grįžusi į Lietuvą - „Saulės" mokytojų seminarijoje Kaune. Baigusi seminariją, mokytojavo Nemunėlio Radviliškyje. Nuo 1925 metų dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Romoje, ten 1928 metais ištekėjo už karininko Prano Lesausko, vėliau įsikūrė Kaune ir ten gyveno iki pat mirties, 1975 metų. Abi seserys, jeigu neturėdavo galimybės susitikti, bendraudavo laiškais. Juose vis buvo prisimenami gimtieji Kunigiškai. Gimtinėje gyveno ir ūkininkavo jų brolis Juozas (Juza) Mėginis (1897-1935) su šeima. Kunigiškiuose, Malaišiuose bei kitose Svėdasų valsčiaus vietovėse gyveno ir daugiau Mėginių giminaičių. Su jais išvykusios iš gimtinės Bronislava Klimienė ir Barbora Lesauskienė ryšius palaikė daugiausia laiškais.
Tikėtina, kad Suvalkijos žemių sūnus Petras Klimas žmonos gimtine domėjosi, daug apie ją žinojo, nors ten ir nesilankė.
Kai Bronislava su Petru bei savo vaikais - sūnumi (taip pat Petru) bei dukra Egle - apsigyveno Pietų Prancūzijos kurortiniame Grasse mieste nusipirktame nuosavame name, jis buvo papuoštas didele iškaba „Vila de Svedasai". Taip namą P. Klimas pavadino savo žmonos Bronislavos garbei. Tokia iškaba pastatą gausiai turistų lankomame mieste puošė ilgą laiką, kol ten gyveno Klimų palikuonys...
Karas ir okupacija išardė šeimą
Diplomatas, visuomenės veikėjas, istorikas P. Klimas, gyvendamas Prancūzijoje, įvairiausiais būdais kovojo už Lietuvos Nepriklausomybę, publikacijomis spaudoje, pareiškimais, memorandumais, atvirais pasisakymais smerkė Lietuvos okupaciją, kvietė palaikyti sovietų aneksuotos šalies laisvės siekius, neigiamai atsiliepė apie karo veiksmų bei kraujo praliejimo trokštančias valstybes. Savaime suprantama, tokie 1918 metų Vasario 16-osios Akto signataro veiksmai, jo lietuviška patriotiška veikla, lietuvybės siekiai negalėjo likti nepastebėti ir neįvertinti. Jis keturis kartus patyrė politines represijas, gestapas kalino Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Lenkijos ir kitų, iš viso net 18 Europos šalių kalėjimuose, o 1944 metų pavasarį buvo atvežtas į Kauną ir paleistas. Čia P. Klimas kurį laiką glaudėsi žmonos Bronislavos sesers Barboros Mėginaitės-Lesauskienės šeimoje. Bet 1945 metų rugsėjį buvo suimtas NKVD ir nuteistas 10 metų Sibiro lagerių, iki 1954-ųjų kalėjo Čeliabinsko krašte.
Kamuojamas sunkių ligų, praeities išgyvenimų, ilgėdamasis šeimos, P. Klimas veržėsi į Prancūziją. Tačiau sovietinė valdžia pas Prancūzijoje likusią šeimą jo neišleido. Lietuvoje jis persekiotas kagėbistų, neturėjo ramybės. Likęs be šeimos, vienišas, griežtai kontroliuojamas saugumiečių, jis vėl pradėjo rašyti, parengė spaudai keletą atsiminimų knygų, sutvarkė 1915-1919 metais rašytus dienoraščius. Taip ir nebesusitikęs su savo šeima, P. Klimas mirė 1969 metų sausio 16 dieną. Amžinojo poilsio atgulė Kauno Petrašiūnų kapinėse. Jo žmona Bronislava mirė 1957 metų gegužės 12 dieną toli nuo Lietuvos ir gimtųjų Kunigiškių, Prancūzijos Pietuose esančiame Grasse miestelyje, tenai ir buvo palaidota.
Petro ir Bronislavos Klimų duktė Eglė, gimusi 1922 metais, augo ir mokėsi Paryžiuje. Ištekėjusi už prancūzų diplomato Renė Fourier Ruelle, su vyru daug metų praleido diplomatinėse misijose Romoje, Tunise, Niujorke, Tokijuje, Briuselyje ir kitur. Nuo 1970 metų, vyrui mirus, vėl gyveno Paryžiuje. Turi dukterį Dafnę (Daphne), dailininkę, gyvenančią Bogotoje (Kolumbija).
Diplomatas Petras Klimas jaunesnysis gimė 1930 metais. Studijavo matematiką ir fiziką Strasbūro bei Sorbonos universitetuose, beveik 20 metų dirbo Sorbonos universiteto Vertėjų mokyklos generaliniu sekretoriumi. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, ėmėsi diplomato darbo. 1992 metų pradžioje buvo paskirtas Lietuvos Respublikos ambasados Prancūzijoje antruoju sekretoriumi-konsulu, dar po poros metų tapo pirmuoju sekretoriumi-konsulu. Šias pareigas ėjo iki 1995 metų gegužės mėnesio. Gyvena Paryžiuje.
Išsaugoti Vaižganto laiškai
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 1998 metais išleido gausiai iliustruotą istorinėmis nuotraukomis solidžios apimties (454 psl.) knygą „Vaižgantas. Laiškai Klimams", kurią parengė Petras Klimas jaunesnysis, o redagavo iš Svėdasų krašto kilęs, dabar jau šviesios atminties, redaktorius Vytautas Vanagas, beje, redagavęs ir beveik visus pastaraisiais metais leidžiamus Juozo Tumo-Vaižganto „Raštų" tomus.
Knygoje paskelbti 399 Vaižganto laiškai, rašyti 1918-1933 metais dviejų artimos giminystės siejamų šeimų - Klimų ir Lesauskų - nariams. Tačiau didžiuma tų laiškų, trys ketvirtadaliai, tenka Bronislavai ir Petrui Klimams (dėl tos priežasties knygos pavadinimas ir yra „Laiškai Klimams"). Šiuos laiškus surinko vienas iš adresatų - Vasario 16-osios Akto signataras P. Klimas. Juos Paryžiuje išsaugojo ir maloniai leidėjams perdavė diplomato sūnus, taip pat diplomatas ir taip pat Petras Klimas.
Kaip teigia P. Klimas jaunesnysis, jų šeima su Vaižgantu pradėjo susirašinėti 1924 metais, kai tėvai išvyko į Italiją. Ten P. Klimas vyresnysis buvo paskirtas Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru. Dėdė Juozas mielai rašė laiškus dukterėčiai Bronislavai (vadintai Brone) ir jos vyrui Petrui, susirašinėta iki pat 1933-iųjų pavasario, iki Vaižganto mirties. Kita Tumo dukterėčia Barbora Mėginaitė, gyvenusi Romoje, su dėde susirašinėjo iki 1931-ųjų metų, kai, ištekėjusi už karininko Prano Leskausko, grįžo į Kauną. Kaune gyveno ir Vaižgantas, tad su šiais giminaičiais galėjo bendrauti nebe laiškais, o tiesiogiai.
Vaižganto laiškuose atveriami prieškario Lietuvos vaizdai taikliu rašytojo ir publicisto žvilgsniu, pastebimos pikantiškos buities detalės, visuomenės nuotaikos, atskleidžiami subtilūs žmonių santykiai. Kai kurie laiškai primena net trumpus grožinės literatūros kūrinėlius, meniškus vaizdelius, miniatiūras, esė, nes juose gausu meninių posakių, įdomių pamąstymų, įtaigių išraiškos priemonių. Vieni laiškai ilgoki, ištęsti, smulkiai ką nors apibūdinant, aprašinėjant, kiti - lakoniški, trumpučiai, šmaikštūs. Įprasta, kad visi laiškai pradedami kreipiniais „Mieliausieji!", „Mano Brangieji!", „ Mano Mielieji!", asmeniškai siunčiami laiškai adresuojami žodžiais: „Mielas Petrai", „Mieloji Broniuk", „Braniok", „Mieloji Smilgele", „Barboriute", „Bronele". Vaižgantas nepamiršo ir Klimų vaikų, skyrė laiškų ir jiems, užrašydamas, pavyzdžiui: „Petriuk - Išsižiojėli, Eglute Rimtoji"... Laiškai pasirašyti: „ Jūsų kun. Juozas", „Jūsų kanauninkas", „Dėdė", „Jūsų J. Tumas", „Tavo kun. Juozas, dar tebepavargstąs", „Jūsų kun. Juozas, jūsų senelis", „Jūsų dėdė Juozas" ir kt. Vaižganto laiškuose galima surasti Svėdasų, Malaišių, Kunigiškių ir kitų rašytojui brangių vietovių pavadinimus, kurie, be jokios abejonės, buvo gerai žinomi, pažįstami, brangūs ir iki širdies gelmių sujaudinantys ir seseris Mėginaites: Bronislavą Klimienę bei Barborą Lesauskienę. Ypač moteriškėms būdavo įdomu sužinoti, kaip Kunigiškiuose sekasi ūkininkauti jų brolio Juozo Mėginio šeimai. Mat, Vaižgantas, jeigu tiktai pasitaikydavo jam galimybė atvažiuoti į Aukštaitiją, pasistengdavo būtinai užsukti ir į gimtąjį Svėdasų kraštą, aplankyti giminaičius. O po tokių viešnagių, susitikimų savo įspūdžius būtinai laiškuose papasakodavo dukterėčioms.
Su P. Klimu Vaižgantas laiškuose aptardavo pačius įvairiausius klausimus: netgi politinius įvykius, dalijosi mintimis apie literatūros kūrinius, menininkus, rašytojus. Siųsdavo Klimams į užsienį daugybę lietuviškų knygų, tarp jų ir išleistus savo kūrinius, džiaugėsi, kai pats sulaukdavo iš Prancūzijos jam užprenumeruotų prancūziškų kultūros žurnalų, kitų leidinių. Būdavo labai patenkintas, kai sulaukdavo artimų žmonių fotografijų, sveikinimų, kuklių suvenyrų, užsienietiškų saldumynų... Niekuomet nepamiršdavo nuoširdžiai padėkoti, išreikšti savo susižavėjimą, išsakyti komplimentus, pagyrimo kupinus žodžius. Kai atsakingame diplomatiniame darbe Prancūzijoje dirbęs P. Klimas panorėjo Kaune pastatyti savo šeimai namą - vilą, visus organizacinius rūpesčius prisiėmė šiame mieste gyvenęs žmonos dėdė kan. J. Tumas-Vaižgantas. Žemės sklypą vilai išmatavo, planus paruošė Vaižganto globotinis svėdasiškis giminaitis, inžinieriumi išmokytas Kazys Rimkus, vilą projektavo, statybos darbus kontroliavo geras Vaižganto pažįstamas, iš Aukštaitijos kilęs Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėjas, vėliau dirbęs vyresniuoju inspektoriumi Susisiekimo ministerijoje, inžinierius-architektas Feliksas Vizbaras. (Po garsiojo rašytojo kanauninko mirties, F. Vizbaras suprojektavo vietą skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtam Vaižganto paminklui Svėdasuose). Gyvendamas Kaune, tarnaudamas Dievui ir tikintiesiems Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, dėstydamas literatūros mokslus Vytauto Didžiojo universiteto studentams, dalyvaudamas visokiausių visuomeninių organizacijų veikloje, jis surasdavo laiko ir Klimų vilos statybos reikalams. Net stebina Vaižganto kruopštumas, preciziškumas, konkretumas, rūpestingumas. Laiškuose Klimams jis nuolat aprašė vilos statybos eigą, informavo apie panaudotas lėšas, išleistą kiekvieną litą, atsiradusias problemas, iškilusius nesklandumus. Sunkių negalių kamuojamas, pasiligojęs, atsisakęs kunigystės tarnystės, visuomeninės veiklos, pasišventęs tiktai kūrybai Vaižgantas buvo apsigyvenęs Klimų viloje. Ten ir sulaukė gyvenimo saulėlydžio. Beje, jis kone iki lemtingojo iškeliavimo į Amžinybę momento rašė laiškus dukterėčiai Bronislavai, jos vyrui P. Klimui ir netgi jų vaikams. Paskutiniame laiške, rašytame Kaune 1933 m. balandžio 11 d., skirtame Klimų vaikams Eglutei ir Petriukui, Vaižgantas labai jautriai ir nuoširdžiai aprašo kačiukų gyvenimą, jų linksmus žaidimus, kviečia vaikus mylėti gyvūnėlius, pasidžiaugia, kad apie gražius dalykus, gamtą jis ketina ateityje rašyti vaikams skirtame laikraštėlyje „Žiburėlis". Tačiau tai buvo paskutinis žymiojo rašytojo laiškas: Vaižgantas mirė 1933 metų balandžio 29 dieną...
Neišliko nei sodyba, nei sodas
Kaip jau minėjome straipsnio pradžioje, 1918 metų Vasario 16-osios Akto signataras, istorikas, publicistas, diplomatas P. Klimas buvo Kunigiškių „žentas". Kaip teigia muziejininkai, tokio fakto, kad jis buvo sukūręs šeimą su Kunigiškiuose gyvenusios Vaižganto sesers Severijos Tumaitės-Mėginienės dukra Bronislava Mėginaite, negalima nutylėti.
Kolūkių metais Kunigiškių kaimo pakraštyje, pakeliui link Gykių, Moliakalnio kaimų, ant aukštoko kalnelio, aukštaūgių eglių apsuptyje, dar buvo galima pamatyti įspūdingą „dviejų galų" medinę trobą su baltomis kolonomis. Tai ir būta Vaižganto giminaičių Mėginių namų. Senieji gyventojai pasakodavo, kad tas egles, skirtas apsaugoti ant kalnelio esančią sodybą nuo vėjų, Mėginių šeimai sodinti padėjo pats Vaižgantas ir pasirūpino, kad Kunigiškiuose gyvenęs jo sesers Saverijos sūnus Juozas Mėginis, kuris buvo vadinamas tiesiog Juza, įveistų šalia trobų didelį sodą. Apie tai jis 1927 m. spalio 16 d. laiške pasidžiaugė dukterėčiai Barborai Mėginaitei-Lesauskienei: „Dabar apie Juzą. Šią vasarą buvau pas jį. Užpirkau vaismedžių Rygoje už pusseptinto šimto litų. Kažin kaip pasiseks prigydyti. Viso 104 bus medžiai. Dar reiktų aplink sodelį apsodinti žalitvorė. Juozas didelis darbininkas, tik kad tos molynės visiškai bergždžios: vieni dobilai teauga..." Su Vaižganto pagalba Juozo ir Pranės Mėginių sodyboje pasodintos obelys prigijo, suvešėjo. Aplinkui sodą ir namus buvo apsodinta ir žalitvorė - ilga eglių eilė.
Kolūkių metais, vykstant melioracijai, tie trobesiai su kolonomis be jokio gailesčio buvo nugriauti, aplinkui esanti žemė paversta galvijų ganykla. Gyvuliai per kelerius metus sugebėjo dykviete paversti didžiulį, gerai derėjusį sodą, išlaužyti, suniokoti Vaižganto rankomis sodintas, gražiai nuaugusias obelis. Tiktai dar išlakios eglės tebestūkso, tebežaliuoja, kaip koks nebylus priekaištas žmonėms, nesugebėjusiems išsaugoti nei gražios Mėginių sodybos, nei Vaižganto sodintų obelų.
Iš šio lietuvių literatūros klasiką, tautos švietėją, visuomenės veikėją, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą menančio objekto kolūkių metais teliko tiktai liūdnas prisiminimas. Tiktai kelios muziejuje išlikusios nuotraukos dar primena ir Mėginių sodybą, ir šalia augusį didžiulį sodą...
 

 

„XXI amžius"

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-11-27 15:14
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Puiku

2019-11-28 14:58

Tikrai vertas dėmesio rašinys. Labai daug nežinomų faktų atskleista. Ačiū "XXI amžiui", kad paskelbėte, ačiū LŽS, kad perspausdinote.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media