Fotografija

Fotožurnalistikos biografijos pradžia yra XIX a. pabaigoje, kai gabūs ir veiklūs fotografai verslininkai pasiūlė to meto spaudai įspūdingų nuotraukų iš Krymo karo (1853-1856) laukų. Tokie buvo anglas R. Fentonas, amerikietis M. Breidis, aštrias socialines temas fotografavę D. Riisas, J. Tomsonas ir eilė kitų gabių fotografų. Juos gyrė, rodė darbus, bet nė žodžio niekas nemini, kurie laikraščiai ar žurnalai pirmieji įsigudrino tas jų nuotraukas spausdinti. Man regis, tai neteisinga. Juk be redakcijų noro ir pastangų fotožurnalistika negalėjo atsirasti. Fotografijas gamino bei rodė ir kiti to aktyvesni to meto naujienos entuziastai, bet jų pastangas nevadiname fotožurnalistika. Tokiai atsirasti reikalingas abipusis noras bendradarbiauti. Juba, kad ir pats fotožurnalistikos terminas dar nebuvo ištartas.

Fotografijos ir žurnalistikos sąvokas krūvon pirmasis sujungė Misūrio universitete fotografiją studentams dėstęs Klifas Edomas (1907-1910) kartu su Žurnalistikos katedros dekanu Frenku Motta.

Netrukus (1913 m.) buvo sukonstruotas kompaktiškas fotoaparatas „Leica", kuris 1925 m. buvo pradėtas gaminti masiškai. Tai buvo nedidelis, patogus nešiotis kišenėje daikčiukas. Siauroje 24x36 mm juostoje tilpo beveik 40 kadrų, kuriuos buvo patogu ryškinti vienu kartu. „Leica" tarsi cunamis sujudino ne tik profesionalų, bet ypač sparčiai gausėjantį fotomėgėjų pasaulį. Mėgėjai greitai pajuto, jog gavo puikų įrankį kopijuoti viską, kas juos supa kasdieniame gyvenime namuose, gamtoje ir darbe. Gausybė nuotraukų ėmė skverbtis į visas gyvenimo apraiškas. Fotomėgėjai atrado spaudos leidinius, spauda atrado fotomėgėjus. Redakcijos įsitvirtino fotožurnalistikos terminas, greta jo atsirado fotokorespondento, fotoreporterio, specialaus fotografo sąvokos. Visos nuotraukos spaudos puslapiuose, iki tol vadintos vien tik fotoiliustracijomis, pradėjo reikalauti jas kaip nors suskirstyti, nes ne visi medžiai miške yra vien tik pušys. Taip brendo reikalas įvardyti ir turėti definicijas fotožurnalistikos žanrams, panašiai kaip turi savus žanrus muzika, literatūra, skulptūra, liaudies menas. Iš čia ir noras greta kitokių ambicijų būti panašiems į menus. Vien tik tada pažįstamas fotoreportažas netenkino. Žodžiu, fotožurnalistikoje brendo poreikis pažinti save, kiek sudėtingo organizmo čia esama, kokios jo dalys, kas sudaro visumą, kuo ji skiriasi, ar turi panašumo su vyresniais kaimynais. Visų pirma, žinia, magėjo rasti atsakymą, kuo spaudos fotografija skiriasi nuo fotografijos meno darbų. Ar ta pati nuotrauka gali būti ir fotožurnalistika ir fotomenas? Ar žirgas, iš vieno pievos kampo perkeltas į kitą kampą, gali virsti, tarkime, žirafa? O žirafa žirgu? Lietuvoj nedaug, bet pasaulyje kilo nemažas rūpestis rasti atsakymus. Šiandien jie rasti, bet... Bet naujienos neša naujus rūpesčius, tad randasi, kas ant skėčio užsirašo „Spaudos fotografija", o po skėčiu kvėpuoja papuvusiu oru. Taip kyla naujos painiavos ir nesutarimai. Ne tik Lietuvoje, bet ir garbinguose užsieniuose nereta, kai renginių organizatoriai negeba atskirti, kur starkis, o kur lydekaitė žvejo rankoje spurda.

Pakviestas dirbti VU Žurnalistikos katedroje (1970 m.), aš tiesiog privalėjau išsiaiškinti kas čia ir kaip, nes buvau pakviestas dėstyti studentams būtent fotožurnalistikos kursą. Jokios literatūros tuo klausimu bibliotekose neradau. Tuščia. Visiškai tuščia. Absoliutus štilius. Taip - Vilniuje. O kitur? Būtiną smalsumą tenkindamas ėmiau aktyviai lankytis mokslinėse konferencijose žurnalistikos klausimais, kurias rengė Kijevo, Rostovo, Maskvos, Čeliabinsko, Tbilisio, Rygos, Leningrado (dab. Sankt Peterburgo) ir kiti man tada pasiekiami universitetai. Pradžioje vien klausiausi, vėliau išdrįsau ir savo trigrašį kaišioti į fotrožurnalistikos klausimus liečiantį debatų lauką.

Pasirodo, dar 1939 metais S. Morozovas rašė, jog „...Fotoreporteris, kuris nesugeba parašyti bent trumpą dalykinį tekstuką prie savo nuotraukos, tėra „fotografuotojas", bet ne fotožurnalistas ir tokiam dar negalima patikėti bent kiek rimtesnės užduoties". (Morozov S. Fotoiliustracija v gazete. M., 1939). Taip buvo iškeltas svarbus, atskiro dėmesio vertas klausimas.

Pokario metais kilo didelė domėjimosi teoriniais fotografijos klausimais banga. Tuo klausimu domėjosi universitetai ir fotoklubai. Štai ką apie tą laiką prisimena tada fotomėgėjas, o šiandien Lietuvos Mokslų akademijos akademikas, profesorius, habilituotas dr. Arvydas Virgilijus Matulionis. „Dar mokykloje norėjau būti fotožurnalistas. Tėvai pakoregavo mano siekius: „Pirma rinkis rimtą specialybę". Teko rinktis politechnikos mokslus. Tačiau fotografijos nemečiau. Pagrindine fotografijos mokykla man tapo Profsąjungų rūmuose Vilniuje veikęs fotoklubas. Į Jį kas savaitę rinkdavosi ir profesionalai ir fotomėgėjai. Taigi turėjau galimybę susipažinti su tokiais, veikiai išgarsėjusiais, asais kaip Rimantas Dichavičius, Algimantas Kunčius, Marijonas Baranauskas, Audrius Zavadskis, Vitalijus Butyrinas ir kitais. Atvykdavo netgi kauniečiai Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas, pasirodydavo Antanas Sutkus, Vitas Luckus. Čia artimiau susibičiuliavau su Vytautu Ylevičiumi, Romualdu Augūnu, Vytautu Daraškevičiumi. Didieji organizatoriai buvo Birutė Orentaitė ir klubo vadas Algirdas Tarvydas. Rodydavome kas ką naujo atsinešęs turėjome, laukėme nors mažyčių gerų žodelių. Bet nebuvo kas tokius tartų, o jų taip laukėme... Tiesa, turėjome netgi keturis savo išminčius „teoretikus", betgi jie savo išminties aukštybėse buvo tiek pat pradžiamoksliai, kaip mes savo fotomeno viršūnėse. Ir jie neturėjo jokios literatūros pasiskaityti. Taigi skaitė „iš lapo" mūsų nuotraukas ir aiškino mums kas ką mato. Ačiū ir už tai. Buvo naudinga. Jie buvo tada tokie pat entuziastai kaip ir mes. Malė, kaip kas išmanė. Tai buvo Sigitas Krivickas, Skirmantas Valiulis, Romualdas Ozolas ir Virgilijus Juodakis. Būdavo, kad tą patį šešėlį nuotraukoje jie matė kiekvienas vis skirtingai... Buvo įdomu...".

1971 metais sakartvelas A. Mamasachlisis kandidatinėje disertacijoje pabandė tirti ir moksliškai pagrįsti vaizdo bei žodžio vienybę fotožurnalistikoje. Jis samprotavo, jog susijungdama spaudoje su žodžiu, fotografija tampa kokybiškai nauju fenomenu, tam tikru mastu besiskiriančiu nuo klasikinės jos esmės sampratos. Tekstui prie nuotraukos tenkanti svarbi funkcija, kuri neretai iš esmės pakeičia vaizdo supratimą. (Nekotoryje voprosy hudožestvennoj specifiki fotožurnalistiki. Avtoreferat. Tbilisi.1971., rusų k.). Gaila, bet disertantas nesiėmė detalesnės tos sąveikos mechanizmo analizės. Kaip rado, taip ir paliko skyriumi gyvuoti tuos du dalykus. Bet svarbios temos akcento pilnai pakako manu užsikrėsti paieškomis šia deficitine tema.

Kad nuotrauka spaudoje funkcionuoja glaudžiai susijusi su tekstu, 1972 metais akcentavo ir D. Akčiurinas: „... be žodinės palydos nuotrauka netenka savo žurnalistinio pagrindo, nes kiekvienas tekstas neša tam tikrą prasminį krūvį, teikia tinkamą vaizdinės dalies aiškinimą". (Žanrovyje osobennosti fotoreportaža. Logika i obraz v publicistike. Kazanj. 1973.). Čia jis pabrėžė, jog pranešimas, kuris susideda iš vaizdinės dalies ir žodinio papildymo, yra specifinė fotožurnalistikos forma. Tačiau aptarė, nors ir trumpai, tik du atvejus - vieną nuotrauką su didesniu ar mažesniu tekstu ir didelį portretą, kurį lydi nedidelis tekstas. Deja, D. Akčiurinas nepasiūlė vieningos metodikos teksto sąsajoms su vaizdu tirti.

Po poros metų vaizdo ir žodžio sąveikos spaudos puslapiuose problema tapo specialaus mokslinio tyrimo objekto sudėtine dalimi. Ukrainiečio J. Šapovalo disertacijos antrojo skyriaus pavadinimas buvo „Vaizdo ir žodžio sąveika fotožurnalistikoje". Čia autorius jau gana plačiai aptarė publicistinei nuotraukai skirtą komentarą ir išskyrė keturias jo atmainas: informacinę/aiškinamąją, komentarą/apmąstymą, poleminę ir satyrinę. (J. Šapoval. Fotopublicistika v periodičeskoj pečati. Voprosy specifiki, teoriji žanrov i masterstva. Avoreferat. Ljvov. 1975.).

Įdomu, kad vėliau, 1976-1978 metais, foptožurnalistikos specifikos problemas tiriančios disertacijos visai neberado reikalo domėtis tekstiniu fotožurnalistikos dėmeniu, nepratęsė gimstančios teorijos.

Kitas žingsnis priklauso B. I. Černiakovui, kuris pirmą kartą Ukrainos žurnalistikos moksle ėmėsi tirti vizualinės žurnalistikos sintezės klausimus. Vaizdine žurnalistika jis pavadino bet kurį junginį su žodžiu, kuriame dalyvauja fotografija, piešinys ir netgi visas leidinio meninis apipavidalinimas. Vaizdui jis nurodė net keturias funkcijas: iliustravimo, informavimo, apiforminimo ir reprodukavimo/retransliacijos. (B. I. Černiakov. Tipologija žanrov žurnalistiki. Kijev. 1979.).

Po kurio laiko vaizdo bei teksto simbiozės klausimą palietė G. Čiudakovas. Bet jis nesileido į gilesnį problemos analizę, apsiribojo tik keliomis pastabomis. Pakartojęs kitų anksčiau išsakytus teiginius, kad „... fotoinformcija ir fotopublicistika neįmanomos be teksto", toliau jis teigė: „... tekstas neturi analizuoti ir aprašinėti nuotraukos", autorius pažymi, jog „... tekstas gali būti dezinformuojantis, radikaliai keisti sąžiningiausiai padarytos dokumentinės nuotraukos prasmę". Kita vertus - ta pati nuotrauka gali tikti tarnybai „dviem ponams".

1984 metais prof. B. Azarovas vėl priminė, kad tiek laikraštyje, tiek žurnale fotografija visada gyvena tik glaudžiai susijusi su vienokiu ar kitokiu tekstu. Todėl būtina tirti tų ryšių lygmenis ir vaizdinės bei verbalinės dalių santykius fortožurnalistkos žanruose. (B. Azarov. Fotografija i tekst v periodičeskom izdaniji. //Žurnalist. MGU. 1984.).

Tarsi atsiliepimas į šį raginimą buvo dvi disertacijos 1985 metais. V. Nikitinas išnagrinėjo fotoapybraižos sampratą ir kaip sudėtinę jos dalį - vaizdo bei - žodžio sintezę. Jis nustatė, kad fotoapybraižos žodinis komentaras turi daug „pareigų": analizuoja faktų vystymąsi, jų sąveiką, interpretuoja reiškinį ar įvykį, sudeda prasminius akcentus, žodžiu - traktuoja tai, kas nuotraukose pavaizduota. Bet tekstas, sako V. Niukitinas, neužgožia vaizdo, neslegia jo, o tik sustiprina publicistinio kūrinio bendrą vaizdo ir žodžio poveikį. (V. Nikitinas. Fotoočerk v sovetskoj presse. Avtorefera. LGU, 1981.). -

D. Akčiurinas, nagrinėdamas fotožurnalistikos išraiškos priemones, visą trečiąją disertacijos dalį paskyrė vizualinės/verbalinės sintezės specifikai tirti. Čia jis, aptaręs dviejų kalbų - fotografinės ir žodinės - bendrybes bei skirtumus, pažymėjo, jog vaizdas duoda impulsą minčiai ir tokiu būdu įtakoja minties judėjimą. Apie žodžio funkcinę svarbą byloja tai, kad jis padeda išryškinti vaizdo esmę, papildo vaizdą naujais faktais, suteikia teigiamą ar neigiamą atspalvį interpretacijai, sustiprina dokumentalaus prado visumą semantiniu ženklu. Žodžiui dar tenka įvardijimo, patikslinimo ir nurodymo vaidmenys. Daugiakadriame žanre žodis jungia vaizdo šuolius, supresuoja laiką, organizuoja ir cementuoja visumą iš atskirų dalių. Toliau autorius susistemino parašus po publikacijomis ir plačiai aptarė pavadinimo vaidmenį.

D. Akčiurinas įrodė, kad vaizdo žodinė palyda žurnalistikoje turi daug stilistinių ypatybių. Jis įsakmiai pabrėžė, jog tirti reikia ne vien fotografiją, bet kompleksą „fotografija + tkstas", t.y. visą žurnalistinę publikaciją, kurios kontekste pasirodė fotografija. (D. G. Akčiurin. Dokumentalizm i izobrazitelnyje sredstva fotožurnalistiki. Avtoreferat. Moskva. MGU, 1985.).

Savotiška devintąja banga aptariamu klausimu tapo 1985 m. pasirodžiusi ukrainiečio J. Šapovalo knyga „Vaizdas ir žodis žurnalistikoje" („Izobraženije i slovo v žurnalistike". Ljvov, 1985). Čia taipogi visas skyrius skirtas problemai "Vaizdo ir žodžio sąveika". Autorius teigė, kad nuotraukas lydintys žodžiai yra ne šiaip sau tekstas, o komentarai. Taip turėtų būti. O komentaras privalo būti: arba 1 - informacinis, 2 - apmąstomasis, 3 - probleminis arba satyrinis. Bet ir šis autorius vaizdą bei žodį paliko nesujungęs į vienetą, o tuo pačiu ir problemos sprendimo nepastūmėjo pirmyn.

Komentare apmąstyme reporteris siekia ir privalo rasti pašnekovą - skaitytoją. Todėl vaizdą jis palydi gyvenimo, buities poezija. Probleminis komentaras reikalauja atvirai išsakyto požiūrio į gyvenimą, aiškios autoriaus pozicijos, tikslių gyvenimiškų situacijų.

Teksto esmė, anot J. Šapovalo, yra komentuojamasis ir aiškinamasis pradas. Tekstas neturi dubliuoti vaizdo, jis tik atskleidžia daiktų ryšius, laisvai operuoja laiko kategorija. Žodis fotožurnalistikoje vykdo tris funkcijas - informavimo, įvykių ir reiškinių interpretavimo, užprogramuoto aiškinimo to, kas užfiksuota nuotraukoje. Tačiau šio skyriaus labiau aprašomąjį pobūdį pats autorius nusakė tokiais žodžiais: „Beja, čia nėra vieną kartą ir visiems laikams nustatytų taisyklų ir kanonų".

Klausimų ratas buvo painus, sudėtingas, įdomus. Kasdienė žurnalistinė praktika įsakmiai reikalavo padaryti tvarką šioje painiavoje. To laukė su vaizdine medžiaga susijusi žurnalistų mokymo sistema. Kaip išmokti tuos visus komentavimo atspalvius, kaip kitus mokyti? Man lengvai pasiekiamuose universitetuose vykusiose mokslinėse konferencijose buvo nemažai pastangų. Bet mintys čia vis sukosi ir painiojosi nenutoldamos nuo įsisenėjusio požiūrio, jog fotografija spaudos leidinių puslapiuose tėra savarankiškas vizualinis vienetas, jau daugiau nei šimtas metų atliekantis vien tik fotoiliustracijos vaidmenis. Tų vaidmenų jau priskaičiuota dešimtimis. Atsirado ir įsitvirtino terminai fotokorespondentas, fotoreporteris, specialus spaudos fotografas, netgi fotožurnalistas. Ir visi gamina vien tik fotoiliustracijas? Kažkas čia ne taip. Bet kas ne taip?

Įdomių tyrimų buvo atlikta ir tada socialistiniais vadintuose kraštuose. Pavyzdžiui, V. Zachejeva (Lenkija) darbe „Iliustruotos spaudos tyrimai" rašė, kad Bratislavos ir Prahos informacijos ir propagandos sistemos tyrimų centruose atlikta analizė rodo, kad jų fotožurnalistikos kūriniuose nusistovėjo nuotraukos ir teksto santykis 1 : 1 ir pastebimas vaizdinės pusės didėjimo tendencija. (Zachejeva A. Prasa illustrovana // Zeszyty prasoznawcze. 1978 N 2.).

J. Šlefoitas (Vokietija) įsakmiai pabrėžė, kad tekstas vaizdinėje informacijoje: 1 - apriboja spaudos fotografijos galimą daugiareikšmingumą, 2 - sukuria ryšį tarp to, kas parodyta nuotraukoje, ir pranešamo fakto, 3 - pasako daugiau, ne yra pasakyta fotografijos kadre. (Schlevoigt J. Moglichkeiten der Bildnachricht // Theorie und der sociakistischen Journalismus. 1973 N 2).

Kokie būna ryšiai tarp pavienės nuotraukos ir jai skirto žodinio komentaro, gana plačiai ir konkrečiai aptarė A. Zagrodnikova (Krokuva). Autorės atlikta analizė parodė, kad nuotrauką ir tekstą prie jos turi sieti prasminiai elementai, panašūs į tuos, kurie sieja tarpusavyje žodžius sakinyje ar verbaliniame rašinyje. (Zagorodnikowa A. Między slowiem w wypowiedziach). Su nuotrauka susietas tekstas remiasi vaizdu, paaiškina jį ir papildo. A. Zagrodnikova nurodė, kad egzistuoja specifiniai kalbiniai elementai, kurie atlieka tą ryšio funkciją tarp spaudos fotografijos ir jos komentaro. Tie kalbiniai elementai privalo būti aiškiai ir tiksliai nukreipti į vieną kurį nors konkretų objektą. Tik tada gimsta būtina vienybė tarp vaizdo ir žodžio. Tokie „krypties antenos" vaidmenį atliekantys žodžiai gali: 1 - nurodyti nuotraukoje užfiksuotus objektus, 2 - patikslinti išorinius ar vidinius tokių objektų požymius, 3 - nusakyti vietą, laiką ir erdvę.

Tvirto ryšio būtinybę tarp vaizdo ir žodžio fotožurnalistikos kūriniuose pabrėžė ir I. Macku: svarbiausia pressfotografijos savybė yra jos dokumentalumas, bet ir tokią turi lydėti jos pasas - dokumentaliai tikslus tekstas. Tas pasas patikslina, praplečia fotografijoje esančią informaciją. (Macku I. Sila mgnoveniją.//Demokratyčnyj žurnalist. 1976. N 6).

Visa, kas čia išdėstyta, tėra dalis minčių ir samprotavimų, kurių kiekis kasmet didėjo žurnalistikai skirtose mokslinėse konferencijose įvairiuose universitetuose. Kartu didėjo ir kito dėmesys fotožurnalistikai. Pastoviai rasdavosi vis naujų autorių, kurie pateikdavo naujus naujų problemų sprendimus. Pasidarė visiškai aišku, kad turime didžiulį probleminį objektą, bet neturime jokios jo teorijos. Per šimtą metų objektas nuo primityvios fotoiliustracijos išaugo iki sudėtingo reiškinio, o jo anatomija liko nejudinama ten toli toli, kur užgimė. Jos sesuo meninė fotografija jau seniai išsiugdė ir savo istoriją, ir savo žanrus, ir savo menotyrą, ir savo genijus, savus postulatus, savo veiklos apeigines tradicijas. Nieko panašaus fotožurnalistika iki šio neturi. Nors įvairiapusį visuomenės gyvenimo metraštį istorijai kasmet palieka kur kas turtingesnį nei visos kitos funkcionuojančios fotografijos. Kas čia kaltas? Atsakymą žino liaudies dainelė: „Nieks kitas čia nekaltas, mergužėlė, - tu pati".

Fotožurnalistika tik dabar pradeda suprasti, kad jai reikalinga sava profesionali kritika, kuri ne tik aptartų ištakas ir įvertintų dabarties padėtį, bet ir būtų pajėgi suformuluoti koncepcijas ateičiai. Aišku, kad šios misijos negali imtis nei fotografuojantys, nei rašantys, nei maketuojantys praktikai, nes jų kritika nebūtų objektyvi nei vertinant, nei sistematizuojant objektą. Bet nepajėgi šios misijos imtis ir vien menotyra, nes fotožurnalistikoje ji mato vien tik nuotrauką, kuri, suprantama, gali būti menotyrininkų dėmesio objektas. Bet šitoks procesas išplėšia nuotrauką iš fotožurnalistikos konteksto, iš visumos, iš laikraščio puslapio. Menotyra ją vertinti pradeda ne spaudos puslapyje, o tik parodoje ar net almanache, albume, kai yra praėję daugybė dienų po jos gimimo. Tada spaudos fotografija esti vėl pavirtusi į paprastą nuotrauką. Tada ji jau gyvena antrą savo gyvenimą, kuris nėra adekvatus pirmajam. Sporto šneka tariant - čia jos antras kvėpavimas. O antras tai ne pirmas. Kaip agurkas - vienoks skonis šviežio agurkėlio, ir visai kitoks, kai jis paraugintas. Juk raugintą kramtydami skiriame nuo nerauginto. O fotoparodų organizatoriai, komplektuodami, tarkime, parodą ar vertindami konkursui pateiktus darbus, yra nėįgalūs atskirti kur koks ir viską suverčia į vieną kubilą. Siaubas, kai nuo tokių priklauso verdiktas ką palikti istorijos atminčiai ir liudyti, o ką į antrinių žaliavų konteinerį dėti. Ir asilui aišku, kad derėtų turėti du kubilus. Ir sveiką gomurį. Beje, juk gyva ir tokia mintis: spaudos fotografijai antrasis gyvenimas parodos stende iš viso yra svetimas ir nepriimtinas.

Popieriuje gimtąjį lizdą susisukęs paukštis nėra linkęs jo atsisakyti ir užaugęs. Tai svetima jo prigimčiai.

Maskvos universiteto Žurnalistikos fakulteto profesorius B. Azarovas ne kartą yra akcentavę, kad vaizdo ir žodžio santykio tyrimas - o tai yra viena iš pagrindinių problemų - įsakmiai pareikalaus, kitą vertus ir padės, atlikti seniai pribrendusį darbą. Būtinai reikia patikslinti it nusakyti visą sistemą sąvokų, apibrėžimų, pavadinimų ir terminų, kurie egzistuoja fotožurnalistikos sferoje. Tai liečia ir tokias kaip fotoapybraiža, tekstas, nuotraukų blokas, fotoreportažas, fotoinformacija ir t.t. Ateina laikas spręsti ir klausimą dėl optimalaus konkrečiame laikraštyje spausdinamų nuotraukų dydžio, jų kiekio.

Žodžiu, praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio gale tapo visiškai aišku, kad atėjo laikas daryti naują tvarką kasdienėje fotožurnalistikos praktikoje ir teorijoje. Naujajai fotožurnalistikos praktikai aiškiai nebetiko senoji teorija, o naujos niekas vis nepasiūlė, nors kalbų ir ginčų buvo apstu tiek redakcijose, tiek mokslinėse žurnalistikos konferencijose. Vis nesirado vieningai pripažintos, sutartos ir įsigalėjusios ne tik žanrų sistemos, bet ir atskirų žanrų sampratos. Fotožurnalistikos, kaip ir bet kurios kitos kūrybinės srities, žanrų sistema, būdama realios praktikos atspindis, kartu yra ir abstrakcija, kurią formuluodami siekiame maksimaliai plačiai ir tiksliai aprėpti ir apibendrinti visą kūrybinėje praktikoje pasikartojančių formų įvairovę. Todėl žanrų sistemos formuluotei greta objektyvaus pagrindo būdingas subjektyvus pradas - apibrėžtos srities specialistų susitarimas laikytis vienokios ar kitokios klasifikacijos, remiantis atitikimu praktikai. Vidinio darnumo, tikslingumo, skirstymo kriterijų vieningumo ir galiausiai patogumo principais. Tai ypač pasakytina apie fotožurnalistikos sferą, kur vis dar nėra vieningos sistemos. Kai kurie žanrai daugiau aptarti, kai kurie kol kas visiškai netyrinėti, neapibrėžti. Atskiri žurnalai ir laikraščiai laikosi skirtingų pozicijų fotožurnalistikos žanrų atžvilgiu, turi skirtingus savo labiausiai mėgstamus ir ignoruojamus žanrus. Visiškai kitaip suprantame ne tik pačius žanrus, bet ir fotožurnalistikos specifikas. Turime ne tik naujovių laukiančių, bet ir senienose paskendusių, kurie bijo naujovių, nes yra neįgalūs naujiems kūrybos vėjams.

Tokio konteksto fone drįsau pateikti visuomenės dėmesiui savo sukurtą fotožurnalistikos sampratą, žanrų definicijas, vieningą fotožurnalistinių žanrų sistemą ir daugiaaspektę fotožurnalistikos padėties analizės principus. Paplis ar nepaplis, visam kompleksui daviau pavadinimą LIETUVIŠKA FOTOŽURNALISTIKA, kad skirtųsi, jeigu kas pateiks kitokias savas objekto interpretacijas. Manoji gi buvo sukurta visiškai neliečiant to, kas tada buvo naudojama praktikoje. Kad nebūčiau apkaltintas jog pastačiau savo klėtį ant prieš mane buvusio pastato griuvėsių. Padėjo tai, kad jaunose dienose buvau studijavęs muziką. Visai kaip ten, palikau nelietęs nei penklinės, nei smuiko ar boso raktų, nei specifinės terminologijos. Nepaliečiau nei natų trukmės. Viskas tebūnie kaip buvę. Tik pačias ketvirtines, pusines ar triolės natas perstumdžiau į kitas vietas penklinėje. Aukščiau, žemiau, toliau, arčiau. Ir gavau visiškai naujas melodijas.

Savo naujas mintis drįsau palaipsniui pateikinėti visuomenei. Jokios kritikos nesulaikiau. Buvo tik tyla ir tiek. Kodėl taip, nežinau iki šiol. Tikriausiai per daug toli pirmyn nušokau. Tada jau brėško naujos naujienos - kišeniniai telefonai su fotoobjektyvais, o kiek vėliau ir skaitmeninė technika. Šmėkščiojo mintis palaukti su fotožurnalistikos naujienomis, kad nereikėtų dukart persirikiuoti. Laukiant tokio rytojaus, palengvėle lipdėsi savos naujos mintys:

1978. Virgilijus Juodakis. Fotožurnalistkos žanrų sistema ir jos struktūra. Mokymo priemonė. VU, Vilnius. 112 p.

1985. V. Juodakis. Spaudos fotografija rajono laikraštyje. Šiauliai.

1986. Juodakis V. Specialnostj - fotožurnalist?//Sov. Foto. 1986. N8, rusų k.

1986. V. Juodakis. Devynių laikraščių spaudos fotografija.. V., Periodika.

1988. V. Juodakis. Sistema žanrov fotožurnalistiki. Ryga. Metodičeskij centr, rusų k.

Ryga, Leipcigas, Kijevas ir Vilnius buvome sutarę organizuoti tarptautinę mokslinę konferenciją šioms mano siūlomoms naujovėms aptarti, bet kilęs pertvarkos šurmulys neleido įgyvendinti sumanymo. Antras šurmulys susijęs su 1990 metais, su revoliuciniais nepriklausomybės atgavimo įvykiais Lietuvoje. Trečiu šurmuliu dera vadinti sunkios ligos prispaustos spaudos dabartinį būvį.

Taigi, kol kas išlieka nei patvirtintos, nei paneigtos pagrindinės mano naujosios teorijos FOTOŽURNALISTIKOS AKSIOMOS.

PIRMOJI: SF(x) + T = 1, KAS REIŠKIA, jog nuotrauka (-os) ir ją lydintis tekstas sudaro vieningą nedalomą fotožurnalistinės kūrybos vienetą;

IR ANTROJI: SF(x) > + T, KAS REIŠKIA, jog nuotrauka (-os) spaudos leidinio puslapyje užima daugiau vietos, nei tekstas.

Toliau rikiuojasi trys grupės išvestinių žanrų: pagalbiniai, mažieji ir stambieji FŽŽ Grupių vidaus turinius sudaro:

Trijų rūšių fotoiliustracijos (tiesioginė, asociatyvi ir laisvoji). Jų formulė yra xSF < T.

Devynių rūšių mažieji FŽŽ (fotokronika, fotožinutė, fotovaizdelis,, fotopažintis, fotosveikinimas, fotonekrologas, fotonovelė, fotoanonsas, fotoopozicija). Jų formulė 1(būtinai tik 1) SF > T.

Penkių rūšių stambieji FŽŽ (fotoreportažas, fotoaapybraiža, fotopasakojimas, fotorecenzija, fotoapžvalga). (3 + x SF > + T).

Šiame tekste FŽ reiškia fotožurnalistiką, FŽŽ reiškia fotožurnalistikos žanrą; FŽR, FŽA IR T.T., FŽP - fotoreportažą, fotoapybraižą, fotopasakojimą ir t.t.

Kol nuotrauka randasi fotoaparate, popieriuje, rankraštyje, skaitmenoje, tol ji tėra paprasta nuotrauka - F ir tiek. Tik patekusi į spaudos puslapį paprasta F gauna teisę vadintis spaudos fotografija (SF). Toks vardas rodo, kad nuotrauka ne tik buvo pskelbta spaudos leidinyje, bet ir tiko būti svarbia statybine dalimi fotožurnalistikos žanro kūryboje, o paskelbta patapo leidinio dalimi, lygiaverte medijos dalimi. Meninis jos lygis, kompozicija, techninis tobulumas čia pirmaeilio vaidmens nevaidina. Profesinis meistriškumo lygis, žinia, nekenkia, bet meniškumas neturi didesnės galios. Neturi, bet nekenki, jeigu tokio esama. Prisiminkime, tarkime, kad ir mūsų partizanų karo meto miškuose nuotraukas. Meno - jokio, o svoris - milžiniška. Prioritetas visų pirma čia tenka nuotraukos turiniui. Ne bet kokiam, o tokiam, kuris labiausiai atitinka leidinio generalinei krypčiai.

FŽŽ tėra viena grandis ilgoje naujų ir senų žurnalistikos aspektų grandinėje.

O kur dar sava FŽ istorija, savi FŽ korifėjai, geriausi metų kūriniai, savi FŽ konkursai, metiniai FŽ konkursų daugiaaspektės analizės suvestinės? Kodėl fotožurnalistai negauna jokių respublikinių apdovanojimų, kodėl tenkinasi vien garbindami užsieniečius, arba ploja ir šoka išgirdę, kad koks mūsų fotomėgėjas gavo apdovanojimą kokiam nors garsiame fotožurnalistikos fotogafijų konkurse. (Ten taipogi neretai iš inercijos karaliauja maišatis tarp SF ir ne SF).

Kodėl tenkinamės garbindami vien užsieniečius? Nejaugi savo nuogo užpakalio „Drąsūs kadrai" labiau verti pagarbos nei, tarkime, tolimųjų reisų vairuotojo naktiniai budėjimai prie vairo gabenant ką nors naudingo ukrainiečių frontui? Kodėl neturime nei vieno kvalifikuoto FŽ vertintojo? Kodėl būdami visuomenės gyvenimo metraštininkais neturime savo veiklos jokio aprašo? Kodėl vartojame sąvokas fotografas, fotokorespondentas, fotoreporteris, fotožurnalistas, bet nesugebame žmogiškai paaiškinti, kuo jie skirias? O kur dar darbo etika, estetika, meistriškumo kvalifikacija, pagaliau - kodėl FŽ neturi savito specifinio skyriaus aukštojo mokslo studijose? Ne fotomeno, bet žurnalistinės fotografijos skyriaus. Tiesa, daug kas skelbiasi, kad ruošia fotožurnalistikos specialistus, bet kalbos ten ir mokymai sukasi vien apie pavienes fotografijas, o ne apie FŽŽ. O vien fotografija juk nėra fotožurnalistika. Nuoga SF tėra viena banknoto pusė. Kitą reikia užpildyti parašytu žodžiu. Ir ne bet kokiu, o tokiu, kurio reikalauja FŽŽ pagal savo prigimtį. Bet neturime rašančių fotografų. Ne tik mes. Visas pasaulis neturi. Veik visi fotografai yra beraščiai. Deja, mūsų gėdai. taip yra. Esame beraščiai. Gal todėl, kad esame mažas lopinėlis gaublio žemėlapyje. Gali būti. O gal ir ne.

Kas galėtų visu tuo problemų gurbu pasirūpinti? Manau, kad ne bitininkai ir ne grybautojai.

Didesnių ar mažesnių klaustukų vis naujų randasi, o naujų sprendimų kaip nėra, taip nėra. Naujovėms vis laikas nuo laiko bandoma pritaikyti senas menotyros tiesas. Bet kairysis batas netinka dešinei kojai. Didelė mįslė yra būtent aukštojo mokslo problema fotožurnalistams. Kaip fotoiliustracijos mokymą galima būtų ištęsti per kelis metus? Nesiklijuoja. Kitas dalykas, jeigu pasisektų FŽŽ įtupdyti į bendras žurnalistų mokymo programas. Naujoji siūloma LIETUVIŠKOS FOTOŽURNALISTIKOS SISTEMA yra labai tam tinkama. Bet vėlgi - o kas tuo turėtų pasirūpinti?

Visi Žemės vabalai moka judėti pirmyn. Kas stovi vietoje, atsilieka nuo progreso. Žurnalistikos praktikoje fotoiliustracija jau daugiau nei šimtas metų stovi vietoje.

Vilniaus universiteto Žurnalistiokos katedroje (dabar Insritutas) buvo sukurta visiškai nauja Lietuviškosios fotožiurnalistikos vardu pavadinta fotožurnalistikos žanrų sistema ir daugiaaspektė analizė jai matuoti, vertinti, planuoti, mokyti. Įdiegus šią sistemą į žurnalistų rengimo edukacijos turinį, atsirastų galimybė studentams pasirinkti papildomai lankyti specialų „Aukštąjį fotožurnalistikos kursą". Pilnai jo programą įveikę papildomai gautų fotožurnalisto specialybės diplomą. Neįveikę liktų su fotoreporterio diplomu, visai kursų nelankę liktų vien tik su fotografo vardu be jokio diplomo.

Naujoji sistema leistų rengti lokalius ir tarptautinius VILNIAUS FOTONOVELĖS konkursus. Jie lengvai peraugtų į specifinius fotožurnalistikos konkursus.

Sistema būtų patogi lankyti „Kursus" nuotoliniu būdu per internetą.

„Aukštieji fotožurnalistikos kursai" tiktų per interneto tinklą mokyti Naujosios lietuviškos fotožurnalistikos tiesų visus pageidaujančius visame pasaulyje.

Ateityje fotožurnalistų darbovietės turėtų persikelti iš redakcijų į savivaldybes. Šiandien sunykusi spaudos leidyba popieriuje vargu ar atsigaus tokiu pavidalu ir kiekiu, kokiu buvo iki ekonominės duobės. Tikriausiai atgims kokia nors nauja forma ir formatu. Darbdavys tada jau bus ne redakcija, o savivaldybė. Kai bus paruoštas pakankamas diplomuotų fotožurnalistų kiekis, atsiras galimybė vien jų pajėgomis leisti vizualinę vietos spaudą ir pildyti vietos archyvų lentynas. Joms nebereikės vien plikų nuotraukų be verbalinės palydos. Čia reikės vien pagal formulę SF(x) > T surėdytų fotožurnalistikos ruošinių. Be abejonės šitokius vizualinės atminties metraščius norės turėti ir stambesnės įmonės, gamyklos, įstaigos. Ne tik patalpoms pasipuošti, bet ir amžiams archyve istorijos atminčiai išlikti. FŽŽ bus vertinami pagal temos aktualumą, pavadinimo skambumą, nuotraukos motyvo netikėtumą, teksto turinio reikšmingumą, fotografo meistriškumą. Kas vertins? Ogi savi žmonės vertins fotopasakojimus apie savus žmones. Apie jų kasdienį darbą, poilsį, šeimas, vaikus, svečius, buitį, džiaugsmus bei vargus ir visa kitą. Vertins balais, laimės balų sumos. Iš fotopasakojimų sudarytus didesnius ar mažesnius spaudos bukletus gaus savi darbuotojai ir svečiai atminčiai.

Šiai viltingai naujovei įgyvendinti reikia tik, kad 3-4 protingi žmonės vieningai prabalsuotų du pirštus pakėlę „UŽ". Už gretutinę 60 kreditų vertės fotožurnslistikos specialybę VU KF Žurnalistikos institute, už nuotolinę komunikaciją su tokių kursų lankytojais, už prioritetinių temų sąrašus visuose fakultetuose (pagal juos kursantams bus skiriamos praktinės užduotys), už LŽS pareigą populiarinti naujovę, narių konsultacijas praktines užduotis vykdantiems kursantams, už pareigą Žurnalistikos institutui rengti tarptautines teorines konferencijas naujosios Lietuviškos fotožurnalistikos teorijos ir praktikos klausimais, už Lietuvos vyriausybės patvarkymą visoms savivaldybėms turėti teisę įdarbinti būtent diplomuotus fotožurnalistus, už archyvų pareigą kaupti ir saugoti kursantų atliktas praktines užduotis.

Štai ir viskas. Dedu tašką su viltimi, kad jis turės gražią ir Lietuvą garsinančią tąsą.

Šitaip Vilniaus universitetas galėtų tapti naujos Lietuviškosios fotožurnalistikos pasauliniu centru. Kas pirmesnis, tas geresnis.

P.S. Geras ūkininkas ir užsimerkęs skiria ką saujoje laiko - kviečio ar miežio grūdą.