Dialogai apie žiniasklaidą

Aida Vėželienė

Lietuvos gyventojams įprasta visuomeninį transliuotoją sieti su S. Konarskio gatvės kompleksu. Tačiau iki tol, kol sostinėje iškilo specializuotas televizijos ir radijo pastatų ansamblis, Lietuvos radijo širdis buvo Gedimino prospekto 22-asis namas. Būtent jis tarpukariu buvo svarbiausia, pavojingiausia ir labiausiai geidžiama informacinė erdvė šalyje. Šio pastato radijo istorija prasidėjo dar 1927 m., kai Vilniuje pradėjo veikti lenkų radijo stotis, oficialiai vadinta „Polskie Radio Wilno". Iš pradžių laikinai glaudęsis Vytauto gatvėje, Žvėryne, o vėliau (1928 m.) persikėlęs į Mickevičiaus (dabar - Gedimino) prospektą, Vilniaus radiofonas čia sėkmingai veikė iki pat pirmųjų vokiškų bombardavimų 1939 m. rugsėjo mėnesį.

Šis pastatas - pagrindinis liudininkas to, kaip Lietuva ir jos istorinė sostinė viena po kitos išgyveno keturis okupacinius režimus, ne kartą keitusius šalies veidą ir eterio turinį. Geopolitiniu požiūriu pirmuoju sukrėtimu tapo dar tarpukariu prasidėjusi Vilniaus krašto lenkų okupacija, kurios metu šis radijas ir buvo įkurtas. Antruoju smūgiu tapo 1940-ųjų sovietų invazija, kai radiofonas akimirksniu buvo pavertas raudonosios propagandos ruporu. Tačiau tarp šių dviejų okupacijų įsiterpė trumpas, bet Lietuvai lemtingas laikotarpis: 1939 m. rugsėjo 19 d. Vilnių užėmė SSRS kariuomenė, tačiau tų pačių metų spalio 10 d., pasirašius Lietuvos-SSRS savitarpio pagalbos sutartį, miestas buvo grąžintas Lietuvai.

Po geopolitinių lūžių, tų pačių metų spalio 29 d. vakarą, iš Gedimino prospekte įsikūrusios Valstybinio radiofono studijos jau skambėjo rašytojo ir pranešėjo Kazio Inčiūros žodžiai: „Kalba Vilnius. Dabar 18 valandų. Pradedame pirmąją transliaciją iš Vilniaus radiofono studijos Lietuvos sostinėje Vilniuje."

Šis emocingas eterio debiutas pareikalavo milžiniškų inžinierių pastangų, nes atsitraukdami lenkų radijo darbuotojai dalį įrangos išsivežė, o likusią sugadino. Nepaisant techninių ribojimų, naujoji erdvė tapo tiltu, sujungusiu laikinąją ir istorinę sostines. Lietuviškasis Vilniaus radiofono etapas šiuose rūmuose truko nepilnus metus, tačiau per šį trumpą laiką stotis spėjo tapti kultūriniu fenomenu. Čia persikėlė dalis Kauno radiofono pajėgų, grojo simfoninis orkestras.

Tačiau sėkmingai pradėtas darbas baigėsi 1940 m. birželio 15-ąją, kai į Lietuvą įvažiavo sovietiniai tankai. Radijas tapo pirmuoju taikiniu. Tų pačių metų rugpjūčio 25 d. į Vilnių buvo perkeltos LSSR valstybinės įstaigos.

Istoriniame kontekste vertėtų prisiminti Kazį Inčiūrą, Kauno radiofone dirbusį nuo 1934 m., o 1939-1940 metais - Vilniaus radiofone. Tuo metu jis buvo vienas pagrindinių Lietuvos įvykių pranešėjų. Be to, K. Inčiūra aktyviai kūrė: rašė, bendradarbiavo su muzikais ir teatralais, vaidino. 1938 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas jį apdovanojo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Atėjus sovietams, kūrėjas buvo atleistas iš darbo, o 1951 m. saugumo struktūrų suimtas ir nuteistas 25-eriems metams kalėti. Į Lietuvą rašytojas grįžo 1956 m.

Ne mažiau svarbu prisiminti ir kitą pranešėją - Joną Miliušį, kurio balsas užfiksavo radikalų eterio lūžį. 1940 m. liepos 22 d. vidurdienį būtent jis eteryje pirmą kartą ištarė: „Čia Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos radijas" vietoj iki tol skambėjusio tradicinio šaukinio „Čia Lietuvos radijas". Žurnalisto ir to meto metraštininko S. Štikelio teigimu, J. Miliušis buvo pagrindinis Lietuvos radijo pranešėjas ir jaunų diktorių mokytojas. Vėlesniais metais jis dirbo literatūriniu darbuotoju savaitraštyje „Kalba Vilnius", rašė kino, radijo bei televizijos istorijos klausimais, kūrė scenarijus dokumentiniams filmams ir vertė.

Tai - tik keli dramatiški pranešėjų likimo vingiai. Be jokios abejonės, šis negailestingas laikmetis vienaip ar kitaip palietė kiekvieną radijo darbuotoją. Nuo 1940 m. vasaros per radiją buvo skelbiami Liaudies vyriausybės dekretai, informacija apie valdymo pertvarką, transliuojama Liaudies seimo rinkimų kampanija, o liepos 22-osios rytą perskaityta ir „Deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį". Netrukus Vilniaus radiofonas buvo pertvarkytas į Radijo komitetą, pavaldų Radiofikacijos ir radiofonijos komitetui prie LSSR Liaudies Komisarų Tarybos, kurio vadovybė liko Kaune.

Šį prievartinės integracijos etapą brutaliai nutraukė kiti geopolitiniai lūžiai - 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas ir į šalį įžengė Vokietijos kariuomenė. Vokiečių okupacija atnešė savo radijo valdymo modelį.

Norint jį suprasti, verta pažvelgti į nacistinės Vokietijos propagandinę politiką. Kaip savo tyrime „Inside the Third Reich's Radio" pastebi Pietų Karolinos universiteto profesorė Alison Marš (Alison Marsh), radijas tapo pamatine ašimi, leidusia naciams užgrobti ir išlaikyti politinę galią. To meto technologinį potencialą puikiai suprato ir propagandinio aparato vadovas Jozefas Gebelsas (Joseph Goebbels). 1933 m. vasarą atidarydamas tarptautinę radijo parodą Berlyne, jis radiją ambicijai pakrikštijo „Aštuntąja didžiąja galybe". J. Gebelsas buvo įsitikinęs, kad XX amžiuje būtent radijo bangos perims spaudos vaidmenį, ir viešai paskelbė, kad be šio instrumento nacionalsocialistai apskritai nebūtų pasiekę savo tikslų. Jo vizija buvo aiški - sukurti tiesioginį, visuotinį valdžios ir tautos dialogą, peržengiantį net valstybės sienas. Šiam planui įgyvendinti nacių užsakymu buvo suprojektuotas pigus, masiškai gaminamas imtuvas „Volksempfänger" (liaudies imtuvas, modelis VE301), ilgainiui tapęs pagrindiniu ideologiniu kanalu vokiečių namuose.

Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, radiofono kontrolę perėmė naciai. Netrukus Vilniaus radijo stotis tapo „Ostlando radijo stočių grupės" („Sendergruppe Ostland") dalimi. Šis milžiniškas, reichskomisariato ribas atitikęs radijo tinklas aprėpė apie 485 000 kvadratinių kilometrų plotą su 18 milijonų gyventojų ir savo dydžiu lenkė net 1933 m. Vokietijos teritoriją. Į jo sudėtį įėjo naujai sudaryta Baltoji Rutenija (su buvusia Lenkijos teritorija aplink Baranovičius ir Smolensko sritimi) bei buvusiomis įvardytos Estijos, Latvijos ir Lietuvos žemės.

Reicho radijo bendrovės („Reichs-Rundfunk-Gesellschaft") valdymui Vilnius oficialiai perduotas 1941 m. lapkričio 1 d. Šie duomenys buvo skelbiami specialioje ataskaitoje, kurią parengė Ostlando radijo stočių grupės viršininkas Hansas Kriegleris (Hans Kriegler) - buvęs Reicho radijo stoties „Breslau" intendantas, iki karo pradžios dirbęs Reicho propagandos ministerijos Radijo skyriaus viršininku bei Reicho radijo tarybos prezidentu. Vėliau, po tarnybos fronte, jis buvo paskirtas vadovauti šiam okupuotų teritorijų radijo tinklui.

Šiuos ypač vertingus dokumentus savo svetainėje zilionis.lt publikuoja radijo istorijos tyrėjas Sigitas Žilionis, be kurio surinkto gausaus archyvinio paveldo būtų buvę itin sunku parengti tiek ankstesnius pasakojimus, tiek šį.

Svetainėje paskelbtas Vilniaus radiofono 1942 m. balandžio 2 d. potvarkis Nr. 7 dėl transliacijų organizavimo yra unikalus istorinis šaltinis, atveriantis duris į nacių okupuotos sostinės radijo stoties užkulisius bei kasdienį darbą Antrojo pasaulinio karo metais.

Šis dokumentas liudija apie eteryje vyravusią absoliučią Reicho viršenybę. Įsakyme pabrėžiama, kad „Reicho programos nepaprasti pranešimai turi pagrindinį pirmumą prieš visas vietines audicijas". Jei Vilniaus studijoje vyko vietinė laida, o Berlyno transliacijoje pasigirsdavo nacių karinių pranešimų šaukiniai, vietinis eteris turėjo būti akimirksniu nutrauktas: „[...] reikia, tik pasigirdus pažįstamiems nepaprasto pranešimo fanfarų garsams, tučtuojau išjungti savąją programą ir įjungti Reicho programą."

Įdomu tai, kad nacių cenzūros ir propagandinio spaudimo fone potvarkyje netikėtai iškyla ir estetinis reikalavimas. Nors žodinės laidos buvo cenzūruojamos ar nutraukiamos, muzikiniai numeriai studijoje galėjo būti tęsiami toliau, tačiau technikai privalėjo užtikrinti akustinį švelnumą. Potvarkis reikalavo, kad „muzikinės audicijos nebūtų staigiai nutraukiamos, bet palengva įjungiamos ir išjungiamos", pateikiant išraiškingą argumentą: „Išlavintai klausai staigus muzikos kūrinio nutraukimas yra lyg smūgis į veidą."

Šią tendenciją puikiai iliustruoja ir vėlesnė, 1943 m. balandžio 25 d. - gegužės 1 d. Kauno ir Vilniaus radiofonų programa. Joje akivaizdžiai atsispindėjo griežta nacių okupacinės valdžios kontrolė: dominavo Berlyno retransliacijos, pranešimai iš fronto, žinios vokiečių kalba bei specialios laidos Vermachto kariams. Nepaisant ideologinio spaudimo ir karo meto suvaržymų, eteryje vis dėlto liko vietos lietuviškai kultūrai: buvo transliuojamos pamaldos, minimos religinės šventės, grojo vietiniai orkestrai ir žymūs atlikėjai (tokie kaip Izidorius Vasyliūnas, Balys Dvarionas, Gražina Matulaitytė, Antanas Šabaniauskas) bei skambėjo literatūriniai skaitymai.

Naciai paniškai bijojo užsienio transliuojamų žinių įtakos. Kaip savo knygoje „Vokiškųjų fašistų okupacinės Lietuvos valdymas (1941-1944 m.)" rašo Lietuvos teisės istorikas Juozas Bulavas, vokiečių okupacinė valdžia, vos tik įžengusi į šalį ir pradėjusi reguliuoti gyvenimą, suorganizavo masinę radijo aparatų surinkimo akciją. Grasindami griežtomis bausmėmis, naciai reikalavo imtuvus skubiai pristatyti į komendantūras arba vietinei policijai. Maža to, už užsienio radijo stočių laidų klausymąsi ir žinių platinimą gyventojams grėsė sunkiųjų darbų kalėjimas arba mirtis.

S. Štikelis 1983 m. išleistoje knygoje „Radijas ir televizija" pateikia tokius duomenis: „Okupantai už Maskvos radijo laidų klausymą grasino sušaudyti. 1942-1943 metų dešimties mėnesių policijos ir gestapo duomenimis, už tai buvo suimti 229 asmenys, 56 išsiųsti į koncentracijos stovyklas, o 3 sušaudyti."

Raudonajai armijai stumiant vokiečius, 1944 m. liepą radijas vėl pakeitė šeimininkus - šalyje prasidėjo ketvirtoji, ilgiausia okupacinė fazė. Grįžo sovietinė cenzūra, prasidėjo Stalino epochos transliacijos, o pats prospektas buvo pervardytas Stalino, vėliau - Lenino vardu.

1944 m. liepos 15 d. LSSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko potvarkiu Nr. 1 buvo patvirtinta, kad Respublikinio radijo komiteto centras perkeliamas į sostinę Vilnių.

Grįžus sovietų valdžiai, šalis pateko į totalinės cenzūros gniaužtus. Pradžioje jiems vadovavo tiesiogiai Maskvai pavaldus, su NKVD bendradarbiavęs „Glavlito" (Vyriausiosios valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdybos) Lietuvos padalinys. Vien per pirmuosius sovietizacijos metus (1940-1941 m.) ši institucija iš šalies bibliotekų išėmė ir sunaikino pusę milijono knygų bei uždraudė beveik visus nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje ėjusius leidinius. 

„Glavlitas" tikrino kiekvieną leidinį, prižiūrėjo radiją, kiną, teatrą, muziejus, parodas bei privatų susirašinėjimą (vėliau - ir televiziją), o nuo 1944 iki 1956 metų sunaikino daugiau nei septynis milijonus knygų egzempliorių.

Lietuvos „Glavlito" padalinio vadovybės kaita puikiai atspindi visą dramatišką ir griežtai kontroliuojamą sovietmečio epochą, kurioje cenzūrai vadovavo vos keli asmenys. 1940-1941 m. šiai institucijai vadovavo V. Procenko. Po karo, šaliai grimztant į gilius stalinizmo gniaužtus, cenzūros mechanizmo priežiūros ėmėsi A. Malyginas, išlaikęs postą iki pat Stalino mirties 1953-aisiais. 1953-1957 m. įstaigos vadovo pareigas dalijosi du asmenys - A. Slavinas ir V. Zenkevičius. Tačiau ilgametės kontrolės era prasidėjo 1958 m., kai vadovu tapo M. Slizevičius. Jis dirbo net tris dešimtmečius - iki pat 1987-ųjų, tapdamas ilgiausiai tarnavusiu padalinio vadovu. Galiausiai, griūvant sovietinei sistemai ir stiprėjant Atgimimui, paskutiniuosius cenzūros gyvavimo metus (1988-1989 m.) užbaigė A. Brazaitis.

Kol keitėsi viršininkai, sistemoje išliko B. Gurvičius, kuris viršininko pavaduotojo pareigas nepertraukiamai ėjo net 43 metus (1945-1988 m.) - nuo pat baisiausių pokario represijų iki Sąjūdžio pradžios.

Ne mažiau dinamiškai keitėsi ir Tarybų Lietuvos radijo komiteto pirmininkai. 1940-1941 m. šias pareigas ėjo Juozas Banaitis. Po karo, 1944-1946 m., vadovo pareigos buvo patikėtos Juozui Baltušiui, kurį vėliau pakeitė Mira Bordonaitė, vadovavusi 1946-1951 m., o 1951-1953 m. komitetui vadovavo Fridis Krastinis. Galiausiai nuo 1953 m. kovo 10 d. prasidėjo Jono Januičio era, trukusi iki pat 1987 m.

Dėl šio nuolatinio ideologinio spaudimo autoriai dešimtmečiais buvo priversti griebtis varginančios autocenzūros. Griežta kontrolė Gedimino prospekte dominavo iki septintojo dešimtmečio, kai radijo darbuotojai palaipsniui persikėlė į naująjį kompleksą S. Konarskio gatvėje. Senieji rūmai liko kaip istorinis liudininkas, o totalitarinį aparatą šalis galutinai sugriovė tik Atgimimo metais: 1990 m. vasario 13 d. Aukščiausiosios Tarybos įstatymu cenzūra Lietuvoje buvo visiškai panaikinta, o visus okupacinius režimus šalis galutinai nusimetė atkurdama Nepriklausomybę.

Šiuo metu šis pastatas vilniečiams ir miesto svečiams geriausiai pažįstamas kaip Vilniaus mažasis teatras, įsikūręs būtent toje pačioje salėje, kurioje tarpukariu aidėjo pirmieji radijo šaukiniai.

Šaltiniai ir literatūra 

• BULAVAS, Juozas. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas (1941-1944 m.). Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Ekonomikos institutas, 1969.
• KRIEGLER, Hans. Ostlando radijo stočių grupė. Welt-Rundfunk, 1942, Heft 1. Iš Sigito Žilionis Lietuvos radijo ir TV istorijos archyvo. Prieiga per internetą: https://www.zilionis.lt/history/ostland-l.htm [žiūrėta 2026-05-30].
• MARSH, Alison. Inside the Third Reich's Radio: Joseph Goebbels commissioned a stylish, mass-producible radio to channel Nazi propaganda into German homes. IEEE Spectrum, 2022. Prieiga per internetą: https://spectrum.ieee.org/inside-the-third-reichs-radio [žiūrėta 2026-05-30].
• PETRAUSKIENĖ, Ilona. Cenzūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/cenzura/ [žiūrėta 2026-05-30].
• STREIKUS, Arūnas. Glavlit. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/glavlit/ [žiūrėta 2026-05-30].
• ŠLEKYS, Jonas. Kazys Inčiūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/kazys-inciura/ [žiūrėta 2026-05-30].
• ŠTIKELIS, Stasys. Eterio šviesa. Kaunas: Varpas, 2001.
• ŠTIKELIS, Stasys. Radijas ir televizija: informacinis žinynas. Vilnius: [Lietuvos TSR Valstybinis televizijos ir radijo komitetas], 1983.
• UNITED STATES HOLOCAUST MEMORIAL MUSEUM. German Radio: The People's Receiver. In State of Deception: The Power of Nazi Propaganda (Online Exhibition). Prieiga per internetą: https://exhibitions.ushmm.org/propaganda/german-radio-the-peoples-receiver [žiūrėta 2026-05-30].
• VAIČENONIS, Jonas. Tarpukario Lietuva. Kaunas: Šviesa, 2007.
• Vilniaus istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/vilniaus-istorija/ [žiūrėta 2026-05-30].
• Vilniaus radiofono 1942 m. balandžio 2 d. potvarkis Nr. 7 dėl transliacijų organizavimo. Iš Sigito Žilionio Lietuvos radijo ir TV istorijos archyvo. Prieiga per internetą: https://www.zilionis.lt/history/LCVA/R-636_1_44_4-5.htm [žiūrėta 2026-05-30].
• Vilniaus ir Kauno radiofonų programa savaitei, 1943.IV.25 - V.01. Iš Sigito Žilionio Lietuvos radijo ir TV istorijos archyvo. Prieiga per internetą: https://www.zilionis.lt/history/px19430425-0501.htm [žiūrėta 2026-05-30].