Tomas Ivanauskas: fotografijų albumų žiūrėjimas tobulina mūsų žvilgsnį
2025-05-02
Tomas Ivanauskas
Kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele, fotografas, menotyrininkas Tomas Ivanauskas iš savo asmeninės bibliotekos Anykščių L. ir S. Didžiulių viešajai bibliotekai padovanojo 123 egz. fotografijos knygų kolekciją. Tai - Lietuvos fotografų albumai, knygos apie fotografiją ir jos istoriją, Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondo leidiniai, įvairūs žinynai ir kt. Šios knygos buvo išleistos 1966 - 2018 m. laikotarpiu, todėl jose atsispindi įvairūs Lietuvos fotografijos raidos etapai ir tendencijos. Kolekcijoje yra knygų, išleistų ne tik Lietuvoje, bet ir Čikagoje bei kitose šalyse, tačiau savo turiniu jos visos susijusios su Lietuvos fotografija.
Prieš atiduodami knygas į skaitytojų rankas, kalbiname T. Ivanauską, norėdami daugiau sužinoti apie jo dovanotą knygų kolekciją: jos kaupimo istoriją, atrankos kriterijus bei kolekcijos svarbą skaitytojams.
Tomai, kaip nusprendei, kokias knygas padovanoti Viešajai bibliotekai?
Padovanojau beveik visas, keletą metų kauptas knygas apie fotografiją bei fotografijų albumus, tik kelis, kurie man buvo brangiausi, pasilikau. Tai - Algimanto Aleksandravičiaus, Antano Sutkaus, Vito Luckaus, Jano Bulhako albumai, su kuriais nesinorėjo skirtis.
Per šešerius metus, kai mokiausi Vilniaus dailės akademijoje (VDA), susikaupė daug knygų. Ne tik apie fotografiją, bet apskritai apie meną, kultūrą. Laimėjęs kultūros atašė Kinijoje konkursą, prieš išvykdamas į Kiniją, dalį knygų palikau pas mamą Anykščiuose, dalį pardaviau, o dovanoti - nemačiau geresnės vietos, nei Anykščių viešoji biblioteka. Kadangi ten yra ir mano tyrinėto fotografo Izidoriaus Girčio atminimo kambarys, tai šis knygų rinkinys kartu su kambariu galėtų sudaryti tokią nedidelę fotografijos meno erdvę.
Kodėl pasirinkai Anykščių viešąją biblioteką? Ar tai dėl fotografo Izidoriaus Girčio atminimo kambario?
Esu anykštėnas ir man net klausimas nekilo, kokiai dar bibliotekai dovanoti knygas. Net jei bibliotekoje ir nebūtų I. Girčio atminimo kambario, vis tiek knygas apie fotografiją būčiau padovanojęs Anykščių viešajai bibliotekai.
Kur ir kaip įsigijai šias knygas?
Pirkdavau visur - ir internete, ir knygynuose, ir skaitytų knygų knygynuose. Yra dovanotų albumų.
Tvarumas irgi yra svarbu. Perskaitytos knygos gali keliauti iš rankų į rankas. Dauguma jų jau perskaičiau, perverčiau, tegul jomis naudojasi ir kiti. O, jei man prireiks, žinau, kur ieškoti.
Koks buvo pagrindinis knygų kaupimo atrankos kriterijus - autoriai, temos, leidimo metai ar asmeninė reikšmė?
Atrankos kriterijaus nebuvo. Pirkau tas knygas, kurios man patiko, kurios galėjo praversti mokantis Vilniaus dailės akademijoje. Pirkau tam, kad nereikėtų imti iš VDA bibliotekos ar sėdėti skaitykloje. Norėjau turėti savo. Nuo vaikystės svajojau apie savo namų biblioteką ir knygų sukaupiau tikrai nemažai. Dalis sukauptų knygų dabar yra namuose pas mamą.
Ar ši kolekcija atspindi tam tikrą teminę ar istorinę liniją?
Taip. Pagrindinė tema yra fotografija - tai, kas mane labiausiai domino ir tebedomina iki šiol. Pats nemažai fotografuoju, todėl smalsu pažinti kitų fotografų pasaulio matymą. Mano bakalauro ir magistro darbai skirti Anykščių fotografijai.
Ar yra kokių nors knygų, kurias ypatingai vertini ir kodėl?
Jei kalbant apskritai apie knygas, tai yra knygos, kurias perskaičius, lengva širdimi norisi dovanoti kitiems, bet yra ir tokių, kurias norisi turėti. Jau mano minėti mėgstamų fotografų albumai, antropologinės, biografinės, poezijos, pvz., S. Gedos knygos. Arba, pavyzdžiui, mano gyvenimo knyga - Astridos Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo". O kodėl? Tiesiog gera gyventi tarp knygų. Tiek namuose Vilniuje, tiek bute Kyjive esu apsikrovęs knygomis. Kiekviena knyga - tai vis kitas gyvenimas. Kadangi mes galime nugyventi tik vieną - savo gyvenimą, tai knygų pagalba galime nors šiek tiek žvilgtelėti į kitų žmonių gyvenimus, susipažinti su jų patirtimis, palyginti su savo gyvenimu, pasidžiaugti, paliūdėti.
Ar knygos padeda suprasti fotografiją kaip meną? Ar jos padeda suprasti mūsų fotografijos raidą?
Ir ne tik kaip meną, bet ir kaip požiūrį į mus supantį pasaulį, vertybes, sutiktus žmones, patirtis. Fotografijų albumų žiūrėjimas tobulina mūsų žvilgsnį. Nuotraukose pamatome tai, ko daugelio žvilgsniai nepastebi. Fotografai mėgėjai mato tik vaizdą, kurį ir siekia užfiksuoti, o tikri fotografai fiksuoja jausmą, nes fotografija nėra tik vaizdas. Už kiekvienos nuotraukos slypi kažkoks pasakojimas, jausmas, kvapas, atmosfera. Todėl visiems siūlau kuo daugiau žiūrėti kitų fotografijų, kad lavintume savo matymą.
Apskritai Lietuvos fotografija yra unikali ir, mano manymu, mes neskiriame jai tiek dėmesio, kiek vertėtų. Iki šiol neturime normalaus fotografijos centro, kur galėtume pamatyti visus lobius. Lietuvos fotografija kūrėsi dėka dviejų šaltinių - tarpukario okupuoto Vilniaus, su Janu Bulhaku ir kitais lenkų fotografais priešakyje bei laikinosios sostinės Kauno, su Vytautu Augustinu, jau minėtu Izidoriumi Girčiu, neseniai atrastu Antanu Ingelevičiumi, Petru Babicku, Kazimieru Lauciumi ir kitais fotografais. Iš to išaugo A. Sutkaus, R. Rakausko, A. Macijausko, A. Kunčiaus, R. Požerskio karta. Po jų - taip vadinamos nuobodulio estetikos fotografai. Visa tai galima rasti mano dovanotose knygose ir albumuose.
Koks knygų vaidmuo buvo Tavo asmeninėje kūrybinėje ar akademinėje veikloje?
Kaip jau minėjau, knygas norėjau turėti visada šalia, kad, bet ko prireikus rašant straipsnį, ruošiant parodą ar tiesiog užsinorėjus pasiskaitinėti, viskas būtų po ranka. Man knyga yra prasmingiausia dovana. Pats stengiuosi dovanoti knygas arba čekius knygoms įsigyti. Net, jei tu jų ir neskaitai, buvimas tarp knygų labai teigiamai veikia. Namai, kuriuose nėra knygų, man atrodo šalti ir nejaukūs. O tie žmonės, kurie neskaito, - labai riboti. Tiek jų žodynas, tiek pasaulio suvokimas yra gana skurdus. Jei būčiau turtingas, visiems Lietuvos žmonėms padovanočiau po naujausią Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygą „Kartais sninga juodai". Poeziją skaityti yra būtina. Ji daro žmogų geresniu.
Su didžiausia pagarba žiūriu į žmones, kurie dovanoja knygas bibliotekoms.
Baigęs kadenciją Ukrainoje, norėčiau įkurti fotografijos centrą, o tos knygos, kurias pasilikau, tam tikrai pravers.
Kokią vertę, Tavo manymu, ši kolekcija suteiks bibliotekos skaitytojams?
Dėl vertės aš negalvoju. Knyga iš viso turi vertę arba ją įgauna bėgant laikui. Kolekcijos knygos įgaus vertę, kai jos bus skaitomos. Knygų vertė - kai susitinka skaitytojas ir knyga, kitaip tai tik yra popieriaus gabalas. Kaip ir kiekvienas meno kūrinys, kuris įgauna vertę tik rezonuodamas su žiūrovu.
Linkėčiau, kad knygos būtų vartomos, skaitomos.
Apie T. Ivanauską
T. Ivanauskas yra išskirtinė asmenybė, kuriai kultūra ir menas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Jis aktyviai prisideda prie kultūros sklaidos tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Pastaruoju metu ypač ryškūs jo kultūrinės veiklos pėdsakai Ukrainoje.
Kultūros atašė Ukrainoje yra glaudžiai susijęs su Anykščiais. Čia jis augo, mokėsi, o vėliau ne kartą sugrįžo ir sugrįžta su įvairiais kultūriniais projektais, renginiuose pristato žymius knygų autorius bei jų kūrybą.
2018 m. anykštėnas Vilniaus dailės akademijoje, Aukštųjų studijų fakultete, baigė Dailės istorijos ir teorijos studijų programą ir apsigynė magistro darbą „Anykščių krašto reprezentacija fotografijoje 1900-1940 m." Kad kelių metų kruopštaus darbo rezultatas nenugultų giliai į stalčių, T. Ivanauskas baigiamąjį darbą padovanojo Anykščių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriui. Besidomintys fotografijos istorija galės ne tik sužinoti, kaip fotografijoje 1900-1940 m. buvo reprezentuojamas Anykščių kraštas, bet ir susipažinti su Anykščių krašte gyvenusiais ir dirbusiais fotografais: J. Survila, I. Melniku, I. Mulcu, N. Kopans, sužinoti daugiau apie jų profesinį kelią, socialines, ekonomines bei kultūrines sąlygas, lėmusios jų fotografinį palikimą.
Menotyrininkas tyrinėjo I. Girčio kūrybinį palikimą, taip prisidėdamas prie Lietuvos fotografijos istorijos išsaugojimo.
T. Ivanauskas ne vienerius metus už savo lėšas pirko knygas ir dovano Anykščių viešosios bibliotekos bei jos filialų skaitytojams. Tarp dovanotų knygų: Algimanto Dačiulio parengta ir muziejininkų išleista knyga „Skalsios duonos linkėdamas"(2021 m.), Lino Bitvinsko eilėraščių vaikams knyga „Mažosios istorijos" (2021 m.), Raimondo Guobio knygos „Anykščių krašto šauliai" (2021 m.) ir leidinys apie tautodailininką Zenoną Valuntą „Kelminio pasaka: Zenono Valuntos skulptūrų karalystė" (2021 m.) ir kt.
Tai tik kelios išvardintos knygos, kurių pageidavo skaitytojai ir T. Ivanauskas nupirko kaip dovaną Anykščių rajono bibliotekoms. Kultūros atašė Ukrainoje ir dabar perka knygas, kokių pageidauja skaitytojai. Netrūkus jo dovanotais Jono Junevičiaus ir Vygando Račkaičio albumais „Žemė kelia žiedą"(2024 m.) džiaugsis ne tik Viešosios, bet ir didžiųjų bibliotekos filialų skaitytojai.
T. Ivanausko veikla ir jo dėmesys menui, fotografijai, knygai įrodo, kad kultūra yra gyvas organizmas, nuolat kintantis ir prisitaikantis prie laikmečio realijų.
Fotografijos kolekcijos reikšmė
Menotyrininko dovanota fotografijos knygų kolekcija yra vertinga ne tik fotografijos entuziastams, bet ir visiems besidomintiems vizualiniu menu bei jo istorija. Knygos atskleidžia skirtingas fotografijos mokyklas, menines kryptis ir meistrų darbus, leidžia pažinti fotografiją kaip meno formą ir jos evoliuciją Lietuvoje bei pasaulyje. Šis rinkinys gali tapti įkvėpimo šaltiniu jauniems menininkams, tyrėjams ir visiems, kuriems svarbus kultūros paveldas.
Anykščių viešojoje bibliotekoje saugomos knygos - tai dar vienas tiltas tarp praeities ir dabarties, leidžiantis giliau pažinti fotografijos meną ir jo kūrėjus.
Audronė BEREZAUSKIENĖ
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja
Paskutinį kartą atnaujinta: 2025-05-02 13:36
.jpg)
Komentarai (0)