2021 m. kovo 1 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Literatūriniai susižvalgymai žiemos Palangoje, kur jūros seminarija virsta... „Meilužių koplyčia“

2016-02-07
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

  Gediminas Griškevičius

 

            Savus sentimentus ir žodžius jūrai savo širdžių kertėse saugoja ir jais gaivinasi kiekvienas erdvių traukai, jėgai ir didybei pagarbiai atsidavęs ir neabejingas šio „Gyvenimo laivo" keleivis. Štai ir dešimtis kartų Karklės kapinaitėse lankyto laisvokratiškos literatūrinės elgsenos poeto ir aršaus buriuotojo Salio Šemerio (1898-1981) mintys iš jo poetinės publicistikos ciklo „Baltijos jūra":

            „Mūsų jūra audringa

            Ir abejinga,

            Kurioje yra pradingę

            Amžinai

            Visi mano sapnai!

 

                        Jūra! Jūra!

                        Nuo seno laiko

                        Visą mano sielą apibūrus

                        Ji laiko

            Su savo bangų verksmu ir juoku, ir pykčiu...

            Ji yra man ta,

            Per kurią pasaulį jaučiu,

            Kuria man reiškiasi visa gamta

            Ir kurios alsavimu plačiuoju

            Aš kvėpuoju.

                        Jūra! Jūra!

                        Ji yra svajonės ir sūkuriai,

                        Su kuriais

                        Susidūrus,

                        Grimzta ir kyla

                        Kol pasiekus tylą,

                        Skęsta juose,

                        Kad skaidri ir lengva

                        Iš sūrių vandenų bedugnės

                        Tarp putų

                        Prisikeltų palengva

                        Ir spindėtų skaisčiau už bengalinę ugnį:

                        Ir jos atoslūgis ir potvynis

                        Būtų

                        Mano gyvybės požymis.

            „Jūra yra jūra. Ir ne viskas čia taip paprasta", - rašo šimtus tekstų buriuotojams pašventęs ką tik naują, puikią knygą jūros vyrams išleidęs žinomas žurnalistas Venantas Butkus, primindamas:

            „Šitie burlaiviai stebina savo paprastumu ir grožiu... Tai jūros paukščiai, jie ne plaukia, o tarytum skrieja vandens paviršiumi.."

            Bet neskrajokime 2016-ųjų pusiaužiemyje tolyn nuo mūsų Savosios Palangos, kaip tasai naujausių laikų visureigis „Svirpla-dronas".

            Daug prasmingų tekstukų yra paskyręs ir darnios Palangos literatūrinės šeimos nariai. Man įsiminė akimis klausantys, o menui, kūrybai neabejinga širdimi sau ir visiems, o svarbiausia - vaikams atsakantys šie gabios, dar „neišsikalbėjusios" baltam popieriaus lapui Almos Viskontienės iš mažo, o už Šatrijos kalną savo dvasia aukštesnio vaikų darželio „Nykštukas", žodžiai jos erdvioje knygelėje ‚Jūros akmenėlių šokiai" („Druka", 2013). „Ar įmanoma išdainuoti jūrą, kopas, smėlį? Tikriausiai, ne. Jūra beribė, kaip dangus, paslaptinga, stebuklinga, kaip ir pats gyvenimas. Ne veltui tiek daug praeities ir dabarties menininkų, poetų žavėjosi šiuo grožiu, rašė eiles, kūrė, tapė paveikslus. Kiekvienas iš mūsų skirtingai jaučiame, matome, perteikiame. Ar įmanoma užfiksuoti meilės jausmą, širdies virpesius? Tegul kalba paprasti žodžiai, sklindantys iš širdies gelmių...

            Mielam skaitytojui noriu priminti seną patarlę: „Miške būtų tylu, jei giedotų paukščiai, kurie gieda gražiausiais balsais".

            Darbšti Alma Viskontienė, tikiu, dar nudžiuginsianti savo kūrybos gerbėjus gal dar ne viena knyga, yra teisi. Kiekvienas literatas, o ir kiekvienas jautriasielis Žemės gyventojas, meninės prigimties gyventojas žavus savo skirtybėmis, stiliais, savo mintimis ir dainų melodijomis, žodžiais, vienijančiais mus visus. Panašiai, kaip jūra, vaivorykštės spalvomis puošianti ne tokią jau žaismingą, o dažniau - rudenišką TIKRO palangiškio kasdienybę. Atgyja fantazija, mylintis švelnumas. Gimsta „Jūrdainės". Atrandame savo „Dangų jūros dugnu". Tai juk dieviškai kilni misija ir pašaukimo prasmė. Literatūra, knygos, jų autoriams pasisėmus jėgų iš gamtos, iš klajonių pajūrio smėlynais savaime virsta sielas raminančiais, net pagydančiais psichologiniais gydytojais.

            Kiekvienas amžius, kiekviena karta turi savas dainas. Netikėtai prisiminiau dar slavizuotos tarybinės mokyklos suole Gelgaudiškyje, Šakių rajone, įkaltos dainos posmelį:

                        Pūga ir vėjas,

                        Audrų šalta daina,

                        Į tolį neramų

                        Vilioja širdis mana...

            Simboliškas prisiminimas: 1961-02-08, t.y. prieš 55-erius metus, to paties Šakių rajono laikraštyje „Socialistinis kelias" buvo išspausdinta mano pirmoji korespondencija „Pionieriai talkininkauja". Tą pačią vasarą - antra „Tiesoje" ir trečia „Moksleivyje". Tada mūsų nekamavo jokios „ideologinės problemos". Net „Brežnevinėje LTSR" 1965-11-07, t.y. Didžiojo Spalio demonstracijoje Vilniuje studentai garsiai traukėme: „Sėk, sesute, ir gvazdiką, kad neliktų bolševikų".

            Gyvenimas ir patirtys Palangoje vedasi ir savus eilėraščius, dainas. „Gal kam ir Palanga viskas, bet Palanga be jūros, jos dainų ir priedainių būtų niekas", - aš pritariu šiai vasarotojos iš Vilniaus ištartai frazei, ir papildau: „Esu laimingas, nes čia yra gyvenimą, mūsų metus, rūpesčius į priekį plukdanti, save suvokti padedanti „Jūros seminarija". Palanga visų, o jūrą suvokiam kiekvienas savaip.

                        Palanga - iš Karšto smėlio laiko,

                        Iš jausmų vėsinančios žiemos,

                        Tarsi speigas sąskaitos užvaiko

                        Bendraturtį Palangos šeimos.

 

                        Palanga - nesenstanti Senjora.

                        Melsvo Horizonto akimis,

                        Amžini mūs vasariški norai,

Žarstome aistras - su Tavimi.

 

                        Jūra Palangai vis ašaras nušluosto

                        Ir savais pavirsta svetimi,

                        Plaukiam tyliai, lyg laivai į uostą

                        Šimtą duodi, sau - širdimi imi.

            Nužvalgiau Baltiją sausio 16-ąją nuo Birutės parko priekopių, tarsi burtininkę, apsigobusią šerkšno ir ledo skaromis ir... tarsi nubudau: „Tai bent baltoji čiurlioniška „Grand Opera", būk pasveikinta jau šių metų ilgėjančių dienų ir... mūsų širdžių".

            Tą pačią sausio 16-ąją telefonu su mumis kalbėjusi žinoma Kauno fotomenininkė Birutė Kairaitytė Vaitkevičienė pirmučiausiai pasakė: „Aš taip noriu fotografuoti žiemos jūrą". Todėl ypatingai jaukiai šio Pusiaužiemio žmonių sielas atbudina ir šios palangiškio kūrėjo iš Pasvalio nepriekaištingai moralaus, pavyzdingai sodą tvarkiusio autoritetingo jaunimo auklėtojo, dabartinės Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos direktoriaus Jono Brazdžionio „išpažintinės" eilutės (cituoju iš knygos „Tarsi rudenio dvelksmas"):

                        Myliu jūros gelsvą kranto vingį,

                        Kur pavargus ilsisi banga,

                        Kur ir vėjas kartais dūkti tingi,

                        Kur pušynuos skendi Palanga.

 

                        Ošia jūra, ošia ir ramina,

                        Kaip legenda, sekama tėvų,

                        Čia kiekvienas jūros dainą žino

                        Nuo labai labai senų laikų.

            Primintina, kad savo tėviškėno iš Pasvalio knygas leidžia Lietuvos žurnalistikai irgi nusipelnęs Danielius Mickevičius. Tad eikim ir eikim, smėlynų ratais, literatai, Vilniaus ir Kauno rajonų žurnalistai ir Ramybės išsiilgę - sustoti draudžia... jūra.

 

 

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-04-11 17:13
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media