2018 m. lapkricio 21 d., Treciadienis

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Apie rašytoją Vladą Kalvaitį ir prasmingiausią lietuviško charakterio knygą

2018-10-30
 
Vladas Kalvaitis

Vladas Kalvaitis

Gediminas Griškevičius
Palanga


Telieka atsidusti: „Dabar tokių knygų neleidžia". Neapsimoka. Net logiškai suvokiant, kad gėrio nebūna be „nuoklypių", o anekdotai, epigramos, parodijos, agitbrigados visus ir visas klipatėles išgydo - nuo pagundų „teršt" švarėjančio gyvenimo takus. Juk tautosakiniuose „talmuduose" atvirai pasakyta: „Kas šika ant tako, tas ant kito sako".
Man brangi net tarp maldaknygių yra etikos, logikos pavyzdžiu laikytino giminiško „Raštokrato", visai neseniai, šių metų rugsėjo 6-ąją jau atradusio savo „Amžinąją valtį", talentingo tytuvėniškio satyriko ir prozininko Vlado Kalvaičio rimuotais autografais išmarginta, bene vienintelė iki šiol tokia Lietuvoje smagi ir psichologiškai įžvalgi, chrestomatinė „Versmių" serijos knyga „Lietuvių epigrama ir parodija" (Vilnius, „Vaga", 1983).
Šį antologinio tipo leidinį parengė lietuviškosios gyvensenos nervus subtiliai jautęs „surausvėjusių draugponių" ne itin mėgiamas, lietuvių tautos daugumai savas literatūros mokslininkas Vytautas Kubilius (1928.11.23-2004.02.17), o redaktorė - daug svarių pėdsakų Lietuvos raštijoje ir kultūroje palikusi, ne tik labai gerbiama „dūšios" draugė iš Vilniaus studentiškų metų universiteto Stuokynės bendrabutyje - nuostabi anykštėnė publicistė, filologė, vertėja Vanda Grebnickaitė-Šatkuvienė (1947.05.30-2016.07.01). Patarti, konkrečiai padėti ši moteris atskubėdavo pirmiausiai. Vanda blaiviai suprato visų ano mūsų bendro, kolektyvinio gyvenimo juokus ir daug kur redakcijose privalomą „gestų kalbą". Mes abu seniai priklausėme, - juokdavomės - visais laikais visa stebinčiam „Nepartinių komunistų sąjūdžiui", niekuo nesistebėdami. Bet... neverkdami.
Bet man, jaučiu, dabar vėl moja didis bičiulis nuo 1980 metų, Vladas Kalvaitis, kai abu priklausėm Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijai: „Nepabėk, dar pabūkim, pasikalbėkim, dabar aš turiu labai daug gražaus laiko..."
1983.12.07 Kelmėje ant savo 95-ojo puslapio antologijoje Vladas Kalvaitis ramiu veidu įkalė mus vienijančią, faktą patvirtinančią, bet retai nuraminančią konstataciją: „Brangiam bičiuliui Gediminui, kuris tą patį slenkstį mina, - Vladas".
Aš tada Kelmės savanorių gaisrininkų draugijoje redagavau gal ir už rajono laikraštį visuomenei reikšmingesnį, vertingesnį „beideologinį" biuletenį „Gaisrai ir žmonės". Vladas Kalvaitis jį atidžiai nužvelgė, o paskui vėl tiesė ranką į abiems brangią „Juokdarių antologiją": „Žinai, duok, dar tau, Gediminai, užrašysiu - iš šio momento". Ir žybt-žybt, užrašė net dvi epigramas:
Žmonai
Galėčiau pasakyti jai 
ne vieną gerą žodį, 
bet ji ir šiandien man, deja,
neleidžia prasižioti.
„Ar tau dar taip nebūna? - tiriančiai paklausė. - Gal dar ne..." Mes rūkėm, rūkėm, plepėjom, plepėjom ir tikėjom tuo, ką literatūriškai plepėjom. Prisiminėm Reginą Biržinytę, Juozą Sabaliauską, Kazimierą Alekną. Paskui užrašė dar posmelį:
Tavo žvilgsnio, tavo rankų 
nepamiršiu niekados...
Panašiai šuva pripranta
prie grandinės ir būdos.
Toks prasminis eiliuotas kalbėjimas yra unikalus „fliuksas", tik ne visų žmonių smegenys sufokusuoja mintis joms pavaldžiam Ritmui ir Rimui, ir šmaikščiai Išminčiai.
Pranas Raščius, „Šluotos" skyriaus vedėjas, Vladui Kalvaičiui už tokias „šmaikštybes", mums, studentukams, už „Auksines mintis" solidžius honorarus užrašydavo. Smagi ta smegenų dresūra. „Raštokratą" tikrai nuramina, bet „anais čėsais", kai dar buvo „masinis skaitytojas", autoriams ne tik po literatūrinių vakarų dažnas per petį paplodavo: „Gerai, kad esi drąsus, o tai tie valdžios parazitai visai mažą žmogų „prismaugtų"...
„Gyvenime
Visi
Save
Suranda:
Vienas -
Vėzdą paėmęs,
Kitas -
Gavęs
Per sprandą", - teigia epigrama buvęs tremtinys, daugelio premijukių autorius Vladas Kalvaitis. 
Su šiuo talentingu žmogumi, kuris savo žaviame name arti Brydvaišio ežero kranto, Tytuvėnuose, antram aukšte ištisai „kvėpavo literatūra", aukojosi knygoms ir vis naujo Balto Lapo altoriui. Mudu Paskutinei nuotraukai pozavome 2017 metų gegužės 17-ąją Kelmėje, kur poetės Reginos Biržinytės literatūrinės premijos įteikimo ceremoniją žaismingai, pakiliai ir prasmingai moderavo menui, knygoms pasišventusi, visaip graži Rita Grišienė.
„Gerai, kad nepasimetei ir išmokai suvaldyti ne tik Baltijos, Palangos, Klaipėdos, bet ir savo rimuotus vėjus. Būk!" - palinkėjo dukart Reginos Biržinytės premijos (1998 ir 2008 m) laureatas, vis toks pats „žilai jaunas" Šiaulių rašytojų sekcijos narys Vladas Kalvaitis. Jis visus turėjo omeny, bet nė vieno - „raumeny". Intelektas atveria visų širdžių langelius. Vladą Kalvaitį gerbia skaitytojai visoje Lietuvoje.
„Dabar kartais nesuprantu, kas dedasi, - kalbėjo 89 metų rašytojas. - Tiek pasipūtėliškumo, neišmintingų emocijų, mojavimo kumščiais tribūnose. Žmogus turi atjausti kitą". 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-10-30 12:49
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media