2019 m. lapkricio 20 d., Treciadienis

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Stasys Šalkauskis: Auksinis raktelis našlystei

2019-08-31
 
Stasys Lipskis

Stasys Lipskis

Stasys Šalkauskis: Auksinis raktelis našlystei
(Paskutinės dienos kronika)

 

Stasys Lipskis 

 

 
Stasys Šalkauskis (1886 05 16 - 1941 12 04) - žymiausias XX amžiaus lietuvių filosofas. Daktaras, profesorius, vienas Lietuvos katalikų mokslų akademijos steigėjų. Studijavo Maskvos ir Fribūro universitetuose, dėstė Vytauto Didžiojo universitete. 1939-1940 metais buvo šios aukštosios mokyklos rektorius, bet Lietuvą okupavus rusams atleistas iš universiteto. 1927-1930 metais buvo Ateitininkų federacijos pirmininkas. Įsteigė žurnalą „Romuva".
Kūrė kultūros filosofijos sistemą bei lietuvių filosofijos terminiją, sudarė pirmąjį šios srities lietuvišką žodyną. Išleista dešimt jo filosofijos „Raštų" tomų.
Jo žmona Julija Paltarokaitė (1904 05 04 - 1994 11 19), pedagogė, dailininkė portretistė, penkis savo našlystės dešimtmečius skyrė vyro Stasio Šalkauskio kūrybos populiarinimui.
Iš enciklopedijos

 

 

1994-ųjų lapkričio 6-osios, šeštadienio, rytas išaušo kaip įprasta rūškanas ir apniukęs. Termometro padalos rodė nulį, bet sinoptikai žadėjo tokį pat, kaip vakar, orą - iki aštuonių šilumos.
Drungnas ruduo.
Atsikėlusi Julija Šalkauskienė pirmiausia išklausė žinias. Nieko ypatingo jose neišgirdo. Amerikos prezidentas serga sunkia Alzchaimerio liga. Giedraičiuose, prie paminklo žuvusiems savanoriams, signataras Kazimieras Uoka pasistatė palapinę ir pradėjo bado streiką. Gal ir vaikiška, bet kaip kitaip atkreipsi valdžios ir visuomenės dėmesį į pritvinkusius skaudulius? Juk tose pačiose žiniose vėl kartojo beveik įgrįsusią „naujieną" - Romo Bubnelio bankas „Litpoliinter" skolingas firmoms net dvylika milijonų litų...
Ar ne per daug sukčių jaunoj nepriklausomoj Lietuvoj? Ar demokratija tokia bejėgė prieš aferistų klanus?
Brr... Painūs politikos klystkeliai. Apsidžiaugė, kai marti Ritonė pakvietė pusryčių. Skaniai pavalgiusi, ji sugrįžo į savo kambarį, prie kurio įprato per visą pusšimtį amžiaus: čia, Žygimantų gatvėje ji gyvena jau nuo 1940-ųjų metų.
Nuo pat jaunystės dirbusi dailininke portretiste, Lietuvos bažnyčioms nutapiusi nemaža religinio turinio paveikslų, ji dabar su malonumu dar sėstų prie molberto. Bet jėgos nebe tos. Prieš pusmetį atšventė savo devyniasdešimtąjį gimtadienį. Sūnus ir marti pasistengė, kad ta jubiliejinė vakaronė, į kurią atėjo būrelis jos pažįstamų, praeitų patraukliai ir įspūdingai.
Ar ne geriau atsikvėpti ir pamąstyti? Tylą staiga nutraukė sūnaus Juliaus šūksmas. Jis ką tik internete perskaitė stulbinančią naujieną - šįryt, apie 7 valandą, tik per stebuklą neįvyko baisi avarija ties Bražuolės upe - buvo susprogdinta geležinkelio linijos Vilnius-Kaunas atkarpa. Laimingo atsitiktinumo dėka keleivinis traukinys, galėjęs nugarmėti nuo tilto, sustojo prieš pat sprogdinimo vietą...
Susirinkę svetainėje jie visi trys - sūnus, marti ir ji pati - aistringai aptarinėjo įvykį. Kas darosi toje Lietuvoje? Dar pernai visus sukrėtė keistas kareivių maištas Pakaunės miškuose, o štai dabar nauja diversija...
Bet ką ji, inteligentiška šeimynėlė, gali padaryti? Tik taktiškai pasikeisti nuomonėmis...
Po gero pusvalandžio Julija Šalkauskienė grįžta į savo kambarį. Prisėda. Vėl užplūsta prisiminimai. Jos negali nedžiuginti tai, kad jau pragyventi devyni dešimtmečiai - ne kiekvienam Dievulis tokią laimę skiria... Bet iš tų dešimtmečių net penkiasdešimt trejus metus ją lydėjo našlės lemtis. Irgi nedaug kieno tepralenktas... O santuoka tetruko, regis, tik akimirksnį - keturiolika metų.
Ir našlės misiją ji būtų atlikusi taip pat sąžiningai, kaip ją atlieka tūkstančiai našlių pasaulyje - gerbti mirusiojo atminimą, auginti atžalas... Bet jos našlystėje lemtingas posūkis įvyko 1966-aisiais metais.
Tąkart vasara išpuolė kaip reta pasibaisėtina - lietūs, darganos, vėsus oras. Ne taip, kaip šiemetinė, praėjusioji, kai svilino keturiasdešimties laipsnių karščiai.
Tuomet ji poilsiui pasirinko Nidos kurortą. Atsivežė Stasio Šalkauskio dienoraščius, laiškus, keletą nuotraukų albumų. Jūra netraukė (negi su skėčiu eisi į pajūrį?), tad tuomet jai ir kilo mintis - visą likusį gyvenimą pašvęsti Stasio Šalkauskio atminimo įamžinimui.
Būtent šia mintimi ji ir gyveno pastaruosius kone trejus dešimtmečius. Aną atmintiną vasarą „suradusi" stebuklingą raktelį, ji visą save paaukojo tam, kad būtų leidžiamas Stasio Šalkauskio kūrybinis palikimas, kad būtų renkami atsiminimai, kad jo darbai neliktų užmarštyje.
Ir šią našlės pareigą ji sąžiningai atliko - bent taip visi kalbėjo tą atmintiną jos jubiliejinio - devyniasdešimtojo! - gimtadienio vakarą.
Taigi, našlystės misija įvykdyta. Bet ar ne smagu šiandien vėl ir vėl prisiminti įdomiausius savojo sutuoktinio - filosofo Stasio Šalkauskio - gyvenimo etapus, dar ir dar kartą pasišildyti jau seniai išblėsusio šeimos židinio kibirkštėlėmis, kurios mylinčio žmogaus širdyje niekada negali užgesti...

 

 

* * *
Auksinėmis raidėmis jos atsiminimuose įrašytas pusbrolio vyskupo Kazimiero Paltaroko vardas. Kažkada vaikystėje ji buvo gavusi kanauninko nuotrauką su užrašu „Brangiai sesutei". Namuose tėvai ne kartą tik geru žodžiu kalbėdavo apie garbingąjį giminaitį. O pirmoji jos akistata su vyskupu įvyko 1923-aisiais. Tuo metu sesuo ją pakvietė aplankyti Kauną. Užsuko ir į Kauno kunigų seminariją, kur tuomet gyveno Paltarokas.
Kanauninkas aprodė savo kuklius apartamentus, pavaišino skanėstais ir iš karto pasiūlė:
- Parodysiu jums gyvą Maironį, kurį juk tik iš eilėraščių ir nuotraukų tepažįstate. Eime pas jį.
Maironis maloniai šypsojosi, tik nedaug kalbėjo.
- Gal visi poetai mažakalbiai? - pamąstė tuomet ji.
O su šiais dvasios milžinais ji palaikė gražius kontaktus, kai po metų Julija įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą.
Paltarokas visuomet surasdavo gerą, išmintingą žodį pusseserei - patardavo, paaiškindavo, jei reikia - nuramindavo. Gerai įsiminė vienas pokylis Paltaroko svetainėje, gal buvo tai vardinės, dabar neatsimena.
Ypač maloniai ir vaišingai buvo nusiteikęs Maironis. Jis dažnai pakildavo nuo stalo, eidavo prie svečių, kvietė vaišintis. Gerą nuotaiką palaikė ir kompozitorius Kačanauskas, visų vieningai vadintas „mūsų Karuzu"... Gražų balsą turėjo ir Paltarokas. Žodžiu, tą vakarą netrūko nei geros nuotaikos, nei skambių dainų...
Netrukus Paltarokas buvo įšventintas vyskupu, o įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, iškeltas valdyti diacezijos į Panevėžį. Bet dvasininko ryšiai su Kaunu nenutrūko - jis neatsisakė profesūros Teologijos fakultete - čia nebuvo kuo jį pakeisti.
Tad ji, Julija Paltarokaitė, ir toliau turėjo gerą patarėją, savotišką gyvenimo problemų nuodėmklausį. Jau nuo pirmos pažinties ji įsitikino dvasininko sugebėjimu įsijausti į jaunos mergaitės psichologiją. Savo garbiuoju pusbroliu ji pasitikėjo labiau, nei artimaisiais.
Įstojusi į Kauno universitetą, rūpestingai kaupė studentiško gyvenimo patirtį. Jau pirmomis dienomis ji atkreipė dėmesį į profesorių Stasį Šalkauskį. Po kurio laiko pastebėjo, kad ir dėstytojas nėra abejingas jai - sutikęs maloniai nusišypso, vos pastebimai parausta.
Kai draugystė su Stasiu Šalkauskiu sparčiai ritosi link jungtuvių, Julijai teko skaudžiai prisiminti jaunystės „nuodėmę" - sužadėtinės įsipareigojimą...
Prieš trejetą metų ant rankos užsidėjusi puošnų sužadėtuvių žiedą su briliantu, ji tuomet visai nepagalvojo, jog kada nors gyvenimas pastatys ją į keblią, dviprasmišką situaciją.
Lengviausia būtų kaltę suversti savo jaunatviškiems, paviršutiniškiems jausmams. Bet ar tai būtų dora? Juk nuo mažens ji savyje brandino pačius aukščiausius moralinius idealus.
Mintimis ji vis grįždavo ir grįždavo į tuos palaimingus gimnazistiškus laikus. Tuomet jos dėmesį ne juokais patraukė gimnazijos inspektorius Jurgis Košys. Išsimokslinęs, pavyzdingas, gražus elegantiškas vyras, tik ką grįžęs iš Šveicarijos. Ir dar - pamaldus. Ir dar - arkivyskupo Jurgio Matulaičio auklėtinis.
Geresnio žento pamaldžiai Paltarokų šeimai turbūt nė nesugavotum. O ir pačią Juliją žavėjo romantiški jausmai - ar tai nebuvo pirmoji jaunatviška meilė?
Sužadėtinis tąkart skubino: tuokimės tuoj pat. Julijai pirmiausia rūpėjo aukštieji mokslai.
- Tavo noras - man įsakymas, - nusileido Košys. Jis sutinkąs laukti dvejus-trejus metus, bet tas sužieduotuvių žiedas tegu kasdien jai primena, kad ji jau pažadėta...
Studijų metas gerokai pakoregavo Julijos planus. Ji ėmė bodėtis duotų pažadų, sunkai begalėjo slėpti sumaištį itin retuose susitikimuose su sužadėtiniu. Galutinį tašką jų santykiams padėjo netikėtai išryškėjusi jo melagystė.
O buvę taip. Kartą „Šatrijos" korporacijos narių vakarėlyje, vykusiame profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino namuose, ji pastebėjo nuotrauką iš Friburgo. Būtent tą pačią nuotrauką, kurią jai su pasididžiavimu rodė Jurgis Košys ir gyrėsi savo filosofijos studijomis garsiame Šveicarijos universitete. Tuomet Julija ir paklausė profesoriaus Putino: ar tikrai su juo mokėsi jos pažįstamas Jurgis Košys.
- Niekuomet, - atvirai atsakė rašytojas. Ir paaiškino, jog šis vaikinas mokėsi kolegijoje, o į nuotrauką pateko kaip tuomet Šveicarijoje gyvenęs lietuviukas...
Tą vakarą, po Putino atskleistos tiesos grįžusi namo, Julija ilgai ir graudžiai verkė. 
Aišku, žiedą teks grąžinti, bet kaip subtiliai išsinarplioti iš tokios painios situacijos?..
Dar iki pirmosios pažinties su Stasiu Šalkauskiu ji jau buvo girdėjusi daug gražių žodžių apie šį dėstytoją. „Gilus filosofas, kilni asmenybė", - taip jį įvardino jos pažįstamas Pranas Delininkaitis. 
Tas išgirstas žinias su kaupu patvirtino kasdienybė. Kilni ir elegantiška profesoriaus išvaizda, nepaprastai švelnus ir malonus balsas. Susikaupusi ir nuščiuvusi auditorija atidžiai klausydavosi Stasio Šalkauskio protingų minčių. Studentų susirinkdavo net iš kitų fakultetų - netilpę suoluose, jie susėsdavo ant katedros laiptelių ar suklaupdavo tiesiog prie dėstytojo kojų. Paklausyti jo paskaitų ateidavo pats profesorius Sezemanas, atsinešdamas dargi savo kėdutę...
Nors studentę Paltarokaitę ir profesorių Stasį Šalkauskį skyrė nemažas amžiaus skirtumas, kone aštuoniolika metų, bet jau nuo pirmų susitikimų Julija suprato - šis žmogus jai krito į akį. O užkalbinti Šalkauskio ji nedrįsdavo - pernelyg jį gerbė ir garbino...
Įsižiūrėjimas vienas į kitą, pratinimasis vienas prie kito tęsėsi gerus dvejus metus. Nors šiandien jai jau devyniasdešimt, bet dabarties žmonių nuotaikas žino neblogai. Šiuoliakiniam jaunimui tokia ilga pažintis turbūt prilygtų katorgai. Gal čia kartos auklėjimo tradicijos, o gal ir dabartinis, dvidešimtasis amžius diktuoja kitokius tempus nei anuomet...
Per tuos dvejus metus Julija Paltarokaitė ir Stasys Šalkauskis jaukinosi vienas prie kito. Pasikalbėdavo susitikę, pašnekučiuodavo kartu dalyvaudami gegužinėse ar ateitininkų sambūriuose.
Pirmasis pažinties ledus pralaužė Stasys Šalkauskis. Prisiminusi tą „piršlybų" sceną Julija dabar šypteli. Ak, jeigu būtų gyvas „Franko Kruko" autorius - galėtų puikiausią satyrinį romaną sukurti. Juk toje jųjų pažintyje buvo tiek daug tragikomikos.
Kurgi ne... 1927-ųjų pradžioje jaunikis rašo gražų laišką studentei Julijai Paltarokaitei. Bet Kauno centriniame pašte tuo metu laikinai karaliauja ateitininkai (beje, ir Julija, ir Stasys taip pat priklausė ateitininkams) - jie po gruodžio pabaigoje Kaune įvykusio perversmo kontroliavo visą korespondenciją. Profesoriaus laiškas atsidūrė šiukšliadėžėje...
Pirmajame laiške išliejęs gražiausius jausmus profesorius pareiškė pageidavimą apsilankyti studentės namuose. Bėga dienos, o atsakymo - jokio. Sunerimęs dėstytojas vėl rašo laišką, vėl prašo pasimatymo - ateinantį sekmadienį arba jos namuose, arba Čiurlionio galerijoje.
Antrajame laiške gavusi profesoriaus kvietimą, studentė ne juokais išsigando, atsiprašinėjo, tvirtino negavusi pirmojo laiško ir skubėjo su atsakymu - ji laukianti...
Ir tąjį sekmadienį Julija kantriai ruošėsi profesoriaus vizitui. Kokią naujieną jis atneš studentei - gal pasirūpino galimybe gauti siuntimą studijoms užsienyje? Gal paprašys nutapyti kokį paveikslą - juk apie savo pomėgį teptukui ji jau ne kartą yra prasitarusi dėstytojui.
Nuomojamo buto šeimininkė Meškauskienė tik pašaipiai nusijuokė:
- Čia ne dailės, čia - širdies reikalai.
Ir ji buvo teisi. Atėjęs profesorius prisipažino turįs pačių tauriausių jausmų Julijai, prakalbo apie santuoką... Tai buvo jaudinantis, malonus pasiūlymas. Julija negalėjo nei nuneigti, nei nutylėti savo gražių jausmų šiam, tegu ir gerokai vyresniam žmogui.
Žvilgterėjusi į savo sužadėtuvių žiedą, tąkart ji skaudžiai pravirko. Atvirai papasakojo apie neatsakingai kadaise duotą pažadą Košiui, dėl ko dabar ji kenčianti ir sielvartaujanti. Prašė patarimo.
Profesorius ilgam susimąstė. Po nejaukios tylos prisipažino negalįs duoti jokio patarimo, nes toje istorijoje jis - suinteresuotas asmuo. Tik Julija, tik pati Julija galinti nuspręsti.
Pažadėjęs laukti bent mėnesį Julijos apsisprendimo, profesorius išėjo. O ką galėjo nuspręsti jauna studentė?
Tada atėjo sunkių apmąstymų metas. Ar ji, jauna studenčiokė, galėtų sukurti šeimą su tokiu autoritetingu žmogumi, tobula ir dvasinga asmenybe, ir dargi - savo profesoriumi? Bet, antra vertus, ar ji pajėgs nutildyti savo jausmus ir tuo pačiu įskaudinti garbųjį Stasį Šalkauskį? 
Kas beliko? Važiuoti patarimo pas savo dėdę, vyskupą Paltaroką. Ir ji tąkart nuskubėjo į Panevėžį.
Dvasininkas nepašykštėjo patarimų giminaitei. Pokalbis užtruko veik visą dieną. Jauna studentė jautė tėvišką vyskupo globą, jo tėvišką atidą merginos jausmų sąmyšiui. Abejonės traukėsi į šalį, protingi dvasininko patarimai padėjo jai lengviau apsispręsti.
Baigiantis pokalbiui, o tai buvo gerokai po vidurnakčio, vyskupas nukabino nuo sienos skulptoriaus Zikaro bareljefą, kuriame Kristus buvo pavaizduotas su erškėčių vainiku. Tą meno kūrinį Paltarokas padovanojo Julijai ir ją palaimino. Dvasininko jautrūs, tėviški žodžiai pakėlė studentės nuotaiką.
Po pusmečio jųjų vestuvės įvyko Panevėžyje. Santuokos Sakramentą suteikė vyskupas Kazys Paltarokas. Taip ir prasidėjo bendras jųdviejų gyvenimas, tetrukęs, deja, tik keturiolika metų. O štai jos našlės stažas - tiesiog sunkiai įsivaizduotinas ir retai tepasiekiamas: daugiau nei pusė amžiaus...
Nuo jungtuvių dienos prabėgo štai jau kone septyni dešimtmečiai. Gražus amželis. O jos jausmai Stasiui Šalkauskiui nė kiek neišblėso. Nė kiek. Julijos meilė šiandien gyva atsiminimuose. Jos sąmonėje kartas nuo karto atsiveriantys praeities epizodai paįvairina jos senatvės ir vienatvės dienas. Daug laiko sūnus ir marti praleidžia darbe, o jai kas lieka? Džiaugtis prisiminimų nuotrupomis. O prisiminti yra ką...
Ne, ne visus praeties epizodus išplukdo atmintis jos sąmonėje. Toli gražu ne visus. Bet yra įvykių, kurie galvoje šmėžuoja gana dažnai.
Vienas tokių išskirtinių epizodų - Stasio Šalkauskio laiškas prezidentui Antanui Smetonai. Profesorius labai skeptiškai vertino 1926-ųjų pabaigoje įvykdytą perversmą. Jau tuomet filosofas ne kartą yra sakęs: tai politinio nesubrendimo aktas, skaudus smūgis demokratijos principams.
Jis puoselėjo ir gynė krikščioniškąją demokratiją, svajojo apie kultūrinės autonomijos idėją, kuri, galbūt, leistų išvengti aršių politinių, ideologinių kovų.
Pats jis jokiai partijai nepriklausė, politikoje tiesiogiai nedalyvavo. Bet visą Lietuvos gyvenimą atidžiai sekė. Ypač jį suneramino 1934-1935 metų įvykiai - kariuomenės bandymas sukilti bei ūkininkų riaušės. Savo skausmingomis mintimis apie Lietuvos dabartį bei ateitį jis sumanė pasidalinti su krašto prezidentu Antanu Smetona. 
Tad 1935-ųjų rudenį jis parašo ir mašinėle atspausdina septyniolikos puslapių laišką Prezidentui. Bet pasiųstas paštu tas rašinys vargu ar pasieks Prezidentą.
Stasys Šalkauskis kantriai ieškojo kitų būdų, kad jo kreipimasis tiesiogiai pakliūtų į Smetonos rankas. Ieškojo ir surado.
Jo geras bičiulis profesorius Vladimiras Šilkarskis tuo metu dažnai lankydavosi Prezidento namuose, teikė jam konsultacijas verčiant į lietuvių kalbą Platono knygą. Kolega sutiko pagelbėti ir asmeniškai įteikti Smetonai Šalkauskio memorandumą.
Nuėjęs į Prezidento namus Šilkarskis pirmiausia ir įteikė jam Šalkauskio tekstą. Atsiprašęs profesoriaus, Smetona nuėjo į kitą kambarį skaityti jį suintrigavusio laiško.
Skaitė ilgokai - juk tekstas septyniolikos puslapių! Po gero pusvalandžio grįžęs Smetona atsiprašė profesoriaus, kad privertė jį tiek ilgai laukti, tad vertimo konsultaciją atidėjo kitam kartui. Tuomet jis priėjo prie lentynos, ištraukė ką tik išėjusią savo naują knygą „Pasakyta, parašyta" ir paprašė įteikti ją memorandumo autoriui. Ir dar įrašė tokį autografą: „Didžiai gerbiamam prof. dr. St. Šalkauskiui pagarbos ženklan. Autorius A. Smetona. Kaunas. 1935 m. XI."
Grįžęs į Šalkauskio butą, profesorius Šlkarskis anuomet smulkiai nupasakojo vizito detales, atidavė autografuotą Smetonos leidinį.
Paėmęs į rankas Prezidento knygą ir perskaitęs jos pavadinimą, Šalkauskis nusišypsojo:
- Pasakyta, parašyta, bet nepadaryta...
Tas jo laiškas, jo protingos mintys apie Lietuvai reikalingas reformas taip ir liko šauksmu tyruose. Pats Šalkauskis džiaugėsi bent tuo, kad Prezidentas pasielgė džentelmeniškai - už „eretiškas" mintis nepasodino profesorius į kalėjimą, kaip tai nutiko kitiems opozicionieriams (P. Dovydaičiui, J. Eretui).
Stasys Šalkauskis ir toliau dėstė universitete, studentų bei kolegų buvo mylimas ir gerbiamas. Aukšta kultūra, pavydėtina tolerancija bei taktiškumas stiprino jo autoritetą. Tad kai 1939-ųjų pavasarį iškilo būtinybė rinkti naują rektorių (vietoje Riomerio) visų žvilgsniai vieningai nukrypo į Stasį Šalkauskį.
Profesorius tokių pasiūlymų nuoširdžiai kratėsi. Pirmiausia, jis neseniai buvo išrinktas Lietuvos katalikų mokslų akademijos pirmininku, o, antra vertus, naujų pareigų vengė dėl silpnos sveikatos. Bet rektoriaus rinkėjai buvo vieningi - Stasys Šalkauskis jau pirmajame balsavimo rate gavo absoliučią balsų daugumą.
Rektoriaus pareigas jis pradėjo eiti 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją. Džiugias nuotaikas kiek aptemdė fatališki tos dienos įvykiai pasaulyje - prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Skaudančia širdimi jis sekė žinias apie bombarduojamus Lenkijos miestus. Bet negalėjo net nujausti, kad šie jausmai - kur kas didesnių ir dramatiškesnių įvykių preliudija. Kad artėja tikra skausmo epocha...
Atomazgos ilgai laukti nereikėjo. Spalio 10-ąją Tarybų Sąjunga Lietuvai grąžino Vilnių. Jau kitą dieną vyko visuotinis universiteto studentų susirinkimas, ir jame pagrindinį žodį tarė naujasis rektorius.
Ji ilgam įsiminė savo vyro kalbą. Įsiminti tikrai buvo verta, nes jos brangiausias žmogus tąkart nepasidavė masinei euforijai, bet džiaugdamasis pačiu faktu nenutylėjo ir iškilusių pavojų. Tik protingas ir išsilavinęs žmogus galėjo teisingai sudėlioti visus įvykio pliusus bei minusus.
Taip, Vilnius visų mūsų širdis, centrinis mūsų tautos miestas. Be Vilniaus mes buvome tik Kauno Lietuva.
Bet... Vilnius mums sugrįžta labai sužalotas. Nutautęs ir dezorientuotas, ypač sudarkytas nacionaliniu požiūriu. Sostinės grąžinimui neprireikė karo žygių, bet jis sugrįžta sutartimi, kuri, deja, pagrįsta mainais. Tad atgaudami Vilnių, mes priversti sudaryti apsigynimo sąjungą su vienu iš kaimynų. Žodžiu, turime eiti prieš neutralią krašto lemtį, atsisakyti anksčiau deklaruotų neutralumo principų... 
Tauta, regis, išgirdo profesoriaus nuogąstavimus, ir netrukus atvirai ėmė skanduoti „Vilnius - mūsų, o mes - rusų"... Skaudūs pokyčiai tautoje nepraeina be pėdsakų Šalkauskio organizmui. Netrukus po šių įvykių jis patiria pirmąjį infarktą. Po mėnesio kritinė sveikatos situacija vėl pasikartoja. Žmogui, neretai kenčiančiam dėl migrenos priepuolių, turinčiam silpną širdį, tai nebuvo geras ženklas. Todėl nuoširdžiai Stasys Šalkauskis rašo pareiškimą Švietimo ministrui K. Jokantui, prašydamas atleisti jį iš rektoriaus pareigų. Prašymas lieka neišgirstas - dabar jau viską lemia užgriuvę grandioziniai įvykiai šalyje.
Netrukus po to, kai į Kauną įriedėjo rusų tankai, jiedu per radiją išgirdo kraupią žinią - naikinamas Teologijos-filosofijos fakultetas. Vadinasi, Stasys Šalkauskis jau nebe profesorius, ir nebe rektorius? Žodžiu - bedarbis.
Pagalbos ranką tuomet jiems ištiesė filosofo brolis teisininkas Kazys Šalkauskis, Vilniuje gavęs erdvų septynių kambarių butą Žygimantų gatvės dešimtuoju numeriu pažymėtame name. Būtent šiame bute dabar ji leidžia paskutiniąsias savo gyvenimo dienas.
Pirmąkart jos pamatytas Vilnius tąkart jai paliko gražius įspūdžius. Kur kas liūdnesnės buvo nuotaikos - abu juk bedarbiai...
Stasys Šalkauskis turėjo galimybę vėl dėstytojauti Humanitarinių mokslų fakultete, neseniai perkeltame iš Kauno. Bet tam reikėjo valdžios sutikimo...
Optimistiškai nusiteikęs Stasys Šalkauskis ėjo pas tuometinį švietimo komisarą Antaną Venclovą. Negi šis rašytojas neprisimins jo lankytų ir klausytų filosofo paskaitų?
Gal ir prisiminė, bet atsakymas buvo neigiamas. Be jokių motyvų, be jokių argumentų - ne. Filosofui net pagailo komisaro: gal tasai ir norėtų padėti, bet tik bejėgiškai skėsčiojo rankomis ir nuleidęs akis kartojo įsikaltą frazę - tokia naujos valdžios valia...
Kur kas tiesmukiškesnis buvo švietimo komisaro pavaduotojas Liudas Gira, kai ji pati nuėjo prašyti leidimo įsidarbinti mokytoja rusiškoje Ožeškienės gatvės mokykloje.
Sužinojęs, kas atėjo, Liudas Gira nepriėmė jos kabinete, o išėjęs koridoriun ir atsisėdęs ant palangės tiesiai šviesiai pasakė:
- Nei profesoriui, nei jo žmonai tarybinėje mokykloje vietos nėra!
Tad liūdnos jiems buvo 1940-ųjų kūčios. Liūdnos ne tiek dėl dramatiškos situacijos, kiek dėl netikėtai išgirsto ir, kaip vėliau pasirodė, labai pranašingo riksmo, kurį jie tuomet išgirdo iš mažamečio sūnaus Juliuko.
Ji dar ir šiandien gerai prisimena tą sūnaus klyksmą. Šiandien, tiesa, jis žinomas fizikas, mokslų daktaras, daug nuveikęs publikuodamas savo tėvo kūrybinį palikimą. O tuomet, jiems susėdus prie balto Kūčių stalo, tas devynmetis berniukas užsidengė veidą rankomis ir balsu pravirkęs vis kartojo:
- Aš bijau, aš bijau, aš bijau!..
Iš gretimo kambario atbėgo net dėdė Kazys, tad visi ramino berniuką vieninteliu klausimu:
- Ko bijai?
Pagaliau pro ašaras mažametis jų sūnus tuomet ištarė:
- Bijau, kad kitų metų Kūčias mes valgysime tik dviese...
Ta berniuko nuojauta buvo pranašiška. Net pragyvenusi 90 metų, net iki pat šios dienos ji taip ir negalėjo suprasti, kas tuomet padiktavo sūnui tokią toliaregystę. Po metų, gruodžio ketvirtosios pavakarę, Šalkauskio gyvybė užgeso.
Iki tos nelaimės dar daug kas pasaulyje ir jų gyvenime įvyko. Prasidėjo karas, Šalkauskiui buvo atstatytas profesoriaus vardas, jam patikėta Pedagogikos katedra, bet jo sveikata nesulaikomai silpnėjo. Jis buvo pervežtas į tėvų namus Šiauliuose ir čia bene paskutinį sykį jį užplūdo milžiniški kūrybiniai sumanymai.
Kilo daugybė idėjų, jis atrado būsimos valstybės viziją, rašė didžiulį traktatą apie pilnutinę Lietuvos demokratiją.
Kai jėgos visiškai nusilpo, Šalkauskio mintis ėmė užrašinėti ji pati. Apimtas kūrybinio įkvėpimo, jis prisipažino turįs sumanytų darbų bent dešimčiai metų į priekį.
Nemiga, trombozė, pagaliau prasidėjęs plaučių uždegimas perbraukė visus kūrybinius planus. Gruodžio ketvirtosios pavakarę jo gyvybė užgeso.
Gruodžio 8-ąją Stasys Šalkauskis palaidotas. Šiauliečiai jai ne kartą yra sakę - tokių iškilmingų laidotuvių miestas seniai nebuvo matęs (o juk dabar buvo karas!). Iš Panevėžio atvažiavo vyskupas K. Paltarokas, iš Kauno - Juozas Ambrazevičius. Dalyvavo visų mokyklų mokiniai, pedagoginio instituto studentai. Šaligatvius ir aikštes gausiai užpildė žmonės. Net vokiečių kariškiai susidomėję fotografavo eiseną.
Po filosofo mirties ji norėjo išsaugoti Stasio Šalkauskio rankraščius, viską sukrovė į septynias dėžes ir užmūrijo šv. Petro ir Povilo bažnyčios mūruose. 
Deja, visi slėpti turtai virto griuvėsiais...

 

 

* * *
...Nuo minčių srauto ji gerokai pavargo - juk jai jau devyniasdešimt...
Malonią vakaro nuotaiką stiprino Dievo suteikta palaima - marti matematikė Ritonė su sūnumi Juliumi paruošė lengvą vakarienę, ji eilinį kartą padėkojo už jųjų suteiktą senatvės paguodą, ir susiruošė miegoti.
Sukalbėjo vakarinę maldą ir dar spėjo pamąstyti, kad rytoj, lapkričio 7-ąją, jos jau nežadins demonstracijų triukšmas - štai jau penkeri metai, kai laisva Lietuva išsivadavo nuo priklausomybės Spalio revoliucijos metinių maršams.
Rytoj - eilinis sekmadienis, šventinė diena.

 

Post scriptum

 

1994-ųjų lapkričio 7-ąją Juliją Šalkauskienę ištiko insultas.
Po dvylikos dienų, neatgavusi sąmonės, ji tyliai užgeso.
Palaidota Vilniuje, Saulės kapinėse.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-08-31 17:06
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media