2020 m. liepos 15 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Keli rašto potėpiai poeto, vienatinio dainiaus Antano Kalanavičiaus portretui: ‚Jūrą, Palangą, kalnus jaučiu ir Dzūkijoj“

2017-06-12
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

 

Gediminas Griškevičius,

Palanga

 

        1965-1967 metais mes buvome kurso draugai tuomečio, ordinais apdovanotojo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Istorijos - filologijos fakultete, studijuojant lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijuojant ir studentaujant, keiksnojant tarybinę santvarką ir saugumiečius, pametant blaivios nuovokos ir žinojimo, kokia kalba kalbėjo mūsų mamos, senelės, kokius darbus dirbo jų vyrai - seneliai, ir kokiais žodžiais tarpusavyje privalome susišnekėti, kad mūsų vaikai nekalbėtų mūsų namus ir sodybas okupavusiųjų ar iš „suanglėjusių" emigracinių kraštų parsivežtinėmis kalbomis. Tik gimto kaimo, miestelio ar sostinės gaidos karščiau verčia plakt širdį.

        Vieno studijų kurso draugai... Jie nemirs, net sugrįžę iš Vilniaus atgalios, į savo tėviškių smėlio kalnelius, į kapinaites, tarp aukštų, šimtalapių liepų, sugrįžę „amžinajam dialogui" su nesenstančiu, apsamanojančiu paminkliniu ir vieninteliu Tėviškės akmeniu, o savo paliktomis knygose mintimis sugrįždami raminantiems pokalbiams su mumis, kurso draugais ir tais, kurie dar linkę skaityti, o  skaitydami - galvoti.

        Ne, ne, tikrai dar nemirė nė vienas iš 1965-1966 mokslo metų kurso draugų - lituanistų Vilniaus universitete. Gyvi bus ir „po manęs". Nei Antanas Kalanavičius iš Dzūkijos, nei pajūringo dangaus dukterys Janina Irnastaitė, Danutė Paulauskaitė, Marytė Kontrimaitė, Vanda Šatkuvienė iš Mažeikių, Skuodo, Plungės, Anykščių, nei su Paulium Širviu suvedęs 1968 metais Viktoras Brazauskas iš Musninkų Širvintų rajone, ar Gargždų vaikis Petras Dirgėla, nei Onutė Baliukonytė, vėlgi daininga dzūkaitė, kaip ir Veronika Janulevičiūtė - Povilionienė, Bronius Kašelionis iš piliakalnių krašto palei stačiakrantį Nemuną, kur širdžiai savaime norisi dainuoti. Jeigu ne jie - nebūtų svarbos juos aprašyti, o jeigu man juos svarbu ir rūpi aprašyti, kokie jie YRA tarp 1965-2012 metų - tai jie to verti. Verti išlikti, gerieji kurso draugai, puikūs žmonės, lietuviai - asmenybės.

        Esu laimingas juos pažinęs. Jų kūrybos žiedai, nepaisant agresyvios santvarkos, prasikalė, kaip žolė pro asfaltą. Štai net ir šiais „Raidyno pametino", žmonių pasimetimo laikais Palangoje jau ne tik Garbės piliečiui, rašytojų krikštatėviui, kuklumu didžiam Jonui Brindzai rūpi, kaip greičiau išstudijuoti netikėtai populiarią knygą, kurią, - smagu! - per du dešimtmečius kantriai, kitąsyk - gal sielvartingai rašė - parašė irgi manojo kurso draugė, taip pat žinoma literatė, tvirta kaip lietuvių kalba Marijampolėje Perpetua Dumšienė - „Dulkėto erškėčio ugny" (knyga apie poetą Antaną Kalanavičių). Sykiu su mumis kaip upė į jūrą jau 2017-ųjų gegužę atiteka poetiškai ir muzikaliai tobulas dainos posmas:

                Aukštos pušys rems dar dangų,

                Tyliai šilas oš,

                Tu neverk, brangi, prie lango,

                Nebegrįšiu aš...

        Šį posmą, geriant prie Vilnelės vyną, Viktoras Brazauskas, Bronius Kašelionis, o ir mane kelis kartus prašydavo pakartoti droviakalbis, vaikiškai patiklus dzūkas Antanas Kalanavičius nuo Nedzingės, kur baigė vidurinę mokyklą. Poetas Antanas Kalanavičius dabar, XXI amžiuje - lietuvių literatūrinis Čiurlionis. Žmonių pasaulyje, kuriame dominuoja netikrumas, klastos, „didelių pinigų religija" Antanas jau dvidešimtmetis ilgėjosi gelmių. Mūsų dainas dažnai pasikartoju ir šiandien. Jos atiteka iš širdyje pasiliekančio gyvenimo šventumo, kurį kartojiesi, kaip jūra - bangavimą.

        Iškartojimai atiteka, kaip Nemunas nuo Liškiavos, Nedzingės, Krikštonių iki Baltijos, nušvarinančios ne tik mano ligi šiandien jau nueitą kelią. Smagu, kad esu bejėgis VISO TO neprisiminti.

        Ak, jaunyste, šviesioji Sielos stigma!..

„Dažnai žvelgiu į jo mąslų veidą ir užrašą kitapus nuotraukos: „Gediminui - Antanas, Dzūkijos girių blūdas..." bet ar gali mirti TIKRAS KŪRĖJAS? Ne! Štai į mūsų tarpą sugrįžo ir Antanas Kalanavičius", - nusidžiaugiau 1994 metais, dirbdamas Palangos zonos reporteriu „Vakarų ekspreso" dienraštyje Klaipėdoje:

Robertas Keturakis, ilgainiui Gintaras Grajauskas.

„...Jis privalėjo sugrįžti! Ir poetai Marcelijus Martinaitis, ir Jonas Šiožinys, ir Paulius Širvys, - dešimtys redaktorių periodinių leidinių redakcijose, spausdinami A. Kalanavičiaus posmus, pranašavo jam šviesią kūrybinę ateitį, negailėjo gerų žodžių, o literatūriniai konsultantai LTSR Rašytojų sąjungoje skubino ruošti spaudai pirmąją knygą, bet...

Pažadai - dar ne grūdai. Vaikinas iš Dzūkijos, lyg šiandien menu, baltomis puskojinėmis, net paskaitų metu spontaniškai rašė pluoštus eilėraščių, išmintimi ir dzūkiškų raudų intonacijomis pranokdamas visus to meto jaunuosius poetus ir, neabejoju, jo savitas poetinis kalbėjimas, gal ką ir šokiravęs, būtų prilygęs kurį laiką nesuvoktam, o nūnai visų pripažintam Sigitui Gedai.

Visi jutome: Kalanavičius - didelis ir - gal jo nelaimei! - ATEITIES poetas. Tai pripažino ir gerbiamieji dėstytojai - tautosakininkas Donatas Sauka, literatūrologė Petrė Česnulevičiūtė,  gerbė ir vertino mūsų „Dzūkijos girių blūdą" vienos gabiausių šių dienų Universiteto mokslininkių Elena Bukelienė ir Viktorija Daujotytė-Pakerienė...

Ogi visi jautė talento jėgą, bet... gyvam „piktos jėgos" vis kliudė, kliudė, tai stūmė vaikiną į neviltį, depresiją, ir ačiū Jam, kad nenuleido rankų, o rašė, rašė, be gailesčio „degino save". Ir sugrįžo! Poetės Juditos Vaičiūnaitės ir žmonos - mūsų kurso draugės Petos Mozūraitytės-Dumšienės rūpesčiu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 1994 m. išleido net 600 puslapių Antano Kalanavičiaus eilėraščių ir laiškų rinktinę „Ne akmenys guli", liudijančią neeilinį poeto talentą. Telieka džiaugtis, jog „geriau vėliau, negu niekada". Tik norėtųsi, kad ir jo „vaikiškoji kūryba" susilauktų panašaus dėmesio.

Jais, menu, labai žavėjosi „Lietuvos pionieriuje" Jonas Šiožinys. Neeilinį dėmesį 1995 m. vasario 10 d. „Klaipėdos" laikraštyje Antano Kalanavičiaus vydūniškąjai ar pagoniškai asmenybei skyrė poetas Gintaras Grajauskas. Pažemintas - aukštai. Švarus, tikras, kaip vaikiška ašara netgi Šveicarijoje pagarbiai minimo Dzūkijos tarpugirių ir pievų poeto Antano Kalanavičiaus (1945-06-06 - 1992-09-13) kiekvienas iš gausios „Palikimo stirtos" eilėraštis, nes sykiu ir stiprus, kaip Damasko plieno dekoratyvus peilis,  kurį garbus kalvis Antanas rodė žaliakalnyje Kaune 1970 metų vasaros naktį, pasibaliavojus su Algimantu Mikuta, ir žadėjo užbaigęs man jį „kur nors" padovanoti. Tačiau Likimas netikėtai besivyniojantis spalvingų siūlų kamuolys: vienas anų metų liaudies dainų iš Vilniaus „išsivyniojo" į gimtąjį Sapiegiškę Nedzingės valsčiuje, o kitas... „nerimtai rimčiausias" - jau 32 metus su šeima ir 46 metus su viena ir ta pačia Vlada Marija Palangoje, „Tremtyje vasaros langais..."

Antano Kalanavičiaus kūrybos ir kito mąslaus rašytojo Broniaus Radzevičiaus kūrybos tikrumas - kaip senolio Stelmužės ąžuolo rievės, jokie vėjai neišpustys. Tuo džiaugiuos ir didžiuojuos. Mane stiprina lietuviškajam raidynui gyvenimus pašventusios, Kūrėjo palaimintosios asmenybės. Šitai įrodo ir mano, dabar jau daugelio ne tik Lietuvoje pažinto tada 20-25 metų Antano Kalanavičiaus mažne „testamentinis" eilėraštis „Remiuos", kur dominuoja šventai dzūkiška poetikos išmintis:

        Remiuos gulbėm gūdžiom,

        Pakelių akmenim, pamiškių

        Ugnimi, žalio kiemo žolės

        Rasomis, savo mirusio tėvo

        Žemėtais sapnais iš to amžino

        Lekiančio smėlio

        Remiuos.

        Remiuos savo vilčių

        Lizdais išdraskytais,

        Skaudinančiom galvą

        Skriaudom, svetimų

        Padarytom, žvilgsnį

        Keliančiom ryto žvaigždėm

        Ir aštrėjančia saulės

        Šviesa.

        Remiuos medžių aukštųjų

        Vainikais, bemiegių naktim,

        Švento plieno ginties ašmenim

        Ir duonos įžemėtos

        Juodais guriniais.

        Ir to miego bedugnėm

        Prieš pat pabudimą,

        Galgi ryto, žmogau, nesulauksi.

        O sulauksiančiais ryto

        Remiuos.

        Jis nebijojo susižeminti, bet nė vienam nesižemino. Kaip smagu, kad nieko nepaisydamas, Tu rašei, rašei, savaip rašei, Antanai, šitaip, kaip jūra gražų, mes Tave turim ir Palangoje.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-07-05 14:20
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media