2020 m. liepos 12 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: D. Radzevičius: žurnalistams dar niekad neteko bėgti sprinto tokiu tempu

2012-04-03
 
Dainius Radzevičius, Stasio Paškevičiaus nuotr.

Dainius Radzevičius, Stasio Paškevičiaus nuotr.

Mindaugas Vasiliauskas
komunikatoriai.lt

Apie šių dienų žiniasklaidą, jos iššūkius bei pokyčius internetinėje erdvėje, interneto portalas komunikatoriai.lt nusprendė pasikalbėti su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi. Aktyviai internete besireiškiantis ir savo tinklaraštį turintis Žurnalistų sąjungos pirmininkas sutiko pasidalinti mintimis bei įžvalgomis apie dabartinę žurnalistiką, kuri nuolatos susiduria su naujais iššūkiais.

Dainiau, kaip, Jūsų nuomone, pasikeitė žiniasklaida, kai internetas mums visiems tapo įprastu ir kasdieniu dalyku?

Žiniasklaida ne tik pasikeitė, bet vis dar ir keičiasi. Kalbant apie Lietuvą, vienas didžiausių pokyčių buvo vieno iš naujienų portalų, greitai užėmusio lyderio pozicijas, atsiradimas. Delfi.lt sugebėjo po gana ilgo dominavimo viešojoje erdvėje išstumti „Lietuvos ryto" ir „Respublikos" dominavimą. Šis pokytis buvo milžiniškas.

Bet ar tie pokyčiai juda teigiama linkme? Gal situacija tik prastėja?

Atvirai pasakius, žiniasklaidą vertinti teigiamai ar neigiamai yra labai rizikingas dalykas. Juk žiniasklaida skirta daugybei dalykų - pradedant pramogomis, o baigiant informacijos teikimu ar sarginio šuns vaidmeniu. Tik po tam tikro laiko mes galime pasakyti, ar pokyčiai buvo į gera ar į bloga.

Tarkime, įvairūs tyrimai apie interneto vartojimą, ypač tarp paauglių, rodo gana įdomius rezultatus. Naujos, skaitmeninės kartos formavimasis, kuris turi begalę aspektų, įskaitant ir naujausius tyrimus, kuriuose fiksuojama, jog vyksta tam tikri asmenybės pokyčiai. Dėl pernelyg dažno televizoriaus ar internetinių vaizdų žiūrėjimo vaikai patiria daugybę neigiamų efektų. Iš tiesų labai sunku vienareikšmiškai pasakyti, ir aš nesiryžčiau vertinti, ar pokyčiai vyksta į gerąją pusę, ar į blogąją.

Jeigu kalbėsime apie vartotoją, tai iššūkių atsiranda žymiai daugiau dėl interaktyvaus bendravimo su pačia žiniasklaida ir jos interaktyvaus vartojimo. Visa tai kelia daugybę naujų klausimų, kurių iki šiol nebuvo.

O kokie iššūkiai tenka pačiai interneto žiniasklaidai?

Kadangi žurnalistika negalima be žurnalistų, tai dažniausiai sakau, jog iššūkiai atsirado ne pačiai žurnalistikai, o žurnalistams. Žurnalistika, kaip profesinė veikla, atsiradus naujoms, papildomoms technologijoms bei naujiems įrankiams, įgijo daugiau galimybių greičiau, operatyviau, įdomiau ar kūrybiškiau pateikti žmonėms informaciją apie tai kas, kur, kada įvyko.

Tačiau žurnalistams dėl šios priežasties iššūkių atsirado gerokai daugiau. Išskirčiau tris dalykus, į kuriuos visuomet noriu atkreipti dėmesį:

Pirmasis aspektas būtų toks, kad dėl naujųjų technologijų prieinamumo visiems žmonėms, žurnalistai susiduria su milžiniška konkurencija, pirmiausia - informavimo apie įvykius srityje. Žmonės turi galimybių filmuoti, fotografuoti, fiksuoti, perduoti žinias tiesiogiai iš įvykio vietos, ypač kai įvykiai sukrečiantys, todėl žurnalistinį darbą atlikti gali ir paprasti žmonės. Dėl minėtų galimybių žurnalistai vis dažniau netenka išskirtinumo, todėl konkurencija patiems žurnalistams sukelia daugybę klausimų ir problemų.

Antras aspektas, kurį norėčiau paminėti, yra žurnalisto socialinis statusas. Internetas pakeitė galimybę žurnalistui turėti tam tikra prasme išskirtinai geresnes sąlygas. Nematomo turinio atėjimas numuša kainas, jeigu galime šį žodį vartoti, vidutinio ar žemesnio kvalifikacijos lygmens žurnalistams.

Be jokios abejonės, vien diplomo arba paties darbo turėjimas nieko nebereiškia. Anksčiau to pakakdavo, kad dalis žurnalistų galėtų pakankamai sėkmingai gyvuoti, o šiandien jau reikia konkuruoti su kolegomis profesionalais tiek iš kitų, tiek ir iš savo žiniasklaidos priemonių ir su apskritai masinio turinio gamintoju.

Būtent dėl to atsirado ir trečias dalykas, kuris, mano galva, yra vienas sudėtingiausių. Tai - nauji iššūkiai, susiję su etika ir atsakomybe už turinio kūrimą. O savo turinį žurnalistika gali pavadinti kiekvienas kūrėjas, tai, žinoma, jog atsiranda problemų, susijusių su vartotojo santykiu, su tokio turinio patikimumu.

Užsiminėte, jog praktiškai kiekvienas mėgėjiško turinio kūrėjas save gali pavadinti žurnalistu. Kaip vertinate tą interneto teikiamą galimybę visiems pasijusti žiniasklaidos atstovais, kūrėjais? Pabrėžėte klausimus, susijusius su naujai atsirandančiais iššūkiais. Tačiau ar tie mėgėjai nesumažina pačios žiniasklaidos kokybės?

Jeigu liesime bendrą kontekstą, tai akivaizdu, jog greta žurnalistikos profesionalų atsirado gerokai daugiau mėgėjiškos, piliečių žurnalistikos. Tačiau tai yra natūralus dalykas - anksčiau visą turinį kūrė tik profesionalai ar beveik išimtinai jie, o su naujomis technologijomis to turinio atsirado daug daugiau.

Tačiau nors turinio apimtys išaugo, profesionalių žurnalistų rinkoje tikrai tiek nepadaugėjo. Akivaizdu, jog „atsiskiedė" žymiai seklesnis, mažiau profesionalus turinys, tai tiesiog natūralus procesas. Čia nematau nei gero, nei blogo, tiesiog vartotojui atrsiranda didesnė galimybė pasirinkti, kita vertus, pasirenkant labai svarbus jo žiniasklaidos raštingumas, kad jis pasirinktų ir atskirtų profesionalų turinį, nuo mėgėjiško.

Bet ar atsiradus daugybei mėgėjų jie nenustelbs žiniasklaidos profesionalų? Ar nesumažės jų reikšmė visuomenėje?

Tikrų profesionalų reikšmė niekada nesumažėja. Tiesiog aš visuomet juokaudamas sakau, kad dabar sunkiausi laikai ateina vadinamiesiems vidutiniokams arba truputį žemesnio nei vidutinio lygmens ar kvalifikacijos profesionalams, nes būtent mėgėjai, kurie pakankamai sėkmingai ir sistemingai dirba kaip neprofesionalai, labai greitai pasiekia tą minimalų ar vidutinį lygmenį, ir tuomet iš tikrųjų kyla klausimas, kodėl reikia kažkam mokėti, jeigu kitas gali tai daryti už labai mažus pinigus ar visai už dyką.

Vis pajuokauju, jog, ko gero, per visą žurnalistikos istoriją dar niekuomet nereikėjo žurnalistams tokiu tempu bėgti sprinto, negaunant jokio papildomo dopingo.

Na, o mėgėjui nustelbti profesionalą, manau, galima tik vienetiniais atvejais, išskirtinių įvykių metu, kai neprofesionalas vietoje atsiduria anksčiau nei žurnalistas ir gali pirmas pranešti kokią nors žinią.

Tačiau kai kalbame apie profesionalią žurnalistiką, analitiką, duomenų apdorojimą ar nuoseklų darbą tiriant vieną ar kitą reiškinį, pateikiant informaciją kūrybiškai, tiek vaizdu, garsu ar tekstu, tai aišku, jog mėgėjui ilgalaikėje perspektyvoje bus labai sunku prilygti profesionaliam žurnalistui.

Gerų profesionalų reikia ir dabar, reikės ir ateityje. Jie sugeba labiau koncentruotai parinkti informaciją, pritaikyti ją vienokiems ar kitokiems vartotojo įgūdžiams, padėti „suvartoti" žiniasklaidą.

Bet vienas dalykas akivaizdus - nemokamo turinio konkuravimas su mokamu. Nemokamas turinys kuriamas mėgėjų, o profesionalai, žinoma, kuria mokamą.

Krizės metais reklamos rinka sumažėjo perpus, o reklama keliauja ten, kur yra reitingai, nesvarbu, kur jie būtų: spaudoje, televizijoje ar radijuje.

Žinoma, ir mėgėjai gali kartais gauti milžiniškus reitingus, ir čia nieko nuostabaus. Tiesiog konkurencija yra milžiniška ir pirmiausia dėl reklamos pinigų.

Pastaruoju metu vis daugėja atvejų, kai žurnalistai tiesiog sukuria naujienas, pasinaudodami informacija iš socialinių tinklų. Ar tai nėra tam tikras kišimasis į privatų žmonių gyvenimą?

Socialiniai tinklai, žurnalistika ir privatus gyvenimas yra trys, labai svarbūs dalykai. Socialiniai tinklai yra technologija, privatus gyvenimas yra tai, ką žmonės saugo arba ne. Tai yra jų pačių vertybė. Na, o žurnalistika su technologijų pagalba viešina tai, kas turi viešą interesą ar bent jau didžiąja dalimi turėtų taip būti.

Žinoma, kai privatumas ir viešas interesas susiduria, konfliktas yra neišvengiamas. Patys socialiniai tinklai atveria neribotų galimybių - viena vertus, žurnalistams tapo lengviau prieiti prie dar daugiau informacijos, kuri gali turėti viešąjį interesą, tačiau lygiai taip pat sukelia dar daugiau problemų, kai kalbame apie galimą privatumo pažeidimą.

Žurnalistikoje šis konfliktas visuomet buvo užkoduotas, jis niekur nedingo, ir ne veltui yra suformuotos nuostatos šiuo klausimu Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijoje, Lietuvos įstatymuose, tarptautiniuose ar kituose teisės aktuose. Bet socialiniuose tinkluose žmonės iš esmės padaro privatumą viešą, mat tų tinklų filosofija ir veikimo technologijos būtent tokios - keitimasis privačia informacija, labai patogiu ir greitu būdu, dažnai net nesigilinant į pasekmes. Būtent taip ir daro dauguma žmonių, kurie tiesiog nėra žurnalistai ar profesionalai ir galbūt nežino, jog tai gali būti viešiau, nei jiems atrodo.

Na, o žurnalistai domisi žmonių gyvenimu, nes pati žurnalistika ir yra pasakojimas apie mūsų gyvenimą, problemas ir pan., todėl šis konfliktas yra neišvengiamas, o su socialiniais tinklais tokių atvejų tik daugėja.

Manyčiau, jog čia turėtų etika labiau galioti žurnalistams, o žmonės tiesiog turėtų atsakingiau naudotis technologijomis tiek savo, tiek ir kitų žmonių atžvilgiu, kad neatsitiktų taip, jog pernelyg privatūs dalykai taptų vieši.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie tai, jog internetas gali sužlugdyti tradicinę spaudą. Ar iš tiesų galimas toks scenarijus?

Iš tiesų internetas dalį tradicinės spaudos jau sužlugdė arba tai daro šiuo metu. Spausdintinė žiniasklaida vienareikšmiškai praranda labai svarbią funkciją - informuoti apie įvykius. Šią funkciją perėmė internetas.

Anksčiau jis dar vienaip ar kitaip konkuravo su radiju, tačiau radijuje labai ribotas eteris, todėl spauda turėjo privalumą šiek tiek plačiau bei įdomiau aprašyti įvykius nei eteryje nuskambantys radijo pranešimai. Tačiau internetas parodė, kad yra kur kas daugiau galimybių dar plačiau nušviesti įvykius kartu su vaizdais, kurie juda, ko spaudoje padaryti tiesiog nėra galimybių.

Būtent dėl šių priežasčių ir buvo iš spaudos atimtas vadinamasis informavimo apie įvykius monopolis, tačiau ji išlaiko tradicinį santykį su vartotoju, t.y. spauda vis dar konkurencinga, kai mes kalbame apie technologinių įrenginių naudojimą buityje, informacijai gauti, pasiskaityti, pramogauti ar kažką analizuoti. Kaip spauda turi savo privalumų ir savo vartotoją su tam tikrai fizinais įgūdžiais, taip naujųjų technologijų gamintojai turi savą auditoriją.

Ir, mano pastebėjimu, didelė dalis žiniasklaidos vartotojų šiandien vienu ar kitu būdu mėgsta naudotis tiek viena, tiek ir kita technologija. Dažnai tai susiję su emociniais, fiziologiniais pojūčiais ir panašiais dalykais. Kai kuriems smagu prie kavos puodelio pavartyti žurnalą ar laikraštį, o, tarkime, traukinyje, lėktuve ar darbe patogiau informaciją gauti kompiuteryje ar išmaniajame telefone.

Tačiau tendencijos rodo, kad tam tikra prasme žiniasklaidos vartojimas didėja. Žmonės dažniau ir daugiau laiko praleidžia prie žiniasklaidos. Ypač krizės metu tas buvo pastebima kalbant apie televiziją.

Tad jeigu vartojimas didėja, tai, galima sakyti, jog vyksta ne vienas kitų žlugdymas, o tiesiog persiskirstymas, nes internetinei žiniasklaidai sužlugdyti tradicinę, reikštų savo pačių mirtį. Juk matome, kiek daug spaudos pranešimų atsiduria internete ir tampa diskusijų objektais.

Na ir pabaigai klausimas apie Jūsų tinklaraštį. Kaip kilo idėja jį susikurti?

Iš tiesų, kai tik atsirado prieiga prie interneto, įsigijau du domenus, dainius.org ir radzevicius.eu, tad galimybė pradėti jį vesti buvo jau nuo seno.

O pradėjau pildyti labai paprastai ir buitiškai - susirgo vaikas ir teko savaitę praleisti namuose, todėl tuo metu ir sukūriau bei pradėjau rašyti savo dienoraštį, nors poreikis buvo jau gerokai anksčiau.

Ką Jums reiškia turėti savo viešą tinklaraštį?

Man, kaip ir, ko gero, daugeliui žmonių, tai yra tobula galimybė labai pigiai, lengvai ir patogiai naudotis instrumentu, kuris suteikia galimybę išreikšti subjektyvų požiūrį viešai. Taip, kaip aš suprantu, kaip noriu, niekieno necenzūruojamas ir neredaguojamas.

Kadangi labai daug kolegų ne tik domisi mano, kaip Žurnalistų sąjungos pirmininko ar tiesiog kaip Dainiaus Radzevičiaus nuomone vienu ar kitu klausimu, tai pastebėjau, jog telefonas ar elektroninis paštas nesugeba greitai bei efektyviai atsakyti į daugelį klausimų, kurie kyla žmonėms, kuriuos domina mano nuomonė, nes tam reikia begalės laiko.

O internetinis dienoraštis, kuris dar yra vienaip ar kitaip integruotas su socialiniais tinklais, Facebook‘o ir twitter‘iu, padeda daug paprasčiau, lengviau, greičiau ir patogia forma visiems pasakyti tai, ką galvoju vienu ar kitu metu, ir taip tampa viešai prieinamu šaltiniu.

Maža to - tam tikra prasme tai leidžia archyvuoti savo mintis. Vis dėlto tai yra dienoraščio formatas, kuris padeda bet kuriuo metu, greitai atsekti ir susirasti, ką pačiam teko pagalvoti ar pamąstyti vienu ar kitu periodu. Žmogaus atmintis tarsi nuolat išnykstantis ir atsinaujinantis dalykas, bet tikrai negalintis kaupti daugybės informacijos, o dienoraštis tai lengvai padarys.

Dėkoju už pokalbį.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2012-04-03 23:57
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media