2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Dr. Jono Basanavičiaus mintys apie lietuvybės gynėją genialųjį vokietį Jurgį Zauerveiną

2020-11-16
 
Jurgis Zauerveinas,

Jurgis Zauerveinas,

Dr. Algirdas Matulevičius,
Istorikas, enciklopedininkas, LŽS narys

Knygos rankraštį dr. Jonas Basanavičius kukliai pavadino „Medega D-ro Jurgio Sauerveino biografijai". Baigė rašyti Vilniuje 1921 metais (neišspausdintas). Šaltiniai - abiejų susirašinėjimų medžiaga. Dar 1905 metais J. Basanavičius iš Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein, žodis Sauerwein, išvertus - rūgštus vynas) palaidojimo miesto Gronau, Vokietijoje (Žemutinės Saksonijos žemė), parvežė į Tilžę jo rastus dienoraščius ir kitokią medžiagą, kurią paliko sutvarkyti lietuvininkų veikėjai, Vydūno bendražygei Martai Raišukytei (be to, ji iš Mažosios Lietuvos spaudos nurašė J. Zauerveino kūrybą J. Basanavičiaus rengiamam raštų leidimui). 
Žurnalistas ir publicistas, žymus literatas Jokūbas Skliutauskas Lietuvos ryte (1994 12 01, Nr. 253) rašo, kad iš Gronau 1905 m. liepą J. Basanavičius apsilankė Elmės kaime pas velionio seserėną pastorių (evangelikų liuteronų kunigą - A.M.) Georgą Bauerį; išsirinko tuos J. Zauerveino rankraščius, kuriuose buvo nors kiek tekstų lietuvių kalba. Po to apsilankė Bantelno kaime, kur velionio ilgai gyventa, kur iš vietinių surinko biografijos žinių. J. Basanavičius prisimena: „buvau ant Gronau kapinių ir padėjau ant Zauerveino kapo rožių su palmos šaka vainiką". Mieste po karo tebestovi 500 metų senumo Šv. Mato bažnyčia, kurioje pastoriavo Georgo tėvas Augustas. 1994 metų gruodį Gronau vyko J. Zauerveino dienos (jose dalyvavo ir J. Skliutauskas), jo atminimas įamžintas įvairiose miesto vietose. Seniausiame miesto name (pastatytame 1590 metais) įkurtas daktaro J. Zauerveino muziejus, kuriame sukaupta apie 3000 eksponatų; daug lietuvių kalba (apie 200 eilėraščių, kitais duomenimis - apie 300 įvairių kūrinių; baladė, epinė poema ir kitkas). Priminsiu, kad Klaipėdos miesto savivaldybės ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos iniciatyva ir rūpesčiu 2006 metais jam pastatytas originalus paminklas Klaipėdoje.
1911 metais J. Basanavičius, grįždamas iš Berlyno, velionio epistoliarinį palikimą iš Tilžės parvežė į Vilnių; tuomet susipažino su Vilhelmu Storosta, būsimu Vydūnu. J. Basanavičiaus ir Vydūno ryšius išsamiausiai aprašė žurnalistas, žymus lietuvių literatų biografas Aleksandras Merkelis. Gausūs J. Zauerveino parašyti veikalai lietuvių, vokiečių ir daugybe kitų kalbų. J. Basanavičius minėto veikalo Prakalboje gailisi, kad jo bendražygis rengėsi savo raštus išspausdinti, bet nespėjo - numirė. Kaip pridera mokslininkui, J. Basanavičius cituoja ir nurodo išnašose įvairių autorių veikalus ir jų mintis apie J. Zauerveiną, Mažąją (Prūsų) Lietuvą ir jos autochtonus lietuvininkus; be to, prideda žymių tyrinėtojų veikalų apie J. Zauerveiną sąrašą. Pastebi, kad bibliografija labai nepilna, pateikta ta, kurią pats turėjo. Apgailestauja, kad pavėluotai gavo aprašomojo giminaičio prof. dr. Leono Meyerio parašytą J. Zauerveino biografiją (1906 m.). J. Basanavičius pastebi, kad joje nedaug žinių, kurių jis neturėjo.
Prakalboje J. Basanavičius rašo, kad „rūpintasi kuo daugiausiai duoti jam pačiam tarti žodis apie savo veikimą Lietuvoje [Mažojoje - A. M.], budinant savo eilėmis bei straipsniais laikraščiuose ir brošiūruose iš tautinio miego Prūsų lietuvius. Didžiosios Lietuvos patriarchas pabrėžia, kad d-ras Jurgis Sauerveinas sau ir Prūsų lietuviams yra pastatęs amžiną paminklą, kuriam lietuvių tautos atgimimo istorijoje bus lemta užimti gana svarbi vieta". Didelį ačiū už triūsą jis taria Martai Raišukytei.
J. Basanavičiaus veikalo rankraščio kopiją man į Mokslo ir enciklopedijų leidyklą (vėliau - institutas) prieš 25 - 30 metų atnešė ponia Alina (pavardės, atrodo, neklausiau). Širdingai jai dėkoju. Tuo metu labai daug dirbau savo kabinete, teko ir per išeigines dienas triūsti, redaguoti įvairiausių epochų ir tematikos straipsnių, rengti spaudai monografiją apie Mažąją Lietuvą bei lietuvininkus - tempai buvo spartūs, krūviai didžiuliai (o algos labai mažos), tikras pragaras. Dėl to į J. Basanavičiaus rankraštį nesigilinau, padėjau į spintą ateičiai. Ilgainiui pamiršau apie tokį lobį. Tik neseniai, tvarkydamas namuose savo archyvą, radau ir labai apsidžiaugiau. Pasirodo, rankraščio originalas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (universitete studijuodamas istoriją VUB Rankraštyne rinkau medžiagą apie XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių tautinį sąjūdį, apie Mažojoje Lietuvoje leidžiamus Didžiajai Lietuvai skirtus laikraščius / žurnalus „Aušra", „Varpas", apie didlietuvių (dr. Jono Basanavičiaus, Juozo Bagdono, Vinco Kudirkos, Jono Šliūpo, vyskupo Motiejaus Valančiaus, Petro Vileišio, Andriaus Vištelio ir kitų) ir mažlietuvių (Martyno Jankaus, Viliaus Kalvaičio, Jurgio Mikšo, Martos Raišukytės, Jono Smalakio, Martyno Šerniaus, Vilhelmo Storosto-Vydūno, vokiečio dr. Georgo Zauerveino, Dovo Zauniaus ir kitų) veiklą. Minimą J. Basanavičiaus mašinėle spausdintą rankraštį spaudai parengė (išėjo 2001 m.) ir J. Zauerveino dienoraščius, veiklą tarp lietuvininkų aptarė prof. Domas Kaunas.
Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein, J. Basanavičius vadina dažniausia Jurgiu Sauerveinu, tokia forma paplito ir lietuvių raštijoje; dažniausias slapyvardis Girėnas: pusmetį gyveno pas Vilių Kalvaitį Girėnuose (Ragainės apskritis; čia tobulino lietuvių kalbos žinias) yra poetas, kalbininkas, pagarsėjo kaip poliglotas, visuomenės ir politinis veikėjas, atkaklus lietuvininkų teisių gynėjas, kovotojas prieš jų germanizaciją. Gimė 1831 metais Hanoveryje (Žemutinės Saksonijos žemė), mirė 1904 m. gruodį Kristianijoje (dab. Oslas, Norvegijos sostinė; palaidotas Gronau). 1873 metais baigė Getingeno (Göttingen, Žemutinė Saksonija) universitetą; filosofijos daktaras. Mokėjo rašyti, kalbėti apie 60 Europos, Azijos, Afrikos tautų bei tautelių kalbų, galėjo susikalbėti apie 200 kalbų ir dialektų. Lietuvių kalbos mokytis pradėjo Vokietijoje, bendraudamas su čia pramonės įmonėse dirbančiais lietuviais darbininkais. Žinias tobulino 21 metus kartais (ne nuolat) gyvendamas Mažojoje Lietuvoje. Labai daug keliavo: J. Zauerveiną galima vadinti profesionaliu mokslininku turistu; žinoma, važinėjo po Europą mokslo, visuomeniniais, politiniais reikalais ir meilės panelėms vedamas (apie jo meilę lietuvininkėms geltonkasėms ir nuotykius plačiai rašo J. Basanavičius, remdamasis bičiulio dienoraščiais). Tai įkvėpė poezijai: sukūrė apie 200 eilėraščių lietuvių kalba. Daug patriotinių eilėraščių tapo liaudies dainomis (daugumą jų ir kitų išleido V. Kalvaitis), o „Lietuvninkais mes esam gimę" - neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. 1878-1898 metais jis buvo vienas produktyviausių lietuviškos spaudos bendraautorių. J. Basanavičius susižavėjęs rankraštyje rašo: „Žmogus, apie kurį noriu pasakyti šiuos kelis žodžius, iš tikrųjų būtų tikęs legendai <...>, argi gali būti tiesa, kad vienas žmogus galėtų valdyti dviemi šimtais kalbų, kaip dviemi šimtais paklusnių tarnų, idant balsan vieno, kaip rodos, kuklaus vokiečio atsilieptų tokiu pat balsu ne tik kiekvienas europietis, bet net vendas, keltas ir užmirštasis baskas, lygiai taip pat juodukai (negrai) ir vario spalvos gyventojai įvairiausių žemės juostų". Toliau J. Basanavičius tęsia: „Visos tos eilės, gražios ir negražios, tai tik keistas įvairios spalvos apvalkalas, dengiantis vienintelę mintį, bet mintį didžią ir šulnią [šaunią - A.M.], būtent tarptautinės teisybės, visažmogiškos harmonijos, tiesų reikalavimą gyventi ir plėtotis silpnoms tautoms ir brangiausiam jų turtui - gimtajai kalbai". 
Janas Boduenas de Kurtenė (Jan Baudouin de Courtenay) straipsnyje „Niemiecki Mezzofanti" (1882 m.; teksto lietuvišką vertimą pateikė J. Basanavičius) tarp kitų žinių rašo: „Tokiu būdu d-ras Sauerveinas tapo krikščionių mokslo apaštalu, o jis yra taipogi nenuilstąs apaštalas tų žmonijos nerašytų teisių, apie kurias mini Antigona".
Ta proga priminsiu, kad 1920 metais Kaune, susitikę Rotušės aikštėje eidami į Lietuvos valstybės Steigiamojo susirinkimo posėdį, J. Basanavičius nusiėmė skrybėlę ir tarė Vydūnui: „Didžiosios Lietuvos patriarchas sveikina Mažosios Lietuvos apaštalą". Salėje deputatai lietuvių tautinio atgimimo šauklius pasveikino karštomis ovacijomis.
J. Basanavičius J. Zauerveino biografijoje pažymi, kad šio giminės keturios kartos buvo pastoriai (kunigai). Tėvas Augustas 1841 metais tapo Gronau parapijos klebonu. Šiame mieste Jurgis praleido jaunystės dienas. Jis pats primena: „mano sentėviai, nuo XVII šimtmečio pradėjus, per pusantro šimto metų skelbė Dievo žodį". Dvylikos metų amžiaus iš tėvo išmoko lotynų ir graikų kalbų. Getingeno universitete (baigė 1873 m.; filos. dr.) jis klausėsi paskaitų iš hebrajų, arabų, sirų, etiopų, persų, armėnų, turkų kalbų, sanskrito. Vėliau iš studentų, kelionėse sutiktų gyventojų išmoko italų, anglų, velsų, airių, škotų (galų), kinų, malajų, gruzinų, vengrų, ispanų, serbų, norvegų, švedų, lapių, igaunių (estų), suomių, rusų, lenkų, ukrainiečių ir daugelio kitų kalbų. Buvo vienintelis tais laikais Europoje abisinų kalbos mokovas. 1899 metais J. Zauerveinas parašė Didžiosios Britanijos karalienei eiliuotus sveikinimus net 38 kalbomis.
1857 metais J. Zauerveinas tapo Britų Biblijos draugijos Londone nariu, jos užsakymu vertė Šventąjį Raštą į įvairias kalbas, redagavo vertimus; už tai gaudavo algą.
J. Basanavičius juo didžiuojasi: „Sauerveinas buvo tai ne tautų karalius, bet jis kaipo dainius, rašytojas, iš dalies kaipi filozofas, anot prof. dr. L. Stieda‘s išsitarimo (1908 m.), spindėdamas savo rašiniuose vienu ir tuo pat laiku daugeliu kalbų, viešpatavo ant daugiau kalbų, negu koks kitas karalius ant tautų. Jisai buvo tikras daugybės kalbų valdovas". 
J. Zauerveino išmintingos gilios mintys yra kaip testamentas, perspėjimas dabarties lietuviams, lietuvių tautai: „Ar lietuviškoji giminė (berods, nenoriu sakyti: visa, bet nors dalelė jos dalies) tur vis pasilikti vienintelė giminė, kuri pati save niekina? Nuo to, Dangiškasis Dieve, mus apsaugok! O jei lietuviškoji giminė numirti, nužavinama mirti turėtų, tai tik prakilniausieji vyrai mūsų lietuviškosios giminės ir bent mirdami nors geresnę prakalbą, nors aukštesnį gyrių po savo galvos ant žemės norėtų palikti nė kaip šitą: Lietuviškoji giminė numirė nuo vienos ypatingos dyvinos ligos, būtent, - nuo savo pačios paniekinimo". Aktualus yra J. Basanavičiaus pateiktas jo nuopelnų lietuvybei įvertinimas: „D-ro J. Sauerveino svarbumas lietuvių tautos istorijoje glūdi ne tik raštijos dirvoje, bet kur kas daugiau jo švelniame, idealizuotame pasišventime padedant Prūsų lietuvius gaivinti. Čia jo nuopelnai nemirtingi". Tą patį galima pasakyti ir apie paties dr. J. Basanavičiaus nuopelnus Didžiajai Lietuvai, 1918 metais iškovojant jai nepriklausomybę nuo carinės Rusijos režimo žiaurios priespaudos ir sukuriant valstybę.
J. Zauerveinas rašė: „Aš, norint vokietis, rods, gimtas persigimdžiau lietuvninku. Meilingai Lietuvoj priimtas. Lietuvninks širdžia pats esu. Todėl tai lyg lietuvninks esąs ir vietoj jūs vis „mūs" tariau. Ir užtarėju, kaip nors čėsas, Lietuvninku pasidariau". Priimta manyti, kad pirmą kartą į Mažąją Lietuvą J. Zauerveinas atvyko 1875 metais. D. Kaunas monografijoje „Knygos kultūra ir kūrėjas" (2009) nustatė, kad J. Zauerveinas savo dienoraštyje, kurį Vokietijoje 2003 metais paskelbė jo palikimo tyrėjas Hansas Masalskis, įrašė, jog jis pirmą kartą apsilankė Lietuvoje, Karaliaučiuje,1851 metais. Apie jo nuopelnus leidžiant lietuvišką spaudą Didžiajai Lietuvai rašo Jokūbas Skliutauskas laikraštyje „Lietuvos rytas" (1904 12 01, Nr. 253). J. Basanavičius su J. Zauerveinu, Marta Raišukyte, kitais lietuvninkų veikėjais susitiko tik 1898 metais Tilžėje, atvykęs iš Varnos miesto (Bulgarija).
Leisti Didžiajai Lietuvai skirtą pirmąjį lietuvišką laikraštį mintį J. Basanavičiui davė, manoma, J. Zauerveinas. J. Basanavičius teigia, kad 1882 metais J. Zauerveinas Martyno Šerniaus Klaipėdoje redaguojamoje Lietuviškoje Ceitungoje paskelbė sumanymą įsteigti Lietuvišką mokslo draugystę ir jos leidinį - lietuvišką laikraštį. Jį parėmė jis, J. Basanavičius (Lietuviška Ceitunga, 1882, Nr. 15, p. 31-33.) ir J. Šliūpas (Ten pat, p. 36.). „Aušros" organizatorius ir bendradarbis J. Basanavičius straipsnyje „Lietuvių mokslo draugystė" („Naujasis keleivis"; Klaipėdoje ir Tilžėje 1880-1883 m. leido Adomas Einaras; 1882 m. Nr. 16) rašė: „Rods, pradžią ir progą tai minčiai [leisti Aušrą - A.M.] davė mano geras draugas, genialus kalbų žinovas, didžiausias Prūsų lietuvių bičiulis d-ras Jurgis Zauerveinas, kuris Klaipėdos „Lietuviškoje Ceitungoje" sumanymą organizuoti Prūsų lietuvininkams „Lietuvišką draugystę" populiariems raštams leisti su tikslu, kad tuos lietuvininkus nuo germanizacijos pavojaus gelbėti, juos apšviečiant ir tautišką susipratimą jų tarpe platinant. Perskaitęs J. Zauerveino duotąjį sumanymą aš ypatingame straipsnyje plačiai paaiškinau tokios draugystės naudą ir jos tikslą, patardamas tokią draugiją visai Lietuvai steigti ir praplatindamas jos užduotį mokslo srityje". Kaip žinome, 1879 metais Tilžėje buvo įkurta vokiška Litauische literarische Gesellschaft (Lietuvių literatūros draugija). Didžiosios Lietuvos mokslo vyrai J. Basanavičius, J. Šliūpas siūlė steigti draugiją, panašią į vokišką. Taip J. Zauerveino ir didlietuvių diskusijose buvo parengtas Lietuvių mokslo draugijos projektas, įgyvendintas J. Basanavičiaus tik 1907 metais Vilniuje. Bet tarp įvairių didlietuvių ir mažlietuvių politinių ir kultūros veikėjų diskusijų dėka tada subrendo mintis leisti Didžiajai Lietuvai periodinį leidinį. O vietoj Lietuvių mokslo draugijos Tilžėje 1885 metais įsteigta kultūros draugija „Birutė" (pirmininku 1887 03 13 - 1887 07 21 buvo J. Zauerveinas). Jos 1887 m. kovo 13 d. susirinkime jis skaitė pranešimą „Apie atgaivinimą mūsų lietuviškos kalbos". 
Pagal tautinio sąmoningumo lygį ir germanizavimo laipsnį J. Zauerveinas lietuvininkus suskirstė į tris grupes: numirusius, kuriuos reikia prikelti, pabudinti ir atgaivinti; pusiau numirusius - tuos pabudinti ir atgaivinti; gyvus - juos tereikia atgaivinti. Kokiomis priemonėmis reikia kelti lietuvių tautinį susipratimą, žadinti jų gyvybingumą? J. Zauerveino siūlymu, rašo J. Basanavičius, būtų tokia programa: 1. leidimu įvairaus turinio knygų (tikybinių, ūkinių, apie tautą ir kitką); 2. leidimu laikraščių, kuriuose būtų žinių ir iš Didžiosios Lietuvos gyvenimo ir kurie ją pasiektų; 3. pranešimų skaitymais apie lietuvius ir Lietuvą; 4. lietuvių kalbos išsaugojimu, apvalymu nuo svetimybių. Tautinio pasididžiavimo, sąmoningumo kėlimo tikslu jis kreipiasi į pamiršusius savo kalbą, papročius, garbingą tautos praeitį lietuvininkus šiais patriotiniais žodžiais: „Ar tu savo giminės pradėsi gėdytis? Ar nežinai, kad senieji pagirtieji karžygiai valdovai iš tavo giminės kilę, kurie sykį visą Europą prieš totorių baisiausius tvanus taip karžygiškai apgynė? Ar nori gėdytis tos giminės, iš kurios Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas kilę ?<...> Ar tu nežinai, kad tavo kalba viena iš gražiausiųjų ir seniausiųjų Europos kalbų yra, arčiausiai dar sutinkanti su pagirtąja senųjų brahmanų sanskritiškąja kalba Rytų Indijoj". J. Basanavičius pateikia dokumentą (data nenurodyta), kuriame J. Zauerveinas vėl kreipiasi į lietuvininkus neatsižadėti savo prigimtosios kalbos: „Tokią kalbą, kurią mokyčiausieji viso svieto žmonės, aukštai garbindami, mokinasi, pasisavina, ištyrinėja <...>, velijat platt - vokiškai [iš kolonistų - A. M.], kad ir visai nemokat kalbėti, nors kaip šuo lyg paskui loti, kačeig bene ir patys vokiečiai iš jūsų juokias? <...>.Todėl jiems [kūdikiams - A.M.] vietoj duonos duodate akmenį ir jų jaunąsias širdeles supustijat <...>. Išgamis yra, kuris savo kalbą bei giminę niekina! Imkit paveikslą nuo vokiečių! Ar tie bile kada savo kalbą arba giminystę niekina?"
Minėtoje J. Zauerveino biografijoje J. Basanavičius rašo ir apie jo praktinę veiklą tarp lietuvininkų. 1878 metais J. Zauerveinas organizavo ir suredagavo jų peticiją (prašymą) Vokietijos imperatoriui ir Prūsijos karaliui Vilhelmui I, kurioje liaupsinamas ciesorius ir prašoma, kad jis suteiktų malonę lietuvininkams jį aukštint ir garbint prieš Dievą gimtojoj, o ne vokiečių kalboj. Tokio turinio prašymui įteikti jis parinko 13 tautiškai apsirengusių lietuvaičių, kurios nuvyko į sostinę Berlyną. Pareikšta ištikimybė imperatoriaus sostui, prašyta leisti vartoti mokyklose lietuvių kalbą. Lietuvininkės padainavusios lietuvių liaudies dainų, kurios patikusios Vilhelmui I ir jo žmonai. J. Basanavičius apgailestauja, kad nors ši pasiuntinybė buvo maloniai priimta ir duoti pažadai mokyklose vartoti gimtąją kalbą, tačiau viskas liko tik žodžiai - po senovei. 1884 metais J. Zauerveino nusiunčiama iš visų Mažosios Lietuvos valsčių iki 20 000 lietuvininkų pasirašyta peticija Prūsijos kulto ir švietimo ministrui G. fon Gosleriui (G. von Gossler), kurioje prašoma leisti vaikams nors tikybos mokytis gimtąja kalba.
1888 metais Vokietijos imperatoriumi (kaizeriu) tapus Vilhelmui II, rašo J. Basanavičius, į sostinę Berlyną vėl siunčiama - šįkart moterų delegacija su J. Zauerveino parašytu prašymu-skundu valdovo žmonai. Jame nuolankiai išdėstytos lietuvininkių moterų-motinų bėdos, maldaujama „motinos visos savo didžiosios karalystės, o ir mūsų biednosios mažosios Lietuvėlės užtarimo". Skunde apgailestaujama, kad jų „vaikai vieną kitą lietuvišką žodį teišmoksta, neįstengia laiškų gimtąja kalba parašyti, nutautinami". Kadangi jaunimas tikybos mokosi svetima kalba, tai „religija neįeina į jo širdį", todėl kalėjimai pilni nusikaltėlių, karčemos - girtuoklių. Mokantys lietuvių kalbą mokytojai perkeliami į užkampius. Skunde šalia vargingos švietimo būklės apibūdinta sunki lietuvininkų valstiečių socialinė padėtis. Prašoma „mūsų maloningiausiojo Pono ciesoriaus bei karaliaus, kurs juk ir mažumą lietuviško kraujo savo gyslose tur [tokia nuomonė buvo plačiai paplitusi Mažojoje Lietuvoje - A.M.], su meilingiausiu žodžiu užtarti teiktųsi, idant jo majestets ir mūsų susimiltų". Tačiau nei maldavimai, nei apeliavimai į giminystę su kaizeriu, apgailestauja J. Basanavičius, negelbėjo. Nepaisant neigiamų rezultatų, peticijos-prašymai nesiliovė.
J. Basanavičius supažindina su liberaliame Tilžės savaitraštyje „Niamuno sargas" (leistas Ragainėje, redaguotas Jurgio Mikšo) 1884 m. Nr. 8 išspausdintu prievartinės germanizacijos propaguotojo M. Friedebergo straipsniu „Bilder Ostpreussen" (Vaizdai iš Rytų Prūsijos; 1886 m. išleista knyga), kuriame jis teigia, kad esą vokiečių kultūra turi „didžiulius uždavinius Nemuno krašte, o lietuvių kalbos draudimas ir valstybinės vokiečių kalbos įvedimas vykdomas netikrų vokiečių". J. Zauerveinas aštria kritika atsakęs neva šiam tikrosios vokiečių kultūros nešėjui: straipsnio autorius tuščiažodžiauja, nes lietuvių kultūra esanti aukšto lygio, vokiečių kultūrtrėgeriai ne kultūrą skleidžia, bet kadaise lietuvių [ir prūsų - A.M.] žemes užgrobė, o vietos autochtonus gyventojus vergais pavertė. Jis pastebi: „niekad nebuvo matyt tokių alkstančių, išbadėjusių, išdžiūvusių žmonių, kokius sutinkama šio krašto kaimuose". Tai vokiečių valdžios socialinės ekonominės politikos padariniai. Anot J. Zauerveino, vokiečių kultūros Nemuno krašte uždavinys turėtų būti toks: kovoti su badu, girtuokliavimu, šelpti ubagus, našlaičius, aprūpinti darbininkus butais, gyventojams skirti daugiau gydytojų. Iš J. Zauerveino biografinių duomenų matyti prievartinės germanizacijos procesai Mažojoje Lietuvoje, jo pasipiktinimas Prūsijos karalystės valdžios vykdoma nutautinimo politika lietuvininkų krašte. Jis pateikia faktų, kad net už bažnyčioje lietuvių kalba atliekamas vestuvines apeigas evangelikų kunigui reikėdavo sumokėti dvigubai brangiau nei už vokiškas. Vokiečių ir lietuvių kalbomis J. Zauerveino parašytuose romantiniuose-panegiriniuose eilėraščiuose, kurių kopijas pateikė J. Basanavičius, išreikšta meilė Lietuvai, pabrėžtas lietuvininkų atsidavimas Vokietijos imperatoriui. J. Basanavičius žavisi bendražygio J. Zauerveino kultūriniu, visuomeniniu ir politiniu veikimu, iškelia jo pastangas Parlamento nutarimais atgauti lietuvių kalbos teises mokyklose, peticijų ir delegacijų su prašymais Prūsijos karaliui ir kartu Vokietijos imperatoriui siuntimą į Berlyną kaip tinkamą kovos su germanizacija metodą. Pasireiškia ir J. Basanavičiaus liberalizmas: tikėjimas gera valdovo valia, konstitucinėmis priemonėmis pasiekti tikslą.
Nepaisant genijaus gabumų, J. Zauerveinas, kaip ir daugelis normalių vyrų, buvo įsimylėjęs. 1857 metais jis pradėjo mokyti 14 metų amžiaus kunigaikštytę Elžbietą (Elisabeth; g. 1843 m.), kunigaikščio Hermano cu Vydo (Hermann zu Wied) ir jo žmonos kunigaikštytės Marijos Vilhelminos fon Nasau (Maria Wilhelmina von Nassau) [iš Nassau; iš tos vokiečių kunigaikštystės XVIII a. pradžioje į Mažąją Lietuvą atsikėlė nemažai kolonistų - A. M.] dukterį. Elžbieta vėliau pagarsėjo kaip „Carmen Sylva". Mokytojas buvo 12 metų už ją vyresnis. Jos biografė baronienė Natalija fon Štakelberg (Natalia von Stakelberg) rašo (Aus Carmen Sylvas Leben. Heidelberg, 1885. S. 36), kad kunigaikštienė savo namuose pilyje J. Zauerveiną sutikusi šiais žodžiais: „Tamsta gauni mažą priešginystės dvasią kaipo mokinę: ji neturi nė kokio įsitikėjimo į autoritetą. Jos pirmieji klausimai yra „kodėl" ir „ar tiesa". Priešingybė jai buvo vyras, išmintingas mokslininkas (miręs 1864 m.). Didikų Vydų giminė garsėjo jau nuo XII amžiaus.
J. Zauerveinas ilgai gyvenęs Anglijoje, buvo to krašto ir jo istorijos entuziastas. Visas pamokas Elžbietai jis vesdavo anglų kalba. Netgi lotynų ir italų kalbos buvo verčiamos į anglų kalbą. N. Štakelberg žavisi, kad su mokytoju ji skaitė Ovidijų, Horacijų, Ciceroną; rašė anglų, lotynų, italų kalbomis, stropiai mokėsi aritmetikos, geometrijos. Pradėjo rašyti eiles, ilgainiui tapo žymia poete. Būdama 16-17 metų Elžbieta įsimylėjo Georgą (Jurgį), o jis - ją. Jos motina tai susekė ir, abiejų nelaimei, 1860 metais J. Zauerveiną iš mokytojo pareigų atleido. Jis smarkiai susirgo nervų liga (kaip pastebi J. Basanavičius, „iki išprotėjimo"). Deja, pats J. Basanavičius irgi buvo susirgęs nervų liga mirus Prahoje mylimai žmonai Gabrielei Mohl; dėl to nederėtų kai kam sumenkinti jo išmintį, kaip autoritetingą mokslininką, gydytoją, žymų visuomenės ir politinį veikėją.
Abu įsimylėjėliai buvo nelaimingi. Susirašinėjo karštos meilės laiškais, telegramomis. Mylimoji nuolat liūdėjo. Kad nusiramintų, 1863-1864 metais Elžbieta su giminaičiais buvo išsiųsta keliauti į Šveicariją, vėliau - į Peterburgą pas gimines. Rūpintasi ją ištekinti už vyro - veltui. Ji norėjo tapti mokytoja ir toliau rašyti mylimajam meilės eiles. J. Zauerveinas atsakydavo tuo pačiu. 1869 metais, būdama 26 metų amžiaus, ji, nenuolaidžios motinos spiriama, ištekėjo už Rumunijos kunigaikščio Karolio fon Hoencolerno (Karol von Hohenzollern) [g. 1839 m.; kilmingos Hoencolernų dinastijos atstovai buvo ir Prūsijos valdovai - A.M.]. 1870 m. jiems gimė duktė, bet 4 metukų mirė. Karolis pasižymėjo 1877 metais kilusiame Rusijos-Turkijos kare, mūšyje prie Plevnos; už tai 1881 metais tapo karaliumi (mirė 1914 m., prasidėjus Didžiajam karui). Elžbieta vokiečių ir rumunų literatūroje pasižymėjo kaip poetė ir novelistė, pagarsėjusi slapyvardžiu Carmen Sylva. Mirė 1916 metais Bukarešte nuo plaučių uždegimo.
Laiškuose į Rumuniją Elžbietai J. Zauerveinas rašo ir apie lietuvininkų padėtį Mažojoje Lietuvoje (Prūsuose), germanizacijos stiprėjimą. 1866 metais rumuniškai jai rašytame laiške jis liūdi dėl „triste Lituania mea" (liūdna mano Lietuva). Ir 1894 metais laiške iš Karaliaučiaus jis rašo apie lietuvininkų reikalus. Gaunamieji „meilės bučiniai" ją labai sujaudindavo ir pradžiugindavo. J. Zauerveinas 1888 ir 1892 metais lankėsi karalių šeimoje, žavėjosi Karpatų kalnais. Kaip buvęs Elžbietos mokytojas buvo apdovanotas „Corona Romaniei" ordinu. Karalius Karolis nebuvo pavyduolis - juk meilės, didžiulės pagarbos nepaslėpsi. Nuo Norvegijos kalnų (joje, kaip minėta, mirė) J. Zauerveinas apgailestauja: „Tu, kuri mane kitą kartą į dangų pakeldinai, davei ir atėmei man viską; tau seka gailestis, nors tu jos gintumės - ji iš naujo atgyja. <...> Aš esmi tau ištikimas, bet širdyje liko neapykanta mylėti". 1893 metų sonetuose karalienei Elžbietai, pastebi J. Basanavičius, „atsiliepia jojo jausmingos širdies iškentėti sopuliai dėliai tos nelaimingos meilės". 1861 metų sonetuose vokiečių kalba jis dėl to kaltina negailestingą Elžbietos motiną. Dėl amžinos meilės Elžbietai J. Zauerveinas liko nevedęs.
J. Basanavičius rašo, kad jo bičiulis „visą savo gyvenimą danginosi iš vienos vietos į kitą, iš vieno krašto į kitą". Jo seserėnas kunigas G. Baueris pasakojo, kad J. Zauerveino paklausus, kur jis gyvenąs, šis atsakydavo: „Aš visiškai negyvenu, aš tiktai būnu". 
Amžinai keliaudamas savo įspūdžius užrašinėjo dienynuose. Kasmet lankėsi savo mielame Bantelno kaime, Vokietijoje, kur turėjo giminių.
Mėgstamiausia vieta Mažojoje Lietuvoje, kur J. Zauerveinas ilgam beveik kasmet lankydavosi, gyvendavo, buvo Lazdynai (Pilkapio apskritis) su aukšta bažnyčia ant Šešupės kranto, Šilininkai su nuostabia giria ir gražios mielos sūduvės. Lazdynai buvo labai urbanizuotas miestelis su įvairia pramone, amatais. Su vieno iš viešbučio savininkų lietuvininko Stelkio dukterimi Stelkyte garbingas jaunas svečias vaikštinėdavo girios takais - „Rojaus Darželyje". Netoli Lazdynų ir Šešupės žaliuoja Šorelių giria, dar toliau tęsiasi Kakžbalio nepereinamos pelkės. Nemuno link tęsiasi Trapėnų giria. Šilininkuose dar tais laikais gana daug kur gyveno lietuvininkų ūkininkų. J. Basanavičius susižavėjęs „jaunu kavalieriumi", rašo: Savo mylimame „Rojaus darželyje", kuriame Šilininkuose būdamas, taip dažnai vaikštinėjo, jis dažniausiai ne vienas buvo, bet tankiai lydimas merginų - lietuvaičių".
J. Zauerveinas dalyvavo ir politiniame Mažosios Lietuvos gyvenime. 1878 metais jis iš Šilininkų apsilankė Klaipėdoje. Tuo metu ir vėliau Klaipėdoje susitiko su Martynu Šerniumi (rašė straipsnius į jo redaguojamą laikraštį „Lietuviška Ceitunga") ir kitais mažlietuvių veikėjais; nors ir sirgdamas, apsilankė Kuršių nerijoje. Beje, jis mėgo maudytis (ypač Šešupėje). 1879 metais atvykęs iš Norvegijos ir Bantelno, J. Zauerveinas tais ir 1881 metais buvo Klaipėdos apskrities kandidatas į Prūsijos Landtagą (Seimą), 1898 metais - Tilžės-Lankos rinkiminės apskrities kandidatas į Vokietijos Reichstagą (Reicho Seimą). Važinėjo po Mažosios Lietuvos miestelius ir miestus, sakė rinkimines kalbas. Parašė patriotinį eilėraštį Lietuva ant visados. Išrinktas nebuvo - gavo mažai savo ginamų lietuvininkų balsų. Toks buvo jų žemas tautinio susipratimo lygis. Geriau koks nepažįstamas vokietis, kuris nesirūpindavo savo rinkėjų reikalais. Kaip minėta, dauguma lietuvininkų buvo fanatiškai religingi, „Dievas žemėje" jiems buvo Prūsijos karalius. J. Zauerveinas labai nusivylė taip jo mylėtais lietuvininkais. 
J. Basanavičius apgailestauja, kad „Sauerveinas labai susierzino ir dėliai vokiečių laikraščių ir kai kurių lietuvių, vokiečių konservatyvų pakalikų užpuldinėjimų, turėjo dabar užpuolimus atremti ir priverstas buvo daug rašyti ginčų raštų kaip vokiečių kalba, taip ir lietuviškai eilėmis ir proza". Apsiramino vėl apsigyvenęs Šilininkuose, su girininku Druskiumi (su jo dukra Maryte draugavo) apsilankė Lazdynuose, džiaugėsi „Rojaus Darželio" grožybėmis ir girios palaima. „<...> lankydavo ligonius lietuvius, dargi šiltine sergančius, vestuvėse šokdavo su lietuvaitėmis". Keliaudamas jis dar vienur kitur matė nykstančius lietuvaičių tautinius drabužius, išsamiai juos aprašo, „kuriuos jo užsimanyta atgaivinti kaipo privalomąją atgaivinamos tautos dalį". Buvodamas Norvegijoje, Vokietijoje ir kituose kraštuose, J. Zauerveinas susirašinėjo ir susitikinėjo su aušrininkais Martynu Šerniumi, Andriumi Višteliu, Jurgiu Mikšu, Jonu Šliūpu, Martynu Jankumi, Viliu Bruožiu, Enziumi Jagomastu, Dovu Zauniumi ir kitais. Rašė į „Lietuvišką Ceitungą", „Aušrą", „Niamuno sargą". Su vokiečiais šovinistais ginčijosi apie „melagingą Kryžiuočių ordeno istoriją". J. Zauerveinas atkakliai gynė Kražių parapijiečius katalikus, kai Rusijos imperijos valdžia 1893 metais nutarė nugriauti mūrinę bažnyčią (pastatytą 1642 m.). Ją narsiai gynė vietos gyventojai. Caro valdžia į Kražius pasiuntė žandarus ir apie 300 kazokų. Jie bažnyčioje įvykdė skerdynes: daug buvo nušautų, kardais užkapotų, žiauriai sumuštų. Kražių skerdynės tapo žinomos Europoje. J. Zauerveinas parašė laišką Danijos karaliui, kurio žentas buvo Rusijos caras Aleksandras III, vedęs jo dukterį Dogmarą. Prašo, kad karalius paveiktų carą bažnyčios neatimti. J. Zauerveinas laiške rusų kalba carui cituoja rusų istoriko Karamzino žodžius: „Ar aš galiu silpnomis kanklėmis tave, o Volga, gyrti <...>. Duok Dieve, kad maloningiausias caras palenktų savo tėvišką širdį į tuos vargšus, kurie neturi kitokios prieglaudos, apart Dievo ir valdovo, kurie be bažnyčios liktų be įmonių tarnauti savo Dievui, kaip jų tėvai tarnavę. Žmogus, kurs yra ištikimas Dievui ir tėvams, visados bus ištikimas ir valdovui". Deja, veltui.
J. Zauerveinui labai nepasisekus minėtuose rinkimuose į Prūsijos Landtagą ir Vokietijos Reichstagą bei nusivylus lietuvininkų nepatriotiškumu, nedėkingumu jam, 1898 metais lapkritį jis visam laikui išvažiavo iš Mažosios Lietuvos. Tarp jo įvairiomis kalbomis parašytų eilių lietuvių kalba jau nebėra. Laiškuose J. Basanavičiui jis su apmaudu ir gailesčiu rašo: „Man gaila Lietuvos, - sakyta viename, - ale kas jau jai gal gelbėt?! Dirbti už juosius palioviau <...>. Nuo lietuvininkų šiaip atskirtas esu; jie nuo skyrimų [rinkimų - A.M.] laikų tokiu būdu elgėsi prieš mane, kad turėjau jiems duoti eiti savo keliais <...>. Mano darbai jau gul kitur ir mano vardą bei atsiminimą Lietuvoj lyg į dulkes sumįta <...>. Lietuviškus laikraščius jau ir skaityti visai palioviau, kadangi jųjų daugel per prastai su manim buvo apsiėję. Begėdiškas apsiėjimas - gali sakyt: atmetims - nuo mūsų lietuvių pusės man ir kalbą, ir meilę beveik išvaręs yra".
Nuo čia J. Basanavičius toliau rašo apie Mažosios (Prūsų) Lietuvos lietuvininkų sunkią tautinę padėtį, diskriminaciją mokyklose, o 1871 metais susikūrus Vokietijos imperijai (Reichui), - ir prievartinę germanizaciją; apie 1873-1876 metų Prūsijos karalystės valdžios įstatymus, kuriais lietuvių kalba buvo pašalinta ne tik iš mokyklų, bet ir iš viso viešojo gyvenimo, liko tik buitine namų kalba. J. Basanavičius džiaugiasi, kad „rodos, pirmą kartą 1876 m. ar 1878 m. [kaip rašėme anksčiau - A. M.] atvyksta Lietuvon d-ras Jurgis Sauerveinas, ir radęs tokią apverktiną lietuvybės padėtį, ima rūpintis josios atgaivinimu, žmonių iš tautinio miego pakėlimu ir kova su žiauria lietuvių tautos germanizacija per mokyklas". Jis primena, kad anksčiau už J. Zauerveiną kovotojais už lietuvių kalbos teises buvo vokietis Zigfridas Ostermejeris (Siegfried Ostermeyer, 1759-1821), Karaliaučiaus universiteto prof. dr. Martinas Liudvikas Rėza (1776-1840), Tilžės gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas, suvokietėjęs mozūras Eduardas Gizevijus (Gisevius; 1798-1880). J. Basanavičius cituoja Z. Ostermejerio svarbiausias mintis iš jo knygelės (1817 m.), kad vokiečių pareigūnams „yra daug smagiau lietuvišką algą imti, lietuvišką duoną valgyti, bet ne lietuvišką kalbą išsimokinti. O idant savo nuogumą nors šiek tiek pridengus, tai niekina lietuvišką kalbą ir pataria ją draug su visa tauta išnaikinti. <...> Lietuviams atėmus jų kalbą ir juos vokiečiais padarius, nebūtų iš to nei fyziškos, nei morališkos naudos. <...> Kiekviena kalba yra Dievo dovana ir prigimimu kiekvienai tautai suteikta. Tokiu būdu ji yra neprarandama nuosavybė, kurią atimti nieks neprivalo".
Grįžus prie J. Zauerveino veiklos ginant lietuvybę, J. Basanavičius primena savo bičiulio norą: 1882 metais rašė Butkeraičiui ir kunigui Mackui Lazdynuose, kad jis „norįs atsisakyti savo tėvynės Vokietijos ir nei vieną dieną ilgiaus vokietis būti <...>". Jis bara tuos tėvus, kurie savo vaikams „vokiečių kalbą diegia, <...> todėl jiems vietoj duonos duodate akmenį ir jų jaunąsias širdeles supūstijat".
Savo veikalą (82 mašinraščio puslapiai) J. Basanavičius [pasirašė D-ras J. Basanavičius - A.M.] baigia J. Zauerveino eilėmis:
Aš ilgai, ilgai sapnavau,
Aš esąs lietuvys, 
Aš giminę aplink mačiau
Su dvasės akimis:
Tokia man rodės prakilni,
Garbinga, mylima.
2005 m. lapkričio 12-13 dienomis Klaipėdos universitete surengta tarptautinė konferencija „Georgas Sauerweinas ir lietuvių atgimimas XIX amžiaus pabaigoje", skirta paminėti lietuviškos spaudos Didžiojoje Lietuvoje lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-metį ir J. Zauerveino mirties 100-metį. Dalyvavo jo palikimo tyrėjai iš Vokietijos, Anglijos, Danijos, Norvegijos ir Lietuvos. Ši konferencija tapo IV-uoju J. Zauerveino simpoziumu, kuriame atskleistas šio genijaus unikalumas, reikšmė ne vien Lietuvos, bet visos Europos mokslui, kultūrai, demokratijai, tautinėms mažumoms. 
Minint jo 175-ąsias gimimo metines, klaipėdiečių šviesuolių, Klaipėdos miesto savivaldybės, universiteto Lietuvių kalbos katedros dėstytojo doc. dr. Aleksandro Žalio iniciatyva ir pastangomis, 2006 metais Klaipėdoje buvo pastatytas originalus paminklas. Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein) nuopelnai lietuvybei - pavyzdys viso pasaulio tautoms ir tautybėms.

„XXI amžius"

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-11-16 16:14
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media