Fotografija

Ne kiekvienam prigimties duota žvaigždes nuo dangaus skliauto raškyti. Ne kiekvienam skirta Egipto piramidę pakartoti. Bet kiekvienam duota pakankamai gabumų išbandyti savo jėgas ir sukurti prasmingo skambesio mielą miniatiūrą .

Spaudoje ir interneto puslapiuose fotonovele vadinama ką nors lyriško rodanti nuotrauka. Tai arba trapus gamtos peizažas, saulėtekis, rudens lapai, rūkas, gėlės žiedas ir panašiai. Arba kas nors švelnaus, melodingo, grakštaus ir tiesiog gražaus. Tarkime - kačiuko snukutis, grakštus gulbės kaklo lankas ir pridedami keli žodžiai - žiū, kaip miela ir gražu.

Iš medžio pliauskos mikli meistro ranka kirviu geba išskaptuoti ir šaukštą, ir dubenį barščiams, ir klumpes, Užgavėnių kaukę, kubilą kopūstams raugti ir dar daug ką. Pliauska vis ta pati, o daiktas vis kitoks. Panašiai yra su nuotrauka Vilniaus fotonovelėje. Ji vis ta pati, o „fotodaiktas" , t. y. Vilniau fotonovelė, gali būti vis kitokia, vis nauja. Kiek autorių, tiek skirtingų novelių bus.

Vilniaus fotonovelė yra spaudos puslapiams skirtas fotožurnalistikos žanras, kurio formulė atrodo taip (SF - spaudos fotografija, T - tekstas):

1SF > T

Tai reiškia, kad viena (ir būtinai tik viena) spaudos fotografija žurnalo ar laikraščio puslapyje užima daugiau vietos nei tekstas. Tekstas ir nuotrauka sudaro nedalomą prasminį vienetą - fotonovelę, Vilniaus fotonovelę. Lygiai kaip rankos plaštaka turi dvi puses, kaip pinigų banknotas turi dvi puses, daina melodiją ir žodį, taip Vilniaus fotonovelę sudaro vizualinės ir verbalinės informacijos sintezė. Tai vaizdo ir žodžio hibridas.

Vilniaus fotonovelės dvi sudėtinės dalys yra panašios į nutolstančius geležinkelio bėgius. Tos dalys visada kartu, jos visada dviese, bet niekada tiesiogiai nesusitinka. Jos kiekviena sau, bet tik kartu pagimdo naują mintį. Mūsų galvoje tie abu apmąstymų bėgiai kažkur ten susitinka ir netikėtai sužybsi nauju žaibu. Tai kalba su savimi, su laikmečiu, su ateities kartomis. Vilniaus fotonovelės taikinys yra amžinosios žmogaus būties tiesos ir vertybės. Pagrindinė mintis atsiranda viduryje tarp žodžio ir vaizdo. Tai gėris, meilė tėvynei, tiesa, atjauta, pareiga, sąžinė, kilnus elgesys, užuojauta, teisė, pareiga ir t.t. Minties tolyje verbalinis „bėgis" staiga užlūžta ir atsiremia į vizualinį bėgį. Žybsnis pagimdo naują mintį.

Vilniaus fotonovelė neturi nei tikslaus adreso, nei konkretaus fakto, nei tiksliai įvardinto objekto. Todėl nuotraukoje gali būti žmogus apskritai, kasdienio gyvenimo gabaliukas kažkur, kažkoks medis, akmuo, peizažas, veiksmas. Nei tikslios vietos, nei laiko, nei veiksmo. Įdomu tai, kad Vilniaus fotonovelei juodai/balta fotografijai labiau tinka nei spalvota. Ne „labiau tinka", o tiesiai sakykime - šio žanro išskirtinė savybė yra ta, kad jai spalvota fotografija visai netinka, nes spalvos blaško dėmesį ir trukdo tekstui, kliudo mintims susikaupti, klaidina, užgožia teksto vizualinę monotoniją. Iš čia aksioma - Vilniaus fotonovelei tinka vien tik juodai balta nuotrauka. Žodžio ir vaizdo optinė lygsvara būtina tam, kad abu dėmenys nekliudytų vienas kitam savo spalvų patrauklumu.

Kad būtų aiškiau, pasvarstykime, ar tiesą sako tokie sakiniai: „Iš spalvoto popieriuko išvyniotas saldainis savo skonio nepraranda", „Net labai gražus velykinis margutis tiek pat skanus kaip ir nedažytas kiaušinis", „Šokolado tikrą skonį jaučiame valgydami jį be puošnaus įpakavimo".

Turinį plačiąja prasme nusako tokia apibrėžtis: tai jau ne dokumentinės raiškos fiksacija, bet tai dar ir ne menas.

O tekstas? Koks jis turi būti? Visų pirma - pavadinimas. Jis būtinas. Jis geras, kai raiškus. O pats tekstas - trumpas. Pakanka vos kelių sakinių. Bet jie suskumba „čia ir dabar" glaustai pamąstyti. Ir suvokti amžinąsias vertybes, būties tiesas ir problemas. Visų pirma - keli žodžiai atsispiria nuo to, ką mato akis nuotraukoje, nes būtent nuo jos prasideda minties kelionė. Nuo vaizdo - prie gyvenimo, buities realijų, nuo jų - staiga vėl prie nuotraukos ir tuo momentu sužybsi visiškai nauja mintis, bet ji susijusi su nuotraukos turiniu. Ir pasako tai, ko nuotraukoje nėra.

Aiškumo dėlei štai keli pavyzdžiai. R. Rakausko „Auksinė žuvelė". Nuotraukoje - žvejai traukia tinklą. Jų darbą stebi vargana mergaičiukė. Ji svajoja: „Kaip gera būtų auksinės žuvelės paprašyti batelių... Ne, geriau puošnios suknelės... Bet irgi - ne. Geriau žuvelės paprašyčiau tėčio, kad mamytė naktimis neverktų". Bet žvejai vis neištraukia tos auksinės žuvelės...

Arba V. Vaičėno „Ženklas". Nuotraukoje gabaliukas kreivo žvyrkelio. Jo pakraštyje stovi kelio ženklas „Atsargiai - vaikai". Tekstas: „Mieste ir už jo pristatyta daugybė eismo keliais taisyklių ženklų. Jų tarpe ir „Atsargiai - vaikai". O juk derėtų prie kiekvieno namo pastatyti po tokį ženklą..."

Garbingiausia, kai nuotrauką Vilniaus fotonovelei pasidarau ir tekstą jai parašau aš pats. Tokiu atveju fotonovelė yra 100 % vien mano kūrinys. Ir jeigu ji laimėtų svarų apdovanojimą, tarkime, kelionę į Mėnulį, man su niekuo netektų dalytis tuo prizu. Beje, o kaip tektų dalytis, jeigu autoriai būtume du ir kiekvienas savintųsi autorystę? Beje, du autoriai vienoje Vilniaus fotonovelėje neretai įmanomi. Taip nutinka, jeigu nuotraukos ir teksto autoriai yra skirtingi - nuotrauką padarė Onutė, o tekstą parašė Barbutė. Arba atvirkščiai. Kurdami Vilniaus fotonovelę žurnalistinėje praktikoje su tokia padėtimi mes neretai susiduriame. Kaip tokiu atveju dera elgtis? Autoriumi įvardijamas tas, kuris abi dalis suvedė krūvon. Ką daryti, kad nepažeistume autorinių teisių? Jeigu nuotrauka ne mano daryta, privalau nurodyti, kieno ji. Ir antra - gražu būtų gauti nuotraukos autoriaus leidimą ir sutikimą panaudoti ją savo kuriamoje Vilniaus fotonovelėje.

Jeigu viską susitvarkau kaip dera, ne nuodėmė ir iš šeimos albumo pasiimti, persifotografuoti iš almanacho ar parodos katalogo nusikopijuoti. Tokiu atveju būtina nurodyti, kieno fotografija, iš kur paimta. Pvz., „Nuotrauka iš šeimos archyvo", „...iš tokio tai albumo, žurnalo", „...Petro Petraičio". To nepadarius negarbinga.

Konkursui atsiųstos Vilniaus fotonovelės (jeigu toks konkursas ar kitokios kūrybinės varžytuvės būtų rengiamos) vertinamos balais už artumą pasirinktai temai, už pavadinimo netikėtumą, teksto patrauklumą, nuotraukos siužeto išradingumą, nuotraukos meistriškumą, minties „kulverstuką" teksto pabaigoje. Konkursai gali būti vienkartiniai, bet gali būti ir daugiapakopiai. Tarkime, gali tęstis ištisus metus, kas mėnesį gaunant naujas užduotis. Tokiu atveju laimėti balai kas mėnesį būtų sumuojami iki konkurso pabaigos. Tai panašu į sportinę daugiakovę.

Vilniaus fotonovelė yra fotožurnalistinis žanras. Todėl turi būtų aišku, kokią mintį autorius užsibrėžė išrutulioti. Vilniaus fotonovelė turi byloti ne šiaip sau ką nors apie debesėlį, apie vėjelį ar ežerėlį. Tokie pasvajojimai - fotomeno dalykas. Vilniaus fotonovelių konkursai - ne apie bet ką, ne apie debesėlį, ne apie kokį šapelį. Ne apie laisvą fantazijos pasiskraidymą saulėlydžio žarose. Šios fotonovelės, o tuo pačiu ir konkursai, visada privalo turėti aktualų pilietinį skambesį, privalo teigti visuomenei aktualią mintį. Todėl Vilniaus fotonovelės kuriamos būtinai pasirenkant kokią nors aktualiją. Patogiausia žinoti obalsius apie įvairiausias teises bei pareigas ir pagal nuotaiką rinktis kaskart vis kitą temą. Jas paskelbia konkursų rengėjai. Diktuoja vien tik jie. Arba konkurso užsakovai.

Kol kas tiek žodžių apie fotonovelę.