Fotografija

Rugsėjo 5 d. (penktadienį) „Prospekto" galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) 17.30 val. atidaroma Andriaus Repšio personalinė paroda „dieve, dieve...". Paroda veiks iki rugsėjo 27 d.

Andrius Repšys - vienas pirmųjų menininkų Lietuvoje, kryptingai siekiančių dronų fotografijos meistriškumo. Jos galimybės tik atrandamos, vaizdavimo, temų ribos plečiamos. Menininkas, iki tol jau turėjęs aviacinės fotografijos patirties, dronų fotografijai suteikia naujų impulsų, šlifuoja techniką, optiką, vaizdo prasmę, ieško už estetinio grožio slypinčių prasmingų formų derinių, netikėtų sekų, teminio cikliškumo.

Andrius metodiškai tyrinėja įvairius gamtos, architektūros, urbanistinių erdvių, žmonių mobilumo „žemėlapius". Jo entuziazmas, nuolatinis žvilgsnio ir minties tobulinimas skirtas kitokiai žemės optikai. Svarbiausia, kad jis nesustoja užhipnotizuotas žemės grožio iš viršaus.

Jei bandytumėte racionalizuoti bažnyčios vykdytą kontroversišką praktiką ir paklaustumėte dirbtinio intelekto, kaip indulgencijos, inkvizicijos, kryžiaus žygiai ir kitos panašaus pobūdžio veiklos derėjo su institucijos teigtomis moralinėmis tiesomis, šis atsakytų labai trumpai - nederėjo. Vėliau, žinoma, atsakymas išplistų (moraliniai principai liko tekste ir retorikoje, tikėjimas naudotas kaip priedanga valdžiai, ekonominei naudai ir kontrolei įgyti ir taip toliau), tačiau tiek pat lakoniškas, kiek ir ironiškas pirminio atsakymo tonas ir turinys išliktų.

Andriaus Repšio fotografijų serijoje „dieve, dieve" ironijos taip pat netrūksta. Bepiločiu fotoaparatu iš viršaus fiksuodamas sakralius ar savo vizualumu sakralumą menančius lietuviško kraštovaizdžio fragmentus, menininkas kvestionuoja tai, ką ir kaip mes norime tam dievui parodyti. Gal norime parodyti lotyniškojo kryžiaus plano bažnyčias, kurių raudonų čerpių stogai išsiskiria žalumos ir nykių namelių fone? Jei tik pakeistume žiūros tašką ir bažnyčią apverstume, jos simbolika drastiškai pakistų. Gal prie dievo (žinoma, jei per gyvenimą neteko negarbingai nusidėti) dar labiau priartinančius kapinių kvadratėlius, dekoruojamus širdelėmis, lelijomis ar netyčinėmis šypsenomis? Kai žiūrima iš viršaus, jie visi galiausiai tampa vientiso rašto audiniu. Gal Kryžių kalną, iš viršaus tokį chaotišką ir visai priešingą nepriekaištingai kapinių tvarkai? Kur kas daugiau tvarkos galima rasti estetiškuose, taisyklinguose jų šešėliuose.

Šešėlis A. Repšio fotografijose vis pasirodo ir prisideda prie sąmoningai apgalvoto naratyvo kūrimo. Prie kapinių esančioje žaidimų aikštelėje jis įkūnija vaikus ir padeda pasakoti istoriją apie neišvengiamą gyvenimo cikliškumą - ciklas vyksta nepriklausomai nuo to, ar dievo egzistenciją pripažįstame, ar ne. Dar šešėlis tampa menora, kurios centre - pats menininkas, trumpam pavirtęs bažnytinės architektūros, o taip pat ir institucijos dalimi. Iškeldamas prielaidą, jog pasaulio vaizdas iš paukščio skrydžio tam tikra prasme yra žmogaus siunčiama žinutė dievui, fotografas tuo pat metu ją siunčia ir pats. Dabar ir jis yra bažnyčios institucijos, tikėjimo, religijos dalis, ir kol jis žiūri į pats save, dievas žiūri į jį.

Be šešėlių, dar yra bažnyčią įrėminantys debesys, kryžiumi tampantis kelias ir... spalvoti poilsiautojų skėčiai paplūdimyje! Taip keista matyti juos tampant riboženkliu, skiriančiu kapines ir jūrą. Apskritai, A. Repšys savo fotografijose nevengia žaidybinių momentų - ne tik pastebėdamas su religija susijusius objektus ar jų fragmentus, bet ir kadruodamas kraštovaizdį taip, kad šis įgautų naujas prasmes. Kapinės tampa panašios į suknelę, o pastatų kompleksas - į kraupiai išsiviepusį veidelį. Kaip ir kituose menininko fotografijų cikluose, taip ir šiame, fotografas sujungia istoriją su smalsiu, šmaikščiu, ironišku ir kartais net kandžiu žvilgsniu.

Pasaulis, kurį per A. Repšį mato dievas - pilkšvas ir dažnai nykus, su išdžiūvusios žolės plotais ir kartkartėm pasitaikančiais saulės blyksniais. Jis tampriai susijęs su mirtimi, bet čia pat visuomet yra gyvybės - ten, kur poilsiautojai ir žaidimų aikštelėse žaidžiantys vaikai. Ten, kur vieni įžiūrės grožį ir jaus pakilumą, kiti matys patosą ir beprasmybę. Vieniems bažnyčia taps vilties ir bendruomenės vieta, kitiems - represijų ir veidmainystės. Viskas priklausys nuo to, kokios bus patirtys, asociacijos, pasaulėžiūra, asmeninė ideologija. A. Repšys irgi leidžia laisvai pasirinkti, nieko griežtai neteigdamas, o veikiau klausdamas. Atsakymo iš dirbtinio intelekto šiuo atveju visai nereikia - jį susikurs kiekvienas žiūrintysis.

„Prospekto" galerijos darbo laikas:

II-V 12.00-18.00, VI 12.00-16.00