Kitu kampu

Alfonsas Kairys

            Visada širdimi ir energija jauni Lietuvos žurnalistų sąjungos Senjorų klubo nariai  (pirmininkas nenuilstamas idėjų generatorius Stanislovas Pleskus),  LR Seimo nario   Vytauto Saulio    remiami, patraukė Rokiškio link. Rokiškio krašto, kuriame gimė latvių katalikų bažnyčios veikėjas Antonijs Urbšs, lakūnas Jakovas Smuškevičius,  teatro ir kino aktorė Monika Mironaitė, Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, dailininkas, vitražistas Bronius Bružas, politikai Loreta Graužinienė, Dangutė Mikutienė, Vytautas Saulis, verslininkas Antanas Trumpa ir plejada sportininkų: Aušra Bimbaitė, Daiva Jodeikaitė, Raivydas Stanys, Martynas Šlikas, Jolanta Vilutytė...

            Pakeliui galėjai iš patyrusių, įvairiose  gyvenimo situacijose atsidūrusių žurnalistų išgirsti nuostabių pasakojimų apie  atmintin įsirėžusius susitikimus, galėjai išgirsti ir klaikių Sibiro tremties prisiminimų (Jadvyga Godunavičienė). Ir, be abejo, kokia kelionė be šypsenos. Ją, pasakodamas juokingus gyvenimo įvykius, daugiausiai  dovanojo Stanislovas Pleskus, lyg primindamas chrestomatinį Aristotelio posakį: „Juokas slopina įtampą, nes jis yra poilsis". Linksmą nuotaiką palaikė ir kolegos Alfonsas Strakšys, Vytautas Petras Vaitkus, Juozas Stasinas, Gerda Gudjurgienė, Algirdas Matulevičius, Vytautas Žeimantas.

O kartu su mumis važiavęs kolega Algis Kusta, "Gairių" žurnalo redaktorius, galėjo mums pabūti ir gidu, nes važiavome po jo tėviškę. Jis gimęs Rokiškyje, čia baigęs vidurinę mokyklą. Ir jei kur nors mums tekdavo šeimininkams prisistatyti, kolega Algis neprisistatinėdavo. "Čia savas, mūsiškis", - apie jį sakydavo rokiškėnai.

             Šv. Onos bažnyčia ir rudenėjančios Kriaunos upės krantai bei tylus ir ramus Obelių ežeras pasitiko mus bei palydėjo į Obelių istorijos muziejų, o prie jo durų jau laukė iš Obelių krašto kilęs mokytojas, buvęs partizanas Andrius Dručkus, dabar muziejaus vedėjas bei jo bendradarbė dr. Elena Kazlauskaitė.

            Andriaus Dručkaus, Rokiškio rajono savivaldybės, Obelių seniūnijos ir Rokiškio krašto muziejaus pastangomis šis muziejus buvo atidarytas 1998 metais ir pavadintas Laisvės kovų istorijos muziejumi. Muziejuje sukaupta per 9000 eksponatų: daugiau nei trečdalis - .Andriaus Dručkaus dovana. Septyniose ekspozicijų salėse sukaupta daug to, ko nė vienas arba retas kuris Lietuvos muziejus neturi: Dariaus ir Girėno atminimui skirti eksponatai, unikalios laisvės kovų šiame krašte nuotraukos, Tado Kosciuškos sukilimo pinigai - banknotai, 1830-1831 metų sukilimo monetos, Vyčio apygardos, 3-ios Vytauto apygardos 5-os Lokio rinktinės partizanų  nuotraukos,  tyčiojimosi iš nužudytųjų partizanų  vaizdai. Ekspozicijoje „Lietuvos kariuomenė" išsaugotos Lietuvos kariuomenės generolų uniformos, greta gali pamatyti ir Lietuvos kariuomenės kapeliono pulkininko Alfonso Svarinsko karinį drabužį.

            Vlado Žuklio ir prof. Leono Žuklio darbai - šio krašto Žymių žmonių bareljefai (prof. Mykolo Riomerio, poeto Pauliaus Širvio, kompozitoriaus Juozo Gruodžio, Leono ir Vlado Žuklių) -  lydi į antrame aukšte įrengtą jaukią konferencijų salę, kurios sienas puošia unikalūs, akį veriantys  kryžiuku siuvinėti vietos siuvinėtojos obelietės Valentinos Strungytės - Baltuškienės  darbai gamtos ir kitais motyvais. Čia mūsų laukė  karšta kava ir arbata bei skanūs sausainiai. Pasikalbėję su mūsų kelionę rėmusiu LR seimo nariu rokiškėnu Vytautu Sauliu, muziejaus darbuotojais, aplankėme  antkapinį paminklą  1944-1953 m. Obelių apylinkėse žuvusiems Vyties kuopos partizanams (aut. skulptorius Vladas Žukas) bei  1941 metų birželio mėn. žuvusiems sukilėliams ir sovietinėms aukoms atminti (memorialo statytojas G.Kateščenka)  Obelių kapinėse.

            Ir ... į Rokiškį. Jis visai netoli: nespėjome net  įspūdžiais, patirtais Andriaus Dručkaus valdose, pasidalinti.  Neogotikinio stiliaus šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, pastatyta grafų Tyzenhauzų pagal architekto Frydricho Gustavo fon Šachto projektą, lyg sakyte sakė: „Sveiki atvykę", o  rajono  savivaldybėje susitikome su rajono šeimininku meru Vytautu Viliu, kuris pasakoja, kad rajone dabar gyvena per   33 tūkstančius gyventojų, o jo širdyje - Rokiškyje- beveik 14 tūkstančių. Kaip ir visur Lietuvoje, taip ir čia, gyventojų mažėja, tačiau, pasak mero, gimstamumas pralenkia mirštamumo rodiklius. O taip ne apie visus rajonus pasakytum. Didžiuojasi,  kad rajono centras garsus savo medžio skulptūrų parku: jame  beveik 100 skulptūrų, dvaro rūmais, kuriuose saugoma  ir medžio drožinių ekspozicija, be abejo, Rokiškio sūriu, skanėstu, žinomu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: juk tai didžiausia pagal pajamas Lietuvos pieno perdirbimo įmonė, gaminanti fermentinius sūrius bei  pieno cukrų, o Rokiškyje  siuvami vyriški kostiumai puošia ne vieną įžymų ir paprastą Lietuvos - ir ne tik jos - vyriškį.

            Rūpinamasis žmogumi - viena iš savivaldybės darbo krypčių.  Antai iš renovuojamų 12 daugiabučių namų atnaujinti jau 6 (renovuotų namų gyventojų sąskaitos už šildymą sumažėjo 100 ar net 130 proc.). Įsteigtas Studentų rėmimo fondas padeda rajono besimokantiesiems aukštosiose mokyklose (remti per 100 studentų). Ugdomi talentai: jiems įsteigtas Talentų rėmimo fondas ir dar daug gerų darbų minėta ... ir pasiūlyta apsilankyti Rokiškio dvaro rūmuose, o čia gidė Onutė Mackevičienė parodė tiek, kiek leido mūsų laikas. Mat rudens saulė neilgai  danguj svečiuojasi.

            Rokiškio miestas  pirmą kartą minimas1499 m. rugsėjo 21 d. kunigaikščio Aleksandro  privilegijoje. Apie 1523 m. mieste apsigyveno kunigaikščiai Krošinskiai, o vėliau - grafai Tyzenhauzai. Jie ir pastatė  Rokiškio dvaro ansamblį. Dvaro rūmus puošia prabanga ir kartu savotiškas paprastumas. Onutė sako, kad rūmuose esančios 49 salės. Aukštoje dvaro menėje buvę muzikos instrumentų, kuriuos gamino garsus smuikų meistras Antonijus Stradivarijus, Leonardo da Vinči  paveikslas „Kristus, nešantis kryžių". Grafų  valgykloje pamatėme 32 poras saulės - amžinojo judėjimo -  ženklų (svastikų), pabuvojome kukliame grafo darbo kabinete, sustojome prie grafo Konstantino Tyzenhauzo parengto detalaus savo grafystės žemėlapio,  grafienės vonios kambario, jos miegamojo, pamatėme, kuo rengėsi grafai, grafienės ir grafaitės bei grafaičiai, sužinojome, kad jau tuo metu buvusi kanalizacija, telefonas, o ir elektra.

            Tačiau, tačiau, smalsu buvo žvilgtelėti į medžio drožėjo Liongino Šepkos darbus. Jiems skirtos atskiros patalpos.

            Pirmąjį kūrinį iš medžio L. Šepka skyrė broliui Petrui. Centrinė paminklo ašis - kryžius, apipintas medžio gėlėmis, vainikais, paukščių figūrėlės, įvairios grandinėlės. Žiūri į skulptoriaus darbą ir, regis, jis gyvastimi alsuoja. Kaip padaryti  grandinę iš vieno medžio gabalo be jokių sujungimo detalių? Tai sugebėjo Lionginas Šepka. "Zitos darželis arba paukščių balius", šimtai kitų medžio drožinių ne vienos valandos akies studijos.

            Reikėtų sutikti su menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės mintimis: „Kas buvo Lionginas Šepka? Dievdirbys, amatininkas, dailininkas? Anot vieno jauno lietuvių filosofo, jo kūryba primena Amerikos negrų džiazą - tai įvairių kultūrinių įtakų samplaika, autentiškai ir įspūdingai išreiškianti religinį jausmą.