2020 m. liepos 11 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Gediminas Griškevičius: Perpiešti žmonės ir nesenstanti Palanga: „Tarp mirusių jūsų nebus“

2017-08-22
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

 

Gediminas Griškevičius

Palanga

 

 

 

            Dailininko dirbtuvėlės langai. Jie čia dirbusiojo sielos akimis lyg magnetukai traukia priartėti, jie nuo 1990-ųjų metų rugpjūčio pažįstamu balsu vis pasiteirauja, kas naujesnio Palangoje, ką veikia, prasmingesnio, originalesnio kuria „Vienos kraujo grupės" draugai, jie vaikiškai smalsiai ir kantriai, net pagarbiai išklauso pašnekovų, ir taip kantriai, gyvendami prisiminimais, laukia, kol ir kada vėl ateisi, o paliudijimui ant palangės „Ilgesio kopos Žuviai" padėsi dar vieną „rainasparnį" akmenuką iš trapių, o amžinumą liudijančių Palangos pajūrio smėlynų. Smėliai - štormų šešėliai.

            Net nieko nesitikint - eiti tikint. Dar daugiau - skraidinti Mintį. Daug minčių. Daug spalvų. „Jūra - be durų, žuvys - danguje, mintys kaip žuvys kirba žmoguje" „Voliare!.." Arba - „žiba žibukai, kirba kirbukai". Paveikslai - dažais kvepiančios Kūrėjo mintys. Dailininko dirbtuvėlės langai, durys - neperdažyti, autentiškomis dulkėmis ir gal net tų pačių musių perbėgimais pačiam senosios Palangos centre įsišaknijusio „Naglio" kino teatro pusrūsyje, kur daug gražaus ir vertingo palangiškiams ir visai Lietuvai sukūrė „bendražuvis" iš kovo mėnesio Juozas Griušys, man savi kasdien tarp 1990-2017 metų rugpjūčio, nes čia, tarsi slaptingame „Bermudų trikampyje" prasidėjo mano tikroji pažintis su palangiškiais, su rūstokai išdidžia šio krašto istorija, etnokultūrinėmis tradicijomis, su menininkais, kurie, įveikiant bet kokias ambicijas mylimos Palangos labui gali sukurti tikrai ne prastesnių „perliukų", negu Vilniuje ar karūnos puošnumu nepamirštančiame pasipuikuoti Kaune. Dailininko, kino teatro „Naglis" vyriausiojo Reklamuotojo dirbtuvėlėje...

                        Nors nelengvas Meno kryžius

                        Mes kvėpavom, kaip Paryžiuj, -

                        Skrist kaip aitvaras gali

                        Jūros - Palangos šalyj!

            Mūsų Juozuko darbo buveinė magnetuku traukė necenzūruojamojo meno išsiilgusių širdis. Jeigu reikėtų išvardinti su kuo teko susipažinti, bendrauti dailininko Juozo Grušio valdymo laikais jo kūrybinę brandą stebėjusiam dabar jau juokingai mažame, bet kokias higienos normas „pamiršusiame" kambarėlyje, tas pažįstamų sąrašas netilptų į vieną „Palangos tilto" numerį. „Ale baik, svarbu, kad nelyja. Menininkui ir ant kelmo miške gerai, kad tik būtų štorminga minčių aistra", - kukliai atitardavo Juozas, ir ne tik uoliai pildė gausių užsakovų prašymus, ne tik pavyzdingai tvarkė kiekvieno „Naglio" kino teatro filmo reklamą, įvairavo šriftus, - kaligrafijoje jį retas pralenktų! - ne tik be sutrikimų kruopščiai iliustravo kiekvieną (!) 1991-1992 metų mano redaguoto miesto tarybos 1990 m. įsteigto „Palangos" savaitraščio numerį, bet dar aktyviai siuntė satyrines „sauskelnes" - gyvenimo negeroves išjuokiančius piešinius „Šluotos" žurnalui.

            „Pavydėtinai pilnas idėjų jūsų dailininkas Juozas Griušys, ar jis kada miega?", - neslėpė nuostabos Vilniuje buvęs žurnalo vyriausiasis redaktorius, žinomas prozininkas ir publicistas Adolfas Strakšys. Ir dar komiksus „Vakarų ekspresui" piešia...

            Ne mes vieni Juozo Grušio darbštumu stebėjomės. „Streso sūpuoklės" tuomet svaigiai nešė per Gyvenimo vidurvasarį 40-metį mažalietuvį iš Šiuparių, ir mums labai patiko šitoks „visapažinus" bendradarbiavimas dirbtuvėlėje su „liaudies masėmis", ir visai nenuodėmingas net su antra ar ir ketvirta vyno taure... Dar ir knygynas šalia. Kas užeina - visas pliažų ir „maurų prie meno" žinias suneša - gyvasis „Palangos radijas". Mes buvom laisvi, visas nuomones gerbiantys „stalovierai". Tik Juozas prašydavo kalbėti „po vieną"... Vienas visada kalbės. Yra Vienas vienintelis visada teisę kalbėti turintis ir Laiko, bet kokių santvarkų bangose išliekantis balsas, kurį žmonija vadina Kūryba. Idealistas Juozas Griušys sąžiningai dirbo „Nagliui" ir kilniai tarnavo visai Palangai, palangiškiams ir jų svečiams. Tebetarnauja - visur ryškūs pėdsakai „Mosto" amžius yra ilgas. Aš irgi buvau stebėtoju už to „Likimo vaišių" stalo, kai taip pat, kaip „Bajorų seimelyje" senovėj vyko debatai, net ginčeliai, norint vieno - suvienyt, į darnią šeimą suburti Palangos menininkus, dailininkus, aistringus Kūrinijos šauktinius. Jūros smėlynų ir erdvių kareivėlius ir užkariautojus, idant visas šis Palangos, Vakarų Lietuvos civilizacijos dar nesudarkytas Rojus - Naturalis išliktų įvairia technika gimstančiuose paveiksluose, almanachuose, parodose ir pasklistų po platųjį pasaulį.

            Juozas Griušys, Juozas Meškys, Edvardas Žiba, Romas Paulikas buvo atkaklūs - „... ir žodžiai tapo lobiu, kuris vertinamas visoje valstybėje". „Mostas" - tai yra Palangos kūrėjai ir kūryba su kokybės ženklu. „Mostui" atsidavusiojo Juozo Griušio keliuose į kūrybinį olimpą ir sprendžiant sudėtingiausias gyvenimo, namų problemas milžiniškas vaidmuo be dvejonių skirtinas žmonai - Nijolei Griušienei, jos darbštumas - moters valios pavyzdys. Veiklusis „Mosto" vadovas J.Griušys vertino bičiulystę su taip pat Kūrybai, fotomenui atsidavusia žinoma palangiškių V. ir A.Sendrauskų šeima. Didžiavosi darbu miesto viešojoje bibliotekoje, nes nuo mažens buvo pats spaudos, knygų žmogus. Aš didžiavausi, kai Juozukas 2005 metų vasarą iliustravo Palangos reprezentaciniais piešiniais ir mano knygą vaikams - „Linksmųjų vėjų karalystė", kur išspausdintas ir Nijolei, Juozui Griušiams skirtas eilėraštis. Jame - ir šios eilutės:

                        Dailės, muzikos žmonių dangus,

                        O ir žemė - sklidini palaimos,

                        Kur kiekvienas mylintis - svarbus

                        Šypsosi, nes nepažįsta baimės.

            Juozo Griušio darbelis „J.Zaurveinas - Girėnas palieka mažąją Lietuvą" papuošė net jam skirtą knygą. Visada gerbiu galutinį rezultatą, t.y., kiekvieną prasmingą kuriančio žmogaus darbelį, paveikslą, kilnų bruožą, gyvenimui pakylėjantį žodį ar tekstą, už „dūšios" griebiančią, nemeluotam nuoširdumui skatinančią melodiją, - tada išgirsti ir kolektyvinį poreikį skraidyti, paleisti virš jūros visa aistra „Pegasinę fantaziją". J.Griušio  meninius ieškojimus vertino ir kultūros istorikas Bernardas Aleknavičius Klaipėdoje. Juozukas - vyresnysis dažnai lankydavo ir savo tėvelius už Gargždų, buvusioje „Paprūsėje". Ypač didžiavosi jautriais, kūrybinio „parako" turtingais, sielom tvirtais menininkais - abiem savo sūnumis Mindaugu ir Juozu, kurie irgi sąžiningai įrodo darbais, jog palangiškiai tikrai „ne iš kelmo spirti", kurie Meno danguje paliks neabejotinai ryškius savosios kūrybos pėdsakus. Jeigu atvirai - vienas iš „Mosto" krikštatėvių Juozas Griušys trikampyje „žmonėse - tarp žmonių - žmonėms" nematė nieko nevertingo, buvo mandagiai atlaidus, kaip reta kantrus, taktiškas pašnekovas, o jeigu kuris „pasišiukšlindavo", pažeisdavo viešąją etiką, bendruomeniškąją logiką - tas, žiūrėk, atpažindavo save „Šluotos" žurnalo ar 1991-1992 metais ypač populiaraus, daugiatiražio „Palangos" kultūrinio laikraščio tęstiniame karikatūrų cikle „Prie Rąžės akmenų". Tai ženkliai augino leidinio tiražą. Pavydėtinas pastabumas!

            Pirmąją šių metų rugpjūčio savaitę tvarkiau savo 1993 metų žurnalistinį archyvą, rinkdamas tekstus kitąmet geidžiamai knygai „Karaliene, einam į Palangą". Archyve radau tekstą, skirtą Lietuvos skautijai - „1000 ir 1 skautiškas rūpestis" („Vakarų ekspresas", 1993-07-16).

            Maža citata:

            „Nuo 1968-ųjų metų išmintingas žmogus, mokinių, tėvų ir kolegų mokytojų gerbiamas Steponas Bladžius dirba Palangoje. Jo darbo pėdsakai ryškūs ne tik 2-ojoje vidurinėje mokykloje ir ne tik kurorte. Iki 1991 metų buvo „prapuolęs su turistais ir orientacininkais, kraštotyrininkais". Prieš dvejus metus perėmė iš skautų judėjimą mieste atgaivinusio Algimanto Benečio 1000 ir 1 nuo jaunystės pažįstamą skautišką rūpestį. Prityrusiam organizatoriui šie žingsniai, kaip žemaičiuose sakoma, „pagal kelnes".

            Broliui Stepui visur padeda ir žmona, p. Odeta Bladžiuvienė. Todėl, kad esama tokių entuziastų, darbo sėkme abejoti netenka. Tokie žmonės žino, ką daro.

            Visą dieną su juo maloniai bendravome. Gerai, kad susitikimui pašventėme sekmadienį, o kitaip... Gaudyk vėją laukuose! „Figaro, šen, Figaro ten"... Gyvenimas bėgsme. Čia Bladžius su dailininku Juozu Griušiu „derina" skautiškų emblemų, emblemėlių, maršrutų eskizus, čia pamokoje, jis skautiškas problemas svarsto su meru R.Mikalkėnu (už daugelį gerų žingsnių miesto skautai dėkingi jo vadovaujamai Valdybai!), čia Brolis Stepas vėl išniręs į Kunigiškes, į antruosius namus, kur buvo sovietų pasieniečiai, o dabar yra nuolatinė skautų bazė ir visų būsimų stovyklų buveinė. Jis - ne tik pedagogas. Ūkininkas gražiausiąja prasme. O šitos savybės stokodamas, toli neisi. Tarsi specialiai palangiškių skautų vadovui buvo skirti išeivijos lietuvių Skautų sąjungos tarybos pirmininko Sigito Miknaičio žodžiai: „Skautas - linksmas, susivaldo ir nenustoja vilties" - ši mintis telydi Jus svarbiausiuose tautos siekiuose. Linkiu Jums, mieli vadovai, daug pasiryžimo auklėjant lietuvišką jaunimą būti vis geresniais žmonėmis ir piliečiais..."

            Stebėjau „Naglio" dirbtuvėlėse abu ir žavėjausi. Jiedu dirbo išsijuosę - skautų vadovas ir dalininkas. Atkūrė net R.Baden Powellio portretą ir vieną iš kasdienių Palangos skautų maršrutų. Juozas Griušys dar bendradarbiavo ir „Skautų aido" žurnale, kurį Klaipėdoje leido Vytautas Kudarauskas. Savo darbą visi atliko pedantiškai. Tad pridedu savo šio rugpjūčio „Post scriptum": „Tarp mirusių Jūsų nebus".

 

           

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-08-23 15:18
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media