2020 m. rugpjucio 3 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Gediminas Griškevičius: sapnais pareinantys žodžiai: tai – gyvenimui žadinančios, sielą kurti skatinančios galios

2019-02-19
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius,
Palanga

 

 

Kai su palangiškėmis, intuityviai tikrumą jautusiomis literatėmis, neblankstančios Atminties Lidija Umbrasiene ir Irena Beržiene, smagiai 2004-2012 metais sykiu pluzdėdavome į Klaipėdą, į prasmingus dvasinius susitikimus su Irenos Linkauskienės „diriguojamais" visaip smalsiais „Trečiaamžiais", keisdavomės savo „rašytine-pieštine-dainuotina-gamtažine" kūryba, man įsiminė žodžiai iš stipraus stiprios moters-zanavykės Teresės Dirgėlienės eilėraščio jos 2008 metais išleistoje poezijos knygoje „Grįžimas namo", kurią nemeluotai puošia viršelyje panaudotas Povilo Dirgėlos paveikslas:
Spindi mėnuo
Po Liūto kojomis,
Švyti žolės stiebelis
Lukšių bažnyčios šventoriuje.
Kryžiais paženklinta 
Pojūčių pilnatis.
Brangsta ir pinga daiktai,
Bet kaina ir vertė -
Juk ne tas pat.
Gyvenime,
Padovanok man išmintį,
Kad atiduočiau tai,
Ką privalau atiduoti,
Kad saujelė pažinimo sėklų
Kada nors sulapotų medžiu.
Gal tada bausmė
Nebus didesnė už nuodėmę,
Kad turėjau būti laiminga,
O nebuvau.
Šalia jauti žmogiškumu turtingą ir jausmus gebantį įžodinti, už tai labai gerbtiną Žmogų!
Skaitydamas pajauti: „Saulė - vėl prie „Starto linijos". Tai - ne „Sidabrinio sūrio" spalvos Mėnulio užtemimas. 
Štai todėl kitąsyk stipriau nei europyragų mes ilgimės galimų susitikimų su meninės kūrybos-dieviškumo virusų „apsėstaisiais" ir ... nesijaučiame vieniši.
Labai gerbiu, seniai stebiu ypatinga lietuviška kantruma pasižyminčios talentingos eseistės, visame kame, o ypač - poetinėje kūryboje tvirtos, net ja gydančios rašytojos, Klaipėdos universiteto docentės Jūratės Sučylaitės „Likiminių prasmių" judesius, kūrybinę-švietėjišką veiklą ir, žinoma, džiaugsmingai, pritariamai paplojęs, klausčiau: „Kaip Jūratė visur suspėja?"
Toli žvalgytis nereikia. Gerbiamos Jūratės mamytė - gyvoji lietuvių tautos legenda, lituanistė, politinė kalinė, vertėja, memuarų ir eilėraščių knygų autorė Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė. Ak, tas nesiliaujantis, gerbiamos Anastazijos poezijos knygos pavadinimo žodžiais, „Atminties ravėjimas". Va, dabar prisiminiau panašaus likimo moterį, palangiškę poetę-tremtinę Stefą Daukšienę.
Smagu, kad jauniausiai lietuviukų kartai tikrai yra iš ko mokytis moralumo, sąžiningumo, pasiaukojimo, atsakingumo, savo kuriančiosios, gražiagamtės valstybės labui. Minėtosios abi poetės, mamytė ir dukra, pasišventusiai eina Lietuvos pėdomis, kuria Jos garbei.
Čia pat į šį tekstą prašyte prašosi įkomponuojami mano studentiškų jaunadienių bendrakeleivės Vilniaus universitete, Stuokynės bendrabutyje Veronikos Povilionienės žodžiai: „Jei pats mažas, tai ir tavo tėvynė - nykštukų namelis".
Protingam lietuviui nereikia aiškinti, ką jis kasa - sniegą ar antracito anglis. Skiriame spalvas, kas baltai vertinga, o kas yra „niekas", nepelnytai juodinama. Ar ... „spec. žarijos". Sintetika.
Palangoje prieš dešimtmetį mes gražiai kūrybiškai bičiuliavomės su miesto Kultūros skyriuje dirbusiu žinomu meninio žodžio „meisteriu", poetu-literatūrologu Dainium Sobeckiu ir jo meniška šeima.
„Baltijos" almanache 2007 metais šis „literatūrinis" vyras, pašnekinęs poetę Jūratę Sučylaitę, išspausdino dėmesio vertą išplėstinį interviu „Kūrybai reikia neapdulkėjusio vidaus".
Štai daug pasakanti ištrauka iš šio teksto:
„Poetas Dainius Sobeckis:
- Ar kuriančiam žmogui sunku priimti gyvenimo permainas, o gal jos būtinos, kad neprasidėtų kūrybos meninio lygio kritimas?
Poetė Jūratė Sučylaitė:
- Jei permainos sudaro geresnes sąlygas pažinti save ir būti savimi, jos, be abejo, stimuliuoja kūrybą. Pamenu, prieš kelerius metus, švenčiant tradicinį poezijos pavasarį, Daiva Čepauskaitė „Nemuno" spausdintame pokalbyje apie eilėraščių rašymą pasakė, jog kūrybai reikia laisvo ir neapdulkėjusio vidaus. Taikliai pasakyta - neapdulkėjusio vidaus.
Dabartinė kultūra nebrangina žmogaus vidinio gyvenimo, mes nesidalijame potyriais, kaip mums sekasi statyti šventnamį savo viduje, kaip neprarasdami jautrumo tampame uolomis, nuo kurių atšoka pykčio ir blogio bangos. Vydūno skelbiamos dvasinės šviesos idėjos, nenusileidžiančios Alberto Šveicerio humanistinėms mintims, vis labiau užmirštamos, o lytinio akto fiziologijos aprašymas pavadinamas eilėraščiu. 
Vidus ne tik apdulksta nuovargio ir beviltiškumo dulkėmis, jo išsižadama. Būdama psichoterapeutė pastebiu, kad nemažą dalį depresijų galima gydyti, mokant žmones ieškoti dvasinių jungčių bei pamatyti šviesos gijas, vedančias nuo vieno žmogaus prie kito, nuo žmogaus akių iki išsprogusios ievos, iki žuvėdros, išskleidžiančios sparnus ir kylančios aukštyn. 
Mes lenktyniaujame, kitų laimėjimai mums yra standartas, etalonas, kurį būtinai turime pasiekti, o jei nepasiekiame arba jo siekdami netenkame jėgų, teigiame, jog gyvenimas yra beprasmis. Komercinė, bedvasė aplinka stingdo žmogaus dvasią, atima tai, kas labai svarbu sveikatai ir gyvenimo prasmės jautimui - mūsų unikaliąją savastį. 
Poezija, proza turėtų žmogų pavedėti į susitikimą su nauju požiūriu į gyvenimą, kuriame skaudžiai nušvinta naujas horizontas, o jame atpažįstame Lietuvą. Sunku po gniuždančiu dangumi, o dar sunkiau matyti pilkėjančius kolegas, jų akyse nykstančius polėkio horizontus. 
Apie kokį mediko dvasinį augimą galima kalbėti, kai slaugytoja vienoje įstaigoje atidirbusi dvidešimt keturias valandas važiuoja dirbti į kitą? 
Pavargau nuo rutinos, o kūnas įvairiais negalavimais vis dažniau signalizuodavo, kad neritmiškas darbas - ne jo jėgoms. Per savaitę bent du kartus tekdavo dirbti po dvidešimt keturias valandas, nebuvo savaitgalių, valstybinių švenčių. Po nemiegotos nakties dieną niekada nemiegodavau - ėjau į Kauno psichiatrijos ligoninę dirbti poetikos terapijos grupėse, rašiau pranešimus mokslinėms-praktinėms konferencijoms, studijavau poetikos terapijos ir edukologijos temas, brūkšteldavau keletą prozos štrichų. Kiekviena mano veikla reikalavo vis didesnio profesionalumo, o kūnas vis daugiau pyko.
Atsirado būtinybė pakeisti pamaininį gydytojos psichiatrės darbą, atsisakyti girtumo ekspertizių ir detoksikacijų, rasti tokias pirmaeiles pareigas, kurias vykdant galima būtų taikyti poetikos terapiją ir susitelkti naują metodą pagrindžiančiai mokslinei veiklai. Mano idėjoms atsivėrė erdvė Klaipėdos universitete ir Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje. (...)
Kai išgirstu klausimus apie gydymą poezija, dažnai šypteliu, pagalvodama, kad žmogus labai paraidžiui suvokia šį psichologinio-edukacinio poveikio metodą, skirtą žmogaus gyvybinių galių stiprinimui, savivokos ugdymui, dvasiniam augimui. 
Eilėraštis arba prozos kūrinio ištrauka yra priemonė, galinti sužadinti paciento jausmus, atgaivinti praeities išgyvenimus.
Terapijoje - svarbiausia - ne grožinė literatūra, o paciento jausmų ir sprendimų analizė, naujų požiūrių į gyvenimą radimas. Paprastai bendraujame grupėje, atrasdami, kokie skirtingi mūsų gyvenimai ir kiek daug juose bendrumo. Mano tikslas - toks pat kaip psichoterapeuto: įgalinti žmogų suvokti savųjų išgyvenimų esmę, padėti atrasti naujus kelius, kuriais jis gali eiti. Antra vertus, poetikos terapija yra ir mokymosi būdas.
Poetikos terapijos metodų mokiausi JAV Nacionalinės biblioterapijos/interaktyviosios poezijos terapijos konfederacijos studijų programoje.
Senoji baltų pasaulėžiūra yra vienas iš mano įkvėpimo šaltinių. Stiprybę medžiai augina, svajonė sklando žuvėdros sparnais. Dvasinio augimo paslaptis - labai paprasta: reikia atmerkti akis ir nebijoti matyti tikrovės, prisiminti, kas suteikė stiprybės man ar mano protėviams praeityje, ir svajoti - stiebtis į dangų."
Eiti. Stebėti. Išvysti. Suprasti. Atšvisti. Pažadinti Baltą lapą, bet svarbiausia - šviežią, spalvingą, aistringai gyvastingą Mintį savyje ir, lyg kūdikėlį, ant pagalvėlės ramumoje savą ne tik sau Jausmą paguldyti Baltame lape. Kai lapų bus daug - gims Knyga.
Literato misija - skausmą paversti Džiaugsmo tarnu, neteisybių prišauktą Kančią - viltingomis tiesomis, kurios gal kažkam taps vaistingomis arba nepraras galvojimo, kad reikia teisingai ieškoti Išminties.
Sunku suprast,
Nuo ko žmogus pasveiksta.
Poeziją aš vertinu kaip vaistą -
Vienų akis pagydo putlios rožės,
Bet širdį - nemeluoto 
Žodžio grožis.
Tada, iš naujo vis tikėkim
Ir Lietuva, ir jos vaikais,
Ir ... Savimi.
O pajūrio poetų draugėje savo kūrybinio „Likimo arfa" prasmingai, girdimai „grojančią" žinomą ne tik Vakarų Lietuvoje eseistę, poetę, poezijos terapeutę, mokslininkę Jūratę Sučylaitę Palangos literatų šeimos vardu drąsu sveikinti, išleidus naują poezijos knygą „Laumės vaikas".

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-02-19 13:41
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media