2021 m. kovo 1 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Rašytoja Gintarė Adomaitytė: neskaitantis žmogus daug save nuskriaudžia

2015-02-27
 
Gintarė  Adomaitytė. Vytauto Gendvilo nuotrauka

Gintarė Adomaitytė. Vytauto Gendvilo nuotrauka

 

Šių metų jau 16-oje Vilniaus knygų mugėje nemažai dėmesio skirta klausimui, kaip įpratinti vaikus skaityti. Po vienos tokios diskusijos kalbėjomės su joje dalyvavusia rašytoja Gintare Adomaityte, prieš šešiolika metų išleidusi pirmąją savo knygą, atsisakiusia žurnalistės darbo ir atsidėjusia vien kūrybai, beje apdovanota Kultūros ministerijos premiją už Skaitymo skatinimą ir Švietimo ministerijos premiją  už Vaikų literatūros tyrinėjimus ir sklaidą.

 

Kaip manote,  ką skaitymas duoda žmogui?

 

Suteikia progą susipažinti su pasauliu ir su savimi jame. O kur dar įdomios, naudingos žinios, kur skaitymo malonumas, teikiantis poilsį ir - jei reikia - užmarštį.

 

O tai, kad dalis visuomenės mėgsta skaityti, o kita - ne?

 

O tai, atvirai kalbant, man vis mažiau ima rūpėti. Na, tegul  neskaito, jei nenori, jei tingi, jei nepatinka. Mūsų, raštingų, liks mažiau? Ką darysi, labiau vieni kitus branginsime.  

 

Manote, kad knygučių nevartęs ikimokyklinukas yra daug nuskriaustas, kad knygos būtinos pažinti pasaulį ir visapusiškiau vystytis?

 

Manau, kad jis labai nuskriaustas. Neleistinai. Neseniai vienoje miškuose paskendusioje mokykloje bendravau su penktokais ir šeštokais. Paaiškėjo, kad nė vienas iš jų dar nebuvęs teatre.  Ko gero, greitai to teatro nebenorės, nebesuvoks, kam to reikia.   

 

O knygų neskaitantis, tik televiziją žiūrintis ir laikraščius  ar internetinę žiniasklaidą skaitantis žmogus, Jūsų galva, labai skriaudžia save ?

 

Tik televiziją žiūrintis ir laikraščius skaitantis žmogus turbūt nė nesvarsto, skriaudžia jis save ar ne. Reiktų jo paties paklausti, aš nežinau... Žinau tik tiek, kad su tokiu žmogumi ilgainiui man bendrauti nusibostų. Beje, ir jam su manimi - koks bendravimas, jei neįmanoma aptarti to, ką rodė vakar TV. O su manimi juk neįmanoma. Mūsų namuose televizorius ilsisi ant labai aukštos, nuošalios lentynos.

 

Šioje knygų mugėje buvo gana plačiai diskutuojamas klausimas, kaip įpratinti vaikus skaityti, išleista šį fenomeną tyrinėjančių knygų. Kaip manote, kas labiausiai lemia žmogaus įprotį skaityti?

 

Prigimtis. Visų pirma - taip. Dažnokai skaitytoju gimstama. Nebūtinai... Tuomet jau ir aplinka svarbi - ne tik knygos, bet ir spektakliai, humanistiniai filmai bei filmukai, kūrybiškumą skatinantys žaislai, kelionės po muziejus, pokalbiai namuose, pasipasakojimai...  Žodžiu, visa tai, ką aš laikau normaliu gyvenimu. 

 

Žurnaliste dirbti pradėjote, regis,  "Lietuvos pionieriuje", dirbote „Genio", „Komjaunimo tiesos", „Šiaurės Atėnų"  redakcijose. Pirmąją knygą taip pat parašėte vaikams. Ką reiškia  rašyti vaikams?

 

Žurnaliste pradėjau dirbti 1980 metais Prienų rajono redakcijoje "Naujas gyvenimas". Džiaugiuosi gavusi tikros žurnalistikos pamokas. Kur bebūčiau, būtinai, jeigu spėju, perku ir godžiai skaitau rajono laikraščius. Jie arčiausiai gyvenimo.

Tų redakcijų buvo ir daugiau, piktuoju nė vienos neminiu. Nežinau ar pramokau jose rašyti, bet disciplinos - taip. Jei darai, padaryk ir laiku atiduok - ar redaktoriui, ar leidėjui.

Apie laisvus žurnalistus ar menininkus anais laikais galėjau vien skaityti verstinėse knygose. Svajojau: o kad man taip... Svajonė išsipildė.

 

Tad kam dabar kuriate daugiau, vaikams ar suaugusiems. Kodėl?

 

Vaikams ir suaugusiems rašau po lygiai. Ir knygų, ir spaudos leidiniams ar interneto svetainėms. Manau, kad rašyti vaikams - prasminga, o suaugusiems -  labiau saviraiškos reikalai.  Vis dėlto nenorėčiau įsikalinti vaikų kambaryje. Man reikia erdvaus pasaulio.

 

Sakoma, jei žmogus gali nerašyti, tegul nerašo, o neskaityti kažkodėl nepatariama?

 

Patariama neskaityti, dar ir kaip patariama... Atseit, knygos neišmokys gyventi, kas iš jų, vien dulkės ir pan. Tačiau tokie patarėjai vargu ar atsakytų į klausimą: ar įmanoma išmokti gyventi? Ar yra bent vienas tikrai tai mokantis? Galų gale, kam tas išmokimas, jei knygos primena, kad ir mes visi - iš dulkės dulke.

 

Ar esate optimistė, kad  ir po kelių šimtmečių žmonės tebeskaitys knygas, kad jų neišstums internetas ir skubėjimas, daugybė reikalų?

 

Ar įsivaizduojate viduramžių knygų perrašinėtojus? Kaip juos žeidė, kaip skaudino spausdinimo mašinų atsiradimas?.. O jei apie ne tokius jau senus laikus? Juk manyta, kad radijas išstums laikraščius. Laikraščių naudai pateikdavo tokį argumentą: į radiją silkės nesuvyniosi.  Neišstūmė, nors silkes į laikraščius vargu ar kas bevyniotų.  Gal ir knygos liks. Tačiau jei kam patogiau skaityti internete - ką gi... Svarbiausia yra mintys.

 

O ką manote apie elektronines knygas?

 

Manau, kad jos įdomiai ir prasmingai papildys kultūros gyvenimą. Radijo imtuvai nenužudė laikraščių, kinas nenužudė teatro, TV nenužudė kino, kompiuteriai nenužudė TV... Taigi, ir knygos bus įvairios, skirtingos. Gal pasaulis ir dar kokių nors išsigalvos?  

 

Ačiū už pokalbį

 

Kalbėjosi Daiva Červokienė

 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-02-27 11:03
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media