Fotografija

Virgilijus Juodakis

Daktaras, docentas

Vakarykštė, rytojaus ir dabarties dienos nėra atskirtos aklomis sienomis. Jos veikia viena kitą geresne ar blogesne, teigiama ar neigiama kryptim. Norint tą sąveiką ir poveikį palyginti, visų pirma reikia turėti tam tikrų duomenų, kurie nusakytų jų esmę. Tai ypač taikintina fotožurnalistikai, kuri yra ganėtinai sudėtingas reiškinys spaudos praktikoje. Fotožurnalistika nėra vien nuotraukos spaudos leidinio puslapiuose. Ji turi daugybę pareigų, mokslo kalba tariant - ne vieną funkciją. Trumpiau tariant, reikia gebėti vertinti kiekvieną atskirai, o tada bus galima palyginti, kas gerai ir kas blogai visumoje. Kas seno išliko, kas naujo atsirado. Čia visiškai netinka menotyros praktika, kuri vadovaujasi vien savo patirtimi: „Man gražu", „Man negražu", „Man patinka", „Man nepatinka".

Ką daro į spaudos fotografiją atsisukusi menotyra? Ima vieną nuotrauką iš parodos ar albumo ir vartalioja ją „Patinka", „Nepatinka". Tai panašu į smalsuolį, kuris iš Šv. Onos bažnyčios sienos išsitraukia vieną plytą ir pavartaliojęs ją, apžiūrėjęs, pauostęs ir gal palaižęs manosi galįs kalbėti apie visos bažnyčios vertę. Joks ūkininkas nesprendžia ar šienas tinka pašarui, iš kupetos išsitraukęs ir apžiūrėjęs vienut vieną sudžiovintą dobilą. Daugiaaspektė fotožurnalistikos analizė nėra menotyra. Ji net nepanaši į ją. Ji ne vien vieną plytą iš sienos ištraukusi privalo aptarti, siekdama įvertinti tiriamą objektą. Ši analizė stebi savo tyrimo objektą iš didesnio atstumo ir mato fotožurnalistiką tarsi kubą, kuris turi aštuonis kampus, šešias plokštumas ir dvylika briaunų. Tai daugiau nei tuzinas, kur kas daugiau aspektų, kurie lemia ir sąlygoja fotožurnalistikos esmę viename ar kitame leidinyje, vienu ar kitu periodu, laikotarpiu. Jų visuma ir sąveika nusako fotožurnalistikos publikacijos vertę ir kokybę.

Kokie duomenys galimi ir reikalingi fotožurnalistikos analizei? Kaip juos surinkus, surūšiavus, kad gautume patikimus duomenis, kurie įrodytų vienokius ar kitokius sprendinius, pagrįstų teiginius? Reikia žinoti, ko noriu.

Fotožurnalistika, kaip žinia, turi du didžiulius glėbius. Į vieną telpa mažieji žanrai, į kitą - stambieji savarankiški žanrai. Visų pirma pabandykime susitvarkyti su stambiaisiais žanrais. Jie rodo leidinio prasminius akcentus ir pagarbą rodomoms temoms. Nes pamatęs ką, žmogus kur kas ilgiau atsimena, negu vien paskaitęs.

Duomenų rinkimui reikia turėti baltą A4 formato popieriaus lapą, pasirinkto analizei žurnalo metinį komplektą ir vietą numatytam darbui bibliotekoje. Popieriaus lape turime penkias aiškiai fiksuotas vietas duomenims pasižymėti: keturi kampai bei centras ir galimos dar šešios vietos lapo pakraščiuose.

Taigi, imame savo popieriaus lapą A4 ir pradedame sklaidyti pasirinkto žurnalo egzempliorių. Skleidžiame lapus, kol aptinkame stambųjį žanrą. Aptikę, lapo dešiniajame viršutiniame kampe pasižymime leidinio pavadinimą, leidimo metus, egzemplioriaus numerį ir lapus, kuruose tai radome. (pvz., „Švyturys", 1960 m., Nr. 7, p. 14-15). Prireiks aprašant tyrimo duomenis, kopijos disertacijai, straipsniui, pakartotinai įsigilinti ir kt.

Lapo centre užsirašome publikacijos pavadinimą ir nuotraukų bei teksto autorius. Apatiniame dešiniajame kampe žymime, apie ką bylojantį, ką mums rodantį stambų savarankišką žanrą čia aptikome:

fotopasakojimą apie įvykį, veiksmą, nuotykį. Pasižymime FR, kas reiškia fotoreportažą;

fotopasakojimą apie reiškinį, biografiją. Pasižymime FA, kas reiškia fotoapybraižą;

fotopasakojimą apie kasdienę gyvenimo tėkmę gamykloje, mieste, gatvėje. Pasižymime FP, kas reiškia ramų pasakojimą;

fotopasakojimą apie kokią nors parodą. Pasižymime REC, kas reiškia recenziją;

fotopasakojimą apie mūsų kraštą, žymų žmogų pasaulio spaudoje. Pasižymime APŽ, kas reiškia apžvalgą.

Kaskart užsirašome, iš kelių nuotraukų publikacija sukonstruota, pvz., FA-7, arba REC-9.

Kairiajame apatiniame kampe, labai nesismulkindami, fiksuojame, kokią gyvenimo sferą rodo, pasakoja, aptaria ši fotožurnalistinė publikacija: sportas, politika, mokslas, medicina, žemės ūkis, scena ir kt. Arba akcentuojame mus labiausiai dominančią temą.

Dar tuščias liko kairysis viršutinis kampas. Čia vieta pasižymėti kokį nors dominantį kitokį aspektą, pvz., su maketu susijusias pastabas: puslapį ar du užima žurnale, per kiek skilčių laikraštyje. Galima pasižymėti, kaip išdėstytas tekstas ir kt. Pavyzdžiui, „nuotr. krūvoj", „nuotr. išbarstytos". Tai parodo maketuotojo meistriškumą. Nuotraukas išbarstyti po visą tekstą didelės išminties nereikia. Tai sugeba ir darželinukai. O štai sudėlioti iš jų vientisą vaizdą... Geras stambiojo žanro maketas yra ištisas ir nedalomas paveikslas, skoningai sulipdytas iš keliolikos mažesnių paveiksliukų.

Baigę aprašyti aptiktą publikaciją, kitam stambiam žanrui fiksuoti turime imti ir naują popieriaus A4 lapą. Rastus duomenis žymėsime tiksliai tose pačiose vietose kaip darėme pirmu atveju. Kiekvienam rastam žanrui - naujas lapas duomenims registruoti. Mokslo kalba tai vadinama diskretine sistema. Beje, reikia žinoti, kad ne kiekviename dienraščio numeryje rasime didįjį žanrą. O žurnale ne daugiau dviejų. Kai dabar nėra populiarios spaudos, nėra ko ieškoti ir žanrų. Nei didelių, nei mažų. Fotožurnalistika persikraustė į TV ekranus. Persikaustymo metu tiek lūžo aplūžo, tiek skilo suskilo, kad TV ekrane liko vien duženos ir šipuliai. Žanrų prasme liko vien fotoiliustracijos. O jos nevertos vadintis fotožurnalistikos žanru. Per daug garbės. Tai tik pagalbinė tarnyba verbaliniam tekstui kiek pagyvinti.

Kai tyrimui numatyta spaudos leidinio apimtis peržiūrėta ir duomenys surašyti, registracijos lapai sudedami vienas ant kito ir tarsi rentgenu peršviečiami. Teisingiau pasakius - atitinkami aspektai susumuojami ir aptariami. Gautus duomenis galima rūšiuoti ir aptarinėti pagal įvairiausius požymius: pagal autorius, pagal temas, pagal žanrus, pagal laikotarpius, geografiją. Pagal dar kitokius dominančius aspektus. Kai bet kuriame tyrinėjime atsiranda matematika, tyrėjo pastangos ir duomenų interpretacija jau turi teisę būti vadinami moksliniu tyrimu. Čia neveikia „Man patinka", „O man nepatinka". Čia jau veikia logika ir duomenimis paremtas įrodymas.

O kaip su nuotraukų kokybe?. Tai meistriškumo dalykas. Kol smuiko strykas slysta kreivai stygų ir pirštai nespėja sekti dirigento batutos, toks smuikininkas vietos orkestre negauna. Tas pats su redakcijomis. Kol nepasiekei tam tikro brandos lygio, rimtam darbui užsakymo negausi. Tau teks tik paliepimai „Figaro šen, Figaro ten..."

Nors kartais, nelygu gvildenama tema, menkos techninės kokybės nuotrauka gali labai ir labai praversti. Nes klausimas „Ką čia nufotografavai?" fotožurnalistikoje visada nurungia atsaką į „Kaip nufotografavai?". Na, o jeigu darbo eigoje pasiseka apturėti meninio kvapo turinčią nuotrauką, ji publikacijos nesugadina.

Ne meniškumas yra fotožurnalistikos žanro kokybė. Ne atskiros nuotraukos meniškumas yra fotožurnalistikos tikslas. Ši veikimo sfera turi savo specifinius vertinimo kriterijus. Ir savas sąlygas atsirasti. Savas sąlygas gimti čia ir dabar, kai to reikia redakcijai. O redakcijos dalykas patenkinti skaitytojo poreikius čia ir dabar. Stambusis žanras yra didelis kūrybinis vienetas. Kaip iš Lego kaladėlių sunarstytas robotas ar tankas. Fotomenininku save vadinantis žmogus gali savaitę ir kitą slampinėti gatvėmis ar pakiemiais, kol pastebi ir pačiumpa tai, ko jam reikia. Spaudos fotografas tokios laisvės neturi. Jis veikia režime „Čia ir dabar". Šitą momentą būtinai reikia turėti omenyje, kai kalbame apie jo darbo kokybę. Čia jo darbo meistriškumas ir atsiskleidžia. Ne nuotraukų meniškumas yra fotožurnalistikos analizės objektas, ne meninis lygis yra autorių rūpestis. Nors nekliudo, jeigu tokio pasitaiko. Kuo daugiau, tuo geriau. Šie reikalavimai lygiai taikytini tiek nuotraukoms, tiek tekstui.

Taip atrodo darbas renkant duomenis stambiųjų fotožurnalistikos žanrų daugiaaspektei analizei.

Visai panašiai teks elgtis prireikus išanalizuoti mažųjų fotožurnalistikos žanrų padėtį viename ar keliuose leidiniuose. Tik, žinia, kai kas čia bus kitaip. Kitokie duomenys bus fiksuojami taip pat suskirstytame lape A4.

Labiausiai skirsis trys dalykai.

Pirma - vieno popieriaus lapo duomenų registracijai pakaks tol, kol pritrūks vietos duomenims žymėti. Viską, ką aptiksime pagal formulę 1SF>T, žymėsime tam paskirtame lapo kampe. Suma parodys, kiek dažnai leidinys naudoja įvairius mažuosius fotožurnalistikos žanrus. Labai naudinga žymėtis atskirus mažųjų žanrų rūšius.

Aptikę atvejus, kai xSFAntra - žymiai didesnio ploto prireiks autorių pavardėms fiksuoti, nes jų, ypač dienraštyje, bus kur kas daugiau nei viename žurnalo numeryje.

Ir trečias skirtumas (jis netikėtas, bet svarbiausias) - toli gražu ne vienkartinis nuotraukos turinio žymėjimas atskirose „registro" vietose. Dalykas tas, kad neretai viena ir ta pati nuotrauka po truputėlį turi kelių temų požymių. Pavyzdžiui, nuotraukoje turistų grupė prie Puntuko. Kaip įsakysite registruoti?. Tad ir žymėkime duomenų rinkimo lape, visus atskirai: Puntukas, Anykščių šilelis, ekskursija iš užsienio (Švedija), prof. Česlovas Kudaba (eksk. vadovas).

Arba (patys įvardinkite požymius): būrys vaikų krepšinio aikštelėje apsupęs garsų krepšininką Šarūną Marčiulionį. Jis ką tik grįžęs atostogų iš JAV. Tą susitikimą filmuoja TV žurnalistas iš Anglijos. Tas žurnalistas lietuvis iš Kretingos. Pradėkite taip: miestas... ir t.t. Nepatingėkite. Patys sau būsite dėkingi, kai darysite išvadas iš surinktų duomenų. Kuo nuotrauka turi daugiau prasminių sluoksnių, tuo ji yra geresnė, tuo daugiau dabar ir rytoj žinių ji neša istorijai.

Nuotraukų skaičių ar jų teminį dažnį, suprantama, žymėsime skaičiais 1,2,3 ir t.t. Po to sumuosime 1+2+3 ir t.t. Bet kur kas paprasčiau ir mažiau vietos prireiks duomenis žymėtis braižant kvadratėlius. Tokius, kurie yra skaičiavimo sąsiuvinio lape. 1,2,3,4 - keturiomis linijomis apibrėžiame kvadratėlį. 5,6 - jo viduje brėžiame dvi įstrižaines. O 7,8,9 jau žymėsime naujame kvadratėlyje brėždami tris kraštines. Žymiai taupiau. Ir skaičiuoti bus lengviau, sparčiau.

Kai prireikia žymėtis duomenis apie atskiras nuotraukas, būtina tvirtai žinoti, kas, kokie duomenys, kokios jų grupės bus reikalingos darant tyrimo išvadas. Pavyzdžiui, nuotraukų tematiką verta žymėtis pagal respublikoje veikiančias ministerijas. Skaičiai parodys užmirštas ir numylėtas temas. Pravers ir geografiją žymėtis bent žemaičių, dzūkų, aukštaičių, zanavykų arealais. Duomenys parodys, kodėl ten ar ten leidinys menkai populiarus. Apie lyčių lygybę kalbės duomenys, jeigu registruosime, kas nuotraukoje - vyrai, moterys, vaikai, ar jie kartu.

Minimaliai analizei atlikti laikraščio tipo leidinyje duomenis surinkti būtina mažiausiai vieno mėnesio komplekte, žurnalo tipo leidinyje - mažiausiai pusmečio komplekte.

Pačia bendrąja prasme darbo eiga turi būti tokia. Suformuojamos užduotys, ką tirsime, ko ieškosime. Tada suplanuojame duomenų rinkimo kryptis ir apimtis. Surinkti duomenys interpretuojami atskirais aspektais. Pabaigoje viskas suvedama į vieną „paveikslą".

Surinkti duomenys kartais parodo gana keistus dalykus. Man yra tekę vienam ūkio darbams skirto leidinio redakcijai pranešti tokius duomenis: „Jūsų leidinio puslapiuose triskart dažniau nuotraukos rodo bažnyčios dalykus, nei žemdirbių rūpesčius. Jums patiems spręsti, ar tai teisinga". O kitam: „Abejotina, ar triušininkystei skirtas žurnalas gerai daro visokiausius Afrikos džiunglių gyventojus rodydamas dukart dažniau, negu triušius".

Daugiaaspektė fotožurnalistikos analizė naudinga tiek pažinčiai su leidiniu, tiek palyginimui su tuo kas buvo, tiek norint pasiūlyti redakcijai geresnę ateities viziją.

Parodyti duomenų rinkimo atvejai nėra kokia nors nepajudinama taisyklė. Kiekvienu atveju vis prireikia kiek kitokių duomenų numatytai analizei atlikti. Todėl prieš sėdant rinkti duomenų naujai analizei reikia gerai apgalvoti, kokie bus reikalingi naujam sumanymui. Pasiruošimas būtinas tiek ruošiantis kurti kurį nors didįjį žanrą, tiek rinkti duomenis daugiaaspektei fotožurnalistikos analizei. Aiškiai suvoktas ir suformuluotas tikslas taupo laiką ir apsaugo nuo galimų klystkelių. Ypač ruošiant publikaciją. Kartą vos pusvalandžio teprireikė duoti atsakymą prezidento rinkimo kampanijos apžvalgoje: „Šis dienraštis nuotraukose rodo vien pretendentą A, o šitas rodo vien pretendentą B. Vienintelis laikraštis C kandidatams rodo vienodą dėmesį. Gerai tai, ar blogai - ne šios analizės dalykas". Kitą kartą, kai dalyvavau vieno užsienio universiteto surengtoje mokslinėje konferencijoje fotožurnalistikos klausimais, kur pirmą kartą buvo pagarsinta nauja sukurtos daugiaaspektės analizės teorinė dalis, kilo reikalas pademonstruoti ir konkretų pavyzdį. Pusvalandžio pakako duoti atsakymą apie čia pat pateikto dienraščio vieno mėnesio komplektą. Jis gavosi toks: „Laikraštis paskelbė X įvairiausių savo rajono žmonių portretų. Jų tarpe moterų portretų buvo M vienetų, vyrų - V, vaikų - Z, senjorų - S. Pusė buvo nufotografuoti darbo aplinkoje, pusė - namuose ir mieste. Šio laikraščio spaudos fotografijos teigia, kad nė vienas vaikas nesportuoja ir leidinio areale per mėnesį nebuvo jokio koncerto ar spektaklio. Nėra nei gatvių, nei namų, nei pramogų ar parduotuvių. Vien galvų portretai. Gerai tai, ar blogai - spręsti redakcijai".

Sumanius tapti kurio nors spaudos leidinio geranorišku talkininku, visų pirma pravartu pasidaryti to leidinio fotožurnalistikos daugiaaspektę analizę. Ypatingai pravartu susigaudyti to leidinio fotografijų turiniuose ir žanruose. Tada galėsite savo laiško pirmą sakinį pradėti taip: „...Jūsų redakcija mėgsta..","...Jūsų leidinys dažnai...", „...Noriu pataikyti į Jūsų...". Arba „...Jūs visai nerodote...", „...Jūsų leidinys labai retai spausdina fotoapybraižas...", „...drįstu siūlytis su fotoopozicijomis...", „...su fotonovelėmis..." ir t.t.

Niekas negali pasakyti , kuris kreipinys geriausias. Aišku tik viena: gera pradžia - pusė darbo. Kaip šūvis į dešimtuką.