2021 m. vasario 25 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Daktaras Algirdas Matulevičius: Mažoji Lietuva, jos periodinė spauda, kultūra, švietimas

2016-12-17
 
Algirdas Matulevičius

Algirdas Matulevičius

 

Dr. Algirdas Matulevičius,

istorikas, enciklopedistas, LŽS narys

Lapkričio 25 - 27 dienomis Baltijos akademijoje (Academia Baltica) San Kelmarke, netoli Flensburgo  (Schleswigo-Holsteino žemė, Šiaurės Vokietija) įvyko seminaras. Dalyvavo istorikai, kraštotyrininkai, žurnalistai, rašytojai, žmonės, kurių giminės šaknys Rytų Prūsijoje bei Mažojoje (Prūsų Lietuvoje). Kaip visada dauguma vokiečių, po kelis ar keletą lietuvių (kaunietė prof. Sigita Barniškienė, vilniečiai: profesionali germanistė, buvusi Vilniaus universiteto ilgametė dėstytoja, vertėja, dabar pagal archyvinę medžiagą tirianti aktualias XX a. Lietuvos istorijos problemas Irena Tumavičiūtė, šio rašinio autorius ir Šilutės muziejaus direktorė, sudėtingo gyvenimo asmenybė Roza Šikšnienė-Oganisjan, lenkų ir kaliningradiečių. Gal būt, arba tikrai baltų prūsų ar lietuvių kilmės yra J. Bardun iš Kaliningrado, M. Jurgingas ir A. Tydecks-Jürging iš Hannoverio, K. Kolenda iš Hamburgo , E. Petereitis iš Bonnos, G. Riedelis iš Švarcenbeko, J. Wenzelis iš Wolfsburgo ir K. Wirkus iš Bytowo. Akademijos vadovas - energingasis jaunas intelektualas dr. Christianas Pletzingas, kilęs iš buvusios Rytų Prūsijos (Ostpreussen; anot akad. prof. Vytauto Mažiulio, pavardės galūnė su -ing gali būti prūsiškos kilmės).

Pastaba: Rytų Prūsija - nuo XVIII a. Prūsijos karalystės, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos provincija. XVIII a. - XIX a. pradžioje (iki reformų per ir po  Napoleonmečio, arba Prancūzmečio) ją sudarė Lietuvos ir Rytų Prūsijos departamentai - senosios Prūsijos teritoriniai administraciniai regionai. Beje, lietuviškosios apskritys oficialiai vadintos ir Lietuvos provincijos (Preussisch-Litauen), Lietuvos terminais.

Programą sudarė projektų vadovo Marjon Clausen, renginį moderavo dr. Petra  Zühlsdorf-Böhm. Kaip visada, vyravo mokslinė, draugiška aplinka. Tik norėtųsi, kad seminaro dalyviai vokiečiai keltų aktualius, aštresnius klausimus, nevengtų nepatogių ar nemalonių, skaudžių praeities įvykių vertinimų. Juk Rytų Prūsija - Prūsijos karalystės ir netgi Vokietijos aruodas.

Mes keli lietuviai, aktyviai dalyvavome pasisakydami arba patikslindami pranešėjų mintis. Nuoširdžiai dėkoju kolegei Irenai Tumavičiūtei, kuri mano pasisakymus gimtąja valstybine kalba profesionaliai vertė į vokiečių kalbą. Geranoriška intelektualė patriotė, visuomenės veikėja. Juk Prusa (Senoji Prūsija nuo Vyslos iki Nemuno) - autochtonų baltų, arba aisčių, kraštas, apgyventas prieš kelis tūkstantmečius. Žinome apie lietuvininkų, arba mažlietuvių, taip pat ir vokiečių nuopelnus lietuvių kalbai, raštijai, kultūrai, mokslui, ūkio pažangai, politinei minčiai. Kai kuriais amžiais Mažojoje Lietuvoje lietuvybės buvo daugiau nei carinės Rusijos imperializmo pavergtoje Didžiojoje Lietuvoje, nors ši - buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šerdis.

Jau seniai rašiau, kad Didžiojoje Lietuvoje po 1795 m. rusų okupacijos buvo primestas atsilikęs azijinis gamybinių santykių, ūkio sanklodos būdas, vykdytas lietuvių kalbos bei apskritai kultūros genocidas. Mažojoje Lietuvoje nors lietuvininkai (mažlietuviai) neturėjo savo valstybės, per XVIII a. pradžios kolonizaciją gausiai apsigyveno vokiečių bei vokietkalbių, bet dėka Reformacijos, o 1807 m. panaikinus Prūsijoje baudžiavą, ilgainiui buvo sukurta provakarietiško tipo, pažangesnio ūkio rinkos visuomenė. Nors 1871 m. susikūrusi Vokietijos imperijai lietuvių kalba buvo pašalinta iš viešojo gyvenimo, bet kitose srityse lietuvininkai turėjo kultūrinę autonomiją.

Po Baltijos akademijos vadovo dr. Chr. Pletzingo sveikinimo kalbos pranešėja iš Greifswaldo Mareikė Schönle pranešime Iš Kenigsbergo į Kaliningradą kalbėjo apie krašto gyventojų vokiečių, prūsų, lietuvių žūtis ir Raudonosios armijos su NKVD vykdytas žudynes, bėglių vilkstines, vėliau okupacinės sovietinės karinės valdžios įvykdytas autochtonų deportacijas į sovietizuojamą SSRS okupuotą zoną - Rytų Vokietiją. Mano nuomonei, kad mes Lietuvoje šitokias Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai) civilių gyventojų masines žudynes vertiname kaip genocidą, pritarė Maskvoje gimusi Rusijos Mokslų akademijos Etnografijos ir etninės antropologijos instituto Maskvoje buvusi ilgametė mokslinė bendradarbė, kovotoja už žmogaus teises prof. habil. dr. Svetlana Červonnaja. Tarp daugelio monografijų parašiusi Pilietiniai judėjimai Lietuvoje . Ankstyvasis Sąjūdis (Graždanskie dviženija v Litve. Molodoj Sajudis, 1993). Už tai pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis ją pavadino rusų tautos sąžine, ginančią Rusijos demokratijos garbę (rašau iš atminties). S. Červonnaja žinoma ir Europoje kaip drąsi, nuosekli, ištverminga mažų tautų gynėja, aštriai kritikuojanti Rusijos agresyvią imperialistinę politiką.

Disonansu nuskambėjo jaunos žurnalistės kaliningradietės Oksanos Sasonovos pasakojimas (tiksliau - pasaka idilija) apie su jaunu fotografu Aleksandru Matvejevu nuo šių metų vykdomą projektą Naujakuriai. Naujoji tėvynė - Kaliningrado sritis. Iliustravo nuotraukomis, iš komentarų susidaro įspūdis, kad šiame krašte geras darnus gyvenimas; o po karo likę dar gyvi vokiečiai su kolonistais rusais dalijosi sunkumais. Tarytum Karaliaučiaus krašte nebuvo nei daugelio sovietinių konclagerių, nei daugybės tūkstančių mirčių nuo bado ir automatų kulkų, masinio moterų prievartavimo,  tremčių į Sibirą, patyčių, kad visi vietiniai fašistai; beje, terminas tinka italams, o vokiečiai - naciai. Nuotraukose matėme rusus bei rusakalbius, bet nepastebėti, gal ignoruojami kaukaziečiai,  lietuviai, totoriai, žydai. Juk Sovietai, o dabar Rusija taip propaguoja tautų draugystę, dabar vartojamą terminą multikultūra. Seminaro dalyviai klausė kodėl?

Išsamus, paremtas objektyviais faktais, daugybės liudytojų parodymais dr. Christopherio Spatzo (Špacas) iš Berlyno mokslinis pranešimas apie vadinamuosius Vilko vaikus (Wolfskinder), Karaliaučiaus krašto vaikus, nuo bado, ligų, sovietinio smurto po karo atbėgusius į gretimą, kitą Lietuvą - buvusią Lietuvos valstybę, 1940 m. ir po karo okupuotą, aneksuotą ir sovietizuojamą, bet iki kolchozų įsteigimo turinčią ką pavalgyti, ypač garsėjančią lašiniais. Sibire jais išsigelbėjo tūkstančiai lietuvių. Kaip lietuviai ūkininkai priglaudė, maitino, mūsų duomenimis, kelis tūkstančius išbadėjusių vokietukų ar lietuvininkų našlaičių. Kraštotyrininkas Jonas Česnavičius iš tūkstančių pavardžių nustatė, kad Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Gumbinės apskrityse gyveno iki 2/3 lietuvininkų arba lietuvių kilmės kaimiečių Dr. Chr. Spatzas parašė daktaro disertaciją ir išleido knygą. 1992 m. sukurtas dokumentinis filmas, istorikė ir žurnalistė iš Vokietijos Rutha Kibelka-Leiserowitz 1991 m. parašė knygą Wolfskinder (2000 m. lietuviškas leidimas  Vilko vaikai), dabar vilnietis Alvydas Šlepikas  parašė romaną  „Mano vardas Marytė", vertinamas ir Vokietijoje (pastarasis išverstas į vokiečių ir lenkų kalbas). Dešimtys tūkstančių likusių savo žemėje vaikų mirė sovietiniuose konclageriuose, nuo difterijos, šiltinės, bado, šalčio ir žudynių. Keli tūkstančiai gelbėjosi eidami pėsti į Lietuvą (okupuotą Lietuvą, LSSR), kiti ją per kančias pasiekė kitais būdais. Kurie bėgo žiemą ledu per Nemuną - sovietiniai kareiviai nušaudavo, sprogdindavo  granatomis - upėje kraujas ir lavonai. Žiaurumu pasižymėjo enkavedistai ir raudonarmiečiai iš Vidurinės Azijos.

Pasak dr. Chr. Spatzo, jau ir pasenę buvę vaikai nenorėjo prisiminti vargų, tylėjo. Sunku buvo prakalbinti, ypač gyvenančių buvusioje Rytų Vokietijoje. Tačiau laikai keičiasi, atsiranda atvirumas, noras išsipasakoti. Rytų Vokietijoje kalbėti apie Rytų Prūsiją ir patyrtus vargus buvo draudžiama. Jis pabrėžė lietuvių gerumą, žmogiškumą, į savo šeimas priėmusius iškankintus vaikus. Rizikavo netgi gyvybe, tremtimi į Sibirą. Vokietukai gaudavo suklastotus dokumentus svetima pavarde. Antai, mano bičiulis, gyvenantis Kylyje (Kiel), prie Baltijos doc. Wolfgangas Ottas Paulus Toerneris (Törner), kai tėvai žuvo Karaliaučiuje, į Lietuvą atvažiavo prekiniu traukiniu, ant vagono viršaus pasislėpęs po anglimis. Priglaudė šiauliečių Krilavičių šeima, jų pavarde mokėsi vidurinėje mokykloje, sunkiai įstojo į Vilniaus universitetą. 1961 - 1962 m. studijavo germanistiką. Suradęs giminių VFR, Raudonojo kryžiaus pagalba persikėlė į ją. Lituanistinėse stovyklose klausėsi emigrantų intelektualų  filosofų A. Maceinos, S. Šalkauskio, istoriko Z. Ivinskio ir kitų paskaitų. 1971 - 1998 m. buvo Kylio miesto Suaugusiųjų švietimo pedagoginio instituto Užsienio kalbų skyriaus vedėjas, skaitė paskaitų ciklus ir rašė apie Prūsiją, Mažąją ir Didžiąją Lietuvą, Rusijos istoriją ir rusų literatūrą. Tarp parašytų knygų - atsiminimai Gyvenimas be dovanų krepšelio: Vilko vaiko prisiminimų pėdsakais, vokiečių kalba: Ein Leben ohne Schultüte: Spurensuche aus den Erinnerungen eins Wolfskinder, 2006.

W.O.P. Toernerį matydavau per bendras studentų paskaitas, pvz., per fizinį parengimą - įsidėmėjau tokį  liesą  studentėlį, bet nesusipažinau (užteko savo kursiokų istorikų). Prieš keliolika metų, kai Baltijos akademijos įkūrėjas ir tuometinis vadovas, didelis lietuvių bičiulis dr. Dietmaras Albrechtas surengė Nidoje konferenciją apie Mažąją (Prūsų) Lietuvą, išgirdau Toernerio pavardę. Mano paklaustas, ar yra studijavęs Vilniaus universitete, atsakė taip. Susipažinome, susidraugavome, susirašinėjame. Lietuviškai ir kalba, ir rašo - iki šiol nepamiršo. Įamžinau jį lietuviškose enciklopedijose. Tarp kitko, pranešėjui Chr. Spatzui priminiau, kad Lietuvoje nuo 1991 m. veikia buvusių rytprūsiečių vokiečių vaikų bendrija „Edelweiss-Wolfskinder" („Edelveiso-vilko vaikai"). Tarp jų yra įžymių Lietuvos valstybės piliečių, aukštųjų pareigūnų.

Svarbus buvo Kaliningrado I. Kanto universiteto doc. dr. Iljos Dementjevo pranešimas apie daugiakultūrę Rytų Prūsijos ir Kaliningrado srities istoriją, apie atsikėlėlius (ištikrųjų - kolonistus - aut. pastaba) vakar ir šiandien. Kaliningrado srityje buvo įsigalėjusi stipri cenzūra, naikinamas kultūros paveldas, iškraipoma arba nutylima Kenigsbergo (Karaliaučiaus) krašto praeitis. Ilgainiui srityje susikūrė inteligentijos sluoksnis, imta objektyviau vertinti praeitį. Po 1985 m. (SSRS vadovu tapus M. Gorbačiovui) imta rašyti apie Rytų Prūsiją,  Karaliaučiaus kraštą, apie poetą kunigą Kristijoną Donelaitį. Dabar atviresni archyvų, bibliotekų fondai. Į kultūros paveldą pretenduoja rusai, lietuviai, lenkai. Rusų nacionalistai (sakyčiau: imperialistai - A. M.) kartoja Stalino žodžius, Karaliaučiaus  kraštas - Kaliningrado sritis esanti nuo senų laikų slavų (rusų) žemė. Anot doc. dr. Dementjevo, vokiečiai revanšistai neigia lietuvių nuopelnus kraštui. Dabar čia gyvena apie 10 000 lietuvių, per 3 000 vokiečių (matyt, atsikėlusių iš Pavolgio).  Manau, kad abiejų tautybių gyventojų gerokai daugiau. Pranešėjas sukritikavo 2006 m. užsakyto parašyti vidurinėms mokykloms vadovėlio apie Kaliningrado sritį pavadinimą Vakarinės Rusijos istorija. Juk Rusijai sritis priklauso tik nuo 1946 metų. Konfliktas: Europos Sąjungos ekspertai tvirtina, kad praeities istorija iškraipyta, rusų nacionalistai - provokiška, lietuviams tai - rusų imperializmo propaganda. Doc dr. I. Dementjevas pagrįstai teigia, kad Kaliningrado sritis - kietas politinis riešutas...

Minėta prof. S. Červonnaja pareiškė: tame krašte buvo įvykdytas sovietinis genocidas, etninis valymas, naikinamas vokiečių kultūros paveldas. Pridurčiau, kad baigiamas naikinti arba jau sunaikintas prūsų ir lietuvininkų europinės reikšmės paveldas. Pranešėjas atsakė, kad genocido faktams įrodyti trūksta dokumentų. Betgi Vokietijoje išleista dokumentų rinkinių, atsiminimų. Šią temą daug metų tyrinėja vilnietis kraštotyrininkas Vytautas Šilas, aktualizuoja savo straipsniuose patys lietuvininkų veikėjai Vytautas Gocentas, Viktoras Petraitis, dr. Martynas Purvinas ir kiti. Įrodytas bolševikinio genocido faktas. Doc. dr. I. Dementjevas pripažįsta, kad srityje yra istorijos klastotojų. Paklausius, kad Kaliningradui reiktų grąžinti daugiaamžį Kenigsbergo vardą, atsakė: srities gyventojų dauguma - prieš. Betgi, atrodo, visuotinės gyventojų apklausos nebuvo. Jaunasis mokslininkas jau moka vieną kitą lietuvišką žodelį, man sakęs galbūt Klaipėdoje lankys lietuvių kalbos kursus. Norįs skaityti lietuvių mokslininkų veikalus.

Auditorija įdėmiai klausėsi Šilutės (vok. Heydekrug) muziejaus, įrengto XIX a. pabaigoje savo dvare Šilokarčiamoje Klaipėdos krašto visuomenės ir kultūros veikėjo Hugo Šojaus (Scheu), ilgametės direktorės, jau minėtos istorikės Rozos Šikšnienės pasakojimo. Tai pirmasis krašte unikalus turtingas eksponatais muziejus. Muziejaus siela R. Šikšnienė trumpai apžvelgė Rytų Prūsijos bei Mažosios Lietuvos (referatas  vadinasi: Mažoji Lietuva: žmonės kelyje) istoriją nuo Vokietijos imperijos susikūrimo  (1871), Klaipėdos krašto gyventojų kančias II pasaulinio karo pabaigoje (kai puolė SSRS kariuomenė) ir po karo, kada vietinių gyventojų vokiečių ir lietuvininkų mažai beliko. LSSR vyriausybė įsakė jiems išsikelti, o jų sodybose apgyvendinti naujakurius iš likusios Lietuvos dalies. Vietiniai buvo suvaromi į lagerius, juos laikė vokiečių šnipais, pagaliau buvo deportuoti į Rytų Vokietiją - SSRS kariuomenės okupuotą zoną. Dėl to Klaipėdos krašte labai mažai liko savo žemės šeimininkų lietuvininkų, kitaip -- mažlietuvių.

Roza Šikšnienė papasakojo, kad gimė tremtyje Krasnojarsko krašte: į ten iš Šilutės apylinkių 1946 m. buvo ištremta jos motina Katrė Mėgytė. Sibire prie Angaros upės kirto miškus, badavo, susirgo širdies liga. Pagydė toks pat tremtinys iš Armėnijos Aramas Oganisjanas (Aganisianas), su kuriuo slapta susituokė ir jiems gimė Roza ir dar dvi dukros. Nuo 1990 m. dirbdama Šilutės muziejaus direktore, vadovavo ekspozicijų rengimui, fondų ir eksponatų saugyklų sutvarkymui pagal šiuolaikinę metodiką, drauge su muziejininkais, Šilutės miesto visuomeninėmis organizacijomis parengė projektą" Šilutės dvaras - Mažosios Lietuvos regioninės kultūros centras". Šilutė tapo vienu iš buvusio Klaipėdos krašto politinio, visuomeninio, kultūrinio gyvenimo centru. Tačiau didelį rūpestį Rozai Šikšnienei, kultūros šviesuoliams kelia iškilusi  problema: rengiamasi uždaryti rašytojo, lietuvininkų bičiulio ir jų gyvenimo aprašytojo, apylinkių kraštotyrininko Hermanno Zudermano (Sudermann) memorialinį muziejų Macikų dvare (prie pat Šilutės), o ekspoziciją perkelti į Šilutės muziejų. R.Šikšnienė atleista iš direktorės pareigų . Ji labai prašo paramos, kad toks reikšmingas muziejus būtų apgintas ir liktų kaip pagarba daug nusipelniusiai šio krašto asmenybei, vokiečių ir lietuvininkų santarvės propaguotojui. Mane sudomino seminaro dalyvių klausimas: ar terminas Mažoji ir Prūsų Lietuva (Klein Litauen, Preussisch-Litauen) tas pats ar ne, kokią apima sąvoką.

Germanistė Kornelija Kurowska, kurios seneliai gyveno prie Vilniaus, Varmijos ir Mozūrijos regione nuo 1990 m. veikiančios prūsų brolijos (draugijos) „Borussia"(iš lotynų kalbos - Prūsa) pirmininkė, pasakojo apie įvairius projektus Rytų Prūsijos kultūros paveldui išsaugoti ir propaguoti. Centras - Olsztyne (vokiškai Allenstein, lietuviškai vadiname Alnaštynu - prie Alnos upės). Lenkų paminklosaugininkai, restauratoriai, kraštotyrininkai buvusioje Rytų Prūsijos dalyje, kaip ir visoje Lenkijoje, labai daug nuveikė, ir mums, lietuviams, yra ko pasimokyti ir mokomės iš jų. Draugija nuo 1991 m. leidžia Olsztyne kultūros, istorijos, literatūros tęstinį leidinį Borussia. Publikuojami straipsniai ne tik apie prūsus, Rytų Prūsiją, jos regionus Varmiją ir Mozūriją, bet ir apie Mažąją (Prūsų) Lietuvą, Karaliaučiaus kraštą ir dabartinę Kaliningrado sritį. Veikia Borussios fondas.

Olštynietė K. Kurowska nevengia kritikuoti ir Lenkijos valdžios, ko trūksta kaliningradiečiams, kaip pastebėjo I. Tumavičiūtė. Lenkijoje archyvai tapo atviri. Baltijos akademijos vadovas dr. Chr. Pletzingas pastebėjo, kad lenkai aplenkė vokiečius.

Mano paklausta, kaip „Borussia" bendravo su Lietuvoje 1989 m. įsteigtu „Prūsos" klubu, kuris  rūpinosi prūsų praeitimi ir jų kultūros paveldu (vadovas dr. Letas Palmaitis; 1989 m. parašė rekonstruotą Naujosios prūsų kalbos gramatiką), K. Kurowska atsakė, kad ryšiai susilpnėję, dalis narių paseno, dalis mirė (kaip ir Lietuvoje; skaitytojui priminsiu, kad nuo 2001 m. veikia Lietuvos prūsų bendruomenė, iki mirties 2014 m. jai vadovavo  etnologas dr .Jonas Trinkūnas. Prelegentė sakė nežinanti, kodėl 1920 m per plebiscitą dauguma (iki 90%) Mozūrijos gyventojų balsavo už pasilikimą Vokietijos sudėtyje, o ne už susijungimą su atkurta Lenkijos valstybe. Priminsiu, kad mozūrų ,kalbančių lenkų kalbos tarme ir vietos  vokiečių balsavimas vyko Raudonajai armijai veržiantis link Vyslos ir spaudžiant Vokietijos valdžiai; be to, mozūrų  pragyvenimo lygis buvo aukštesnis nei Lenkijos lenkų. Pasak K. Kurowskos, kol kas nėra atsakymo koks mozūrų tautiškumas. Nėra aiškumo, kokiai tautinei grupei žmonės save priskiria, kuo save laiko. Skirtingas mentalitetas, įvairūs požiūriai.

Kaliningradietis archeologas dr. Romanas Široukovas pasakojo apie gintaro kelią, kuriuo senovėje iš prūsų Sembos pakrantės prie Baltijos gintaras buvo gabenamas į Romos imperijos provincijas ir pačią Romą. Pvz., romėnų mokslininkas ir rašytojas Plinijus Vyresnysis (I a. po Kristaus) veikale Gamtos istorija pasakoja, kad valdant imperatoriui Neronui (I a. po Kristaus) dideli gintaro kiekiai iš Baltijos pajūrio buvo atgabenti į Romą, juo papuošti amfiteatras, ginklai, iš jo  gaminti papuošalai. Prūsai  gintaru prekiavo. Daug prūsų sembų gintaro Palvininkuose, o ir lietuviškoje Juodkrantėje techniškai buvo išgaunama Prūsijos kunigaikštystės, vėliau karalystės, nacių Vokietijos laikais, galiausiai po 1946 m. - SSRS administruojamoje  Kaliningrado srityje. Palvininkuose (nuo 1946 m. rus. Jantarnyj) - didžiausios pasaulyje šio baltų „aukso"  kasyklos, rusai išgauna tūkstančius tonų. Pasak dr. R. Široukovo, dabar gintaro kelias tęsiasi į Kiniją. Rastas daugiau kaip kilogramo reto balto gintaro gabalas, parduotas kinams už milijoną rublių (ar dolerių?). Daugelio dešimtmečių mįslė, tiesiog legenda - Gintaro kambario likimas, bet tai atskiro straipsnio tema.

Įdomu, kad R. Široukovas baigė Klaipėdos universitetą, įgijo daktaro mokslinį laipsnį. Tai jis, jaunuolis, prieš keliolika metų Nidoje per mokslinę konferenciją prisistatė man esąs prūsų kilmės ir labai norįs studijuoti Klaipėdoje. Universiteto vadovybei rekomendavau kaip perspektyvų studentą.  Gerai moka lietuviškai, susipažinęs su lietuvių mokslininkų tyrinėjimais (tarp kitų skaitęs archeologo prof. habil. dr. Eugenijaus Jovaišo monografijas apie aisčius, kitaip baltus). Su Kaliningrado muziejumi „Altes Haus" („Senasis namas") vykdo projektą „Gintaro gatvė" („Bernsteinstraβe").

Seminaras baigėsi literatūros temomis. Rašytojas romanistas Arno Surminskis (gimė 1934 m. Rytų Prūsijoje) skaitė savo kūrybą apie gimtąją tėvynę ir jos sudėtingą likimą pavadinimu Kai karas ėjo į pabaigą. Minėjo ir Prūsų Lietuvą.

Varšuvietis žurnalistas Januszas Tycneris, vokiškų laikraščių Vokietijoje korespondentas iš Lenkijos, pasakojo apie žmones kelyje per Aistmares į Piliavos (Baltijsk) uostą, iš kurio laivais gelbėjosi per Baltiją į Vokietiją.  1945 m. sausio pabaigoje kelias sausuma iš Rytų Prūsijos per Aisčių neriją buvo atkirstas nuo likusios Vokietijos. Tūkstančiai civilių pabėgėlių vilkstinės arklių vežimų ir pėsti per ledą traukėsi link Piliavos. Genocido mastai išsiplėtė. Ledą sprogdino sovietinė aviacija, torpediniai laivai. Nuskendo apie 23 000 civilių gyventojų.

Noriu pridurti, kad 1945 metų sausį sovietinis torpedinis povandeninis laivas Baltijoje nuskandino didelį vokiečių keleivinį laivą „Gustloff", kuriuo evakuavosi Rytų Prūsijos civiliai gyventojai ir grupė fronte sužeistų kareivių. Nuskendo, manoma, daugiau kaip 9 000, kitais duomenimis, iki 11 000. Vien Mažojoje Lietuvoje, Vytauto Šilo duomenimis, buvo įsteigta keliolika mirties lagerių, žuvo dešimtys tūkstančių civilių; tarp jų nuo bado, ligų galėjo mirti arba buvo nužudyta apie 130 000 lietuvininkų, arba suvokietėjusiųjų ir prūsų kilmės gyventojų. Vytauto Šilo duomenimis, per sovietinį genocidą Karaliaučiaus krašte žuvo apie 350 000 vietinių. SSRS kariuomenės propagandos vadovų raštiški raginimai kareiviams masiškai žudyti visus - tarptautinis karinis nusikaltimas, neturintis senaties termino. Žydintis Karaliaučiaus kraštas po karo virto Kaliningrado srities dykra. Ištrėmus likusius  vietinius, čion kėlėsi iš Rusijos ir kitur rusai bei rusakalbiai; apsigyveno keletas dešimčių  tūkstančių  iš sovietinės Lietuvos, dalis lietuvių tremtinų, tai pat politinių  kalinių, kuriems nebuvo leista apsigyventi savo tėvynėje.

Grįžtant prie žurnalisto J. Tycnerio pranešimo, jis pabrėžė, kad kariniu placdarmu paversta SSRS  anklavas Kaliningrado sritis, kurioje dislokuota galingų raketų, yra grėsmė ne tik Baltijos šalims, Lenkijai, bet ir Vokietijai. Lenkijai didelę reikšmę turi žvejyba. Rusų pareigūnai dažnai nepraleidžia lenkų laivų Aistmarėmis - dalį Baltijos jūros kontroliuoja Rusijos karinis laivynas (bazė Baltijske; buvusi prūsų Piliava). Rusija šantažuoja Lenkiją. Lenkijai po 1945 m. priklausantis Elbingo (lenkiškai Elbląg) uostas apleistas. Dabartinė Lenkijos vyriausybė, regijono valdžia rūpinasi, kad būtų iškastas Elbingo kanalas į Baltijos jūrą ( 10 km ilgio, vidutiniškai, berods, 5 m gylio, kainuos apie 200 mln. eurų). Finansuoja ir ES. Ištirta, kad gamtos ekologija nebus pažeista, projektui pritarė ES ekspertai.

Tuo ir baigėsi kelių gretimų šalių mokslininkų, žurnalistų, rašytojų, taip pat buvusių rytprūsiečių konferencija aktualiais Rytų Prūsijos bei Mažosios Lietuvos klausimais. Aktualizuota praeitis. Dabartis ir ateitis - politikų reikalas.

P.S. LŽS svetainės skaitytojų atsiprašau, jei pasitaikė netikslumų. Kartais sunku spėti užsirašyti pranešėjų mintis vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis. Juolab, jei pranešėjas ar vertėjas kalba greitai arba neaiškiai.

 

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-01-02 11:53
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Algimantas

2016-12-19 08:41

Nuoširdi padėka tikrai patriotei Irenai Tumavičiūtei už dalyvavimą ir pagalbą vertėjaujant.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Povilas

2016-12-17 19:54

Tikro mokslų daktaro labai solidus rašinys, teikiantis vilčių, jog kada nors turėtume atsiimti šį savo kraštą. Kiek tie ruskiai gali ten smirdėti?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media