2021 m. vasario 25 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Svečio įspūdis: „Palanga. Švelnus ilgesys į širdį, į atmintį smelkias“

2016-10-11
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

 

Gediminas Griškevičius

                                                                    Palanga

 

 

            Kodėl palangiškes - darbštuoles moteris prisiminiau dar Žolinių išvakarėse skindamas sveikatingąsias gražuoles erškėtruožes? Aistringai žydi, aistringai ir gydo, visai žiemai stiprina Imunijos sistemas, atsparumą... visaligėms. Stipresnės už cheminius vaistus, sintetiką.

            Tokios ir palangiškės. Jos nežino vasaros poilsio, nemato jūros anei saulės smėlynuose, tarp atostogautojų, nes nėr kada, nors pasiusk. reikia vytis kasdieninės duonos plutą. Antai, 7 valandą ryto, ėjau tarp Prokuratūros ir Kęstučio gatvės. Lėbautojai paliko chaosą, net dėžė apversta. Palangiškė pasilenkus renka, renka, renka, renka, - kam pasaka, kam nuovargis, skuba, prakaitas...

                        Siautėjo kirai,

                        Kaip karo vyrai:

                        Svečias paliko

                        Maisto - „narkotikų", -

                        Nieko netrūkstam,

                        Nuo šiukšlių dūstam.

Kai kada poilsiautojai paklausia: „Ar teisybė, kad tikra, senbuvė palangiškė nemato jūros, iki jos gal sykį per 2-3 metus tenueina? Arba stebi jūros tiltą skalaujančias bangas „internetiniam lange", kaip sugripavusi, daug gražių metų Palangai atidirbusi p. Klevinytė. Atsakau klausimu: „O kada dirbančiai kiaurą parą nueiti? Jeigu palangiškė stebėtų jūrą, jos štilį ar štormą, ji neturėtų laiko svečiams, o jei palangiškė būtų abejinga svečiams, tai šie pasuktų į Druskininkus, Birštoną, Kulautuvą ar Turkiją ir Palanga liktų... be pinigų".

Jei Lietuvos provincijoje - kaimiškuosiuose rajonuose rugiapjūtė „nudulka" per 2-3 rugpjūčio savaites ir sunkvežimiai eilėse prie grūdų elevatorių išsirikiuoja su metų duona, tai Palangos gyventojų „rugiapjūtė" prasideda su gegužiu ir baigiasi su lapkričiu. Jėgoms atgauti skirta žiema. Nepydėkim palangiškiams nė vieno eurocento. Gerbkim už sąžiningą darbštumą, kitaip Palangos krantas ir kraštas, ir kurortinis biudžetas būtų nykūs. Lietuva nuostolingai mažiau pažintų pasakišką Baltijos jūrą ir šitaip... nuskurstų dvasiškai, nes viena jūra 10 tūkstančių knygų ar 100 bibliotekų, ne mažiau vaistinių atstoja.

Taigi, kai vasaros rytą svečiai „Šventakojai" dar tik raivosi iš miegų, dar žagsi nesuvirškintų išgertuvių likučiais, palangiškės baidydamos kirus, kantriai surenka servetėles, nuo svečių - vasarotojų lūpų numestas tiesiai į gatvę ar ant šaligatvio kantriai valo, šluoja gatves, kiemus, sodina gėles, skalbia patalynę, lygina, verda, - antai Izolina jau 6 ryto su šuniuku ant dviračio skuba į centrą.

Tikroji palangiškė verta bučinio į ranką. Ji iš Chaoso sukuria tvarką. Žydinčius namus, į kuriuos noriai veržiasi „Smilčių krautuvėlės" ir jūros „Tiltaraščio" išsiilgusieji.

Tik neišleisk svečio atgal namo su pinigais, siūlyk - siūlyk vis naujus patogumus," - mirkteli supratinga palangiškė „Kimininkai". Čia - toks savaitinis įstatymas. Kurortinės vadybos diplomatija. Už tai - tik rankos pabučiavimas. Galantiškai, kaip moka tik ištikimas palangos kareivis, iškilus architektas Leonas Mardosas.

„Mes čia, Palangoje, neturim teisės būti nesvetingos, netvarkingos, nesąžiningos. Tegul į mus lygiuojasi ir mūsų vyrai, jaunimas", - girdėjau kalbant nestabdomai jaunatvišką „Svetingo šeimininko" susivienijimo darbštuolę. Pamažėl visa Palanga virsta Meilės alėja, šypsenomis žydinti net žiemą. O jūros ir Palangos svečiai savo širdžių reveransus mūsų savaip banguojančiam kurortui išsako ir eilėraščių ritmais. Štai žinomo lietuvių raštijos skatintojo, žurnalistikai atsidavusio ir šiuo metu Lietuvos žurnalistų sąjungoje Senjorų klubui energingai vadovaujančio Ipolito Skridlos posmai, kuriuos spausdinome miesto tarybos savaitraštyje „Palanga" 1991 m. rugpjūčio 30 d. puslapyje „Rytmečio kopa", paantrašte „Sudiev, gražuole vasara!" Ak, niekad nepasenstantys Palangos vaizdai ir veidai. Nors dainuok sykiu su palangiškių „Bočiais". Taip 1991-aisiais, taip ir 2016-aisiais, po ketvirčio amžiaus. Taip pat - ir svečiams visada, visų metų laikais, kiaurą parą! - atsidavę mūsų paslangiškiai. Todėl metai iš metų jiems rašomos padėkos:

            „Saulė. Bangų šlamesys.

            Įkaitusios smiltys ant kranto.

            Palanga. Švelnus ilgesys

            Į širdį, į atmintį smelkias.

                        Seka seną pasaką pušys,

                        Krykščia, plaikstos žuvėdra balta

                        Ir, į krantą lengvai atsimušus,

                        Dūžta gintaro jūros banga.

            Birutės kalnas. Vaidilučių dvasia

            Ir šiandieną, atrodo, klajoja,

            O maldos jų girdis papėdėj nakčia

            Ir girdisi godos senolių.

                        Palanga. Tu rugpjūty -

                        Su rudens artumu ir vėsa

                        Savy nerimą šiltą pajutus,

                        Mano širdžiai miela ir sava".

            Štai šitaip jautriai išdainavo - įžodino savo prisiminimus mūs Rojaus kampeliui p. Ipolitas Skridla.

            Einant „Tiltaračiu" 2016-09-10 ant turėklo vėl radau peiliuku išraižyta: „ČIA BUVO AŠ IR AŠ, IR MES, IR JIE, IR JOS..."  Jūra visais metų laikais, kiaurą parą yra literatų kavinė, dramos teatras, meilės ekstremalė, baletinė gimnastika, vėsyklė, maldavietė, mamos ranka, psichosomatinis skyrius, nuodėmių išrišėja, fantastikos pasakos, paslapčių laivai, pusė velnio ir dieviškumai, nuolatinis dialogas „Sau apie save"... Jūroje surastas ir suprastas Vilnius ir žmogaus klastos. Jūra yra, kaip kasdien Baltas lapas. Todėl Palanga svetinga kiekvienam, kas ėjo, skrido, važiavo, kas eina, skrenda, važiuoja, kas eis, skris ir važiuos artyn jūros - kaip mes taip ir po mūsų. Palanga - sveikatinanti, protingiausioji Lietuvos valiuta, kuria atsiskaityti aistringai geidžia viso pasaulio keliauninkai - net iš kruizinių laivų. Ačiū, nes tai ir yra gy-ve-ni-mas.

            Palangos gamta ir mes... Savaip šokantys, kaip pušų priekopėse. Lygus, kaip jūros bangos. Manąsias minčių „sągrėbas" ne viename „Palangos tilto" numeryje 2008 m. gegužės itin taikliai apibendrina Klaipėdoje dar prieš 2000-uosius uostamiesčio laikraščiui kalbintas iškilus, mikelandželišku talentu apdovanotas lietuvių skulptorius Regimantas Midvikis (1947-2015).

            „Pasaulis yra nepakartojamas amžinas vyksmas. Įsižiūrėdamas į tai, ką kuria gamta, juntu, kokia vitališka jėga vykdo visas metamorfozes. Tai jėga persmelkia ir mus, ir mes tampame Amžinojo vyksmo laikinais išgyventojais. Nepaprastai jaudinantis yra pajūrio kraštovaizdis, kur taip ryškiai susilieja stichijos - dangus, žemė ir vanduo. Dar - miškas. Laike nėra laiko. Tai - Horizontas. Čia stiprus Santarvės su pasauliu, „bendros buities" jausmas.  Čia randu tos vitališkos jėgos apraiškas, išraiškos būdus, netikėtus derinius savo kūrybai. Tai gamtos vysksmo erdvė, kupina energijos. Tai pasaulis, regimas kitokiu, vidiniu matymu, tačiau realus dvasiniam ryšiui.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-10-11 13:35
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media