Redaktoriaus žodis

Pirmą kartą su Vladu Terlecku susitikau 1988 metais, tik prasidėjus Atgimimui. Redagavau „Vakarines naujienas", tuomet vieną iš populiariausių Lietuvos dienraščių. Jis ėjo lietuvių ir rusų kalbomis, turėjo net 180 000 tiražą, nes buvo platinamas visoje Lietuvoje. Kartą į mano kabinetą užėjo aukštas, inteligentiškos išvaizdos vyras, švelniai nusišypsojo ir prisistatęs paklausė ar spausdinsime jo straipsnius. Pasakiau, kad taip.

- Ar tikrai? - perklausė jis. - Juk aš Antano Terlecko brolis.

Supratau, kas jį jaudino. Mūsų laikraštis dar buvo „partinis organas", o Antano Terlecko tada jau nereikėjo pristatinėti. Jis buvo žinomas sovietinių laikų disidentas, politinis kalinys, aktyvus Lietuvos laisvės kovotojas.

Kaip ir dauguma, nežinojau kuo baigsis ta gorbačiovinė „perestroika", tačiau pasakiau, kad ne pavardė svarbiausia, o tai, kas parašyta straipsnyje.

V. Terlecko atneštas straipsnis vadinosi „Kam pavojingi respublikų pinigai". Jame buvo plėtojama mintis, kad Lietuvai būtini savi pinigai. Suprantama, toks straipsnis dar visai neseniai galėjo pasirodyti tik antisovietinėje pogrindinėje spaudoje, bet valdžiai pradėjus viešumo ir pertvarkos politiką, atsirado nedidelė galimybę tą pertvarką suprasti ir radikaliau. Juolab autorius propagavo tik respublikų ekonominio savarankiškumo tezę, apie politinę Lietuvos nepriklausomybę dar nebuvo šnekama.

Šį V. Terlecko straipsnį išspausdinome, vėliau ir kitus. Po to ir Antanas Terleckas tapo aktyviu „Vakarinių naujienų" autoriumi. Iki 1990 m. kovo 11 d. buvo likę beveik pusantrų metų.

Kiekvieną kartą, kai V. Terleckas atnešdavo savo straipsnį į redakciją, susėsdavome ir pasišnekėti apie būsimos publikacijos problematiką, padėtį Lietuvoje. Prie kavos puodelio pokalbiai vykdavo vis atviresni, pamažu atvėrę dvasinę bendrystę, vėliau ir draugystę.

Tada sužinojau, kad baigus Linkmenų vidurinę mokyklą, dėl brolio Antano jam neleido toliau studijuoti, nors stojamuosius egzaminus išlaikė gerai. Supratęs, kad Lietuvoje jam gerų perspektyvų nebus, važiuoja į Kazachstaną, dirba plėšiniuose. Vėliau vyksta į Kareliją, ruošia medieną...

Tik 1961 m. pagaliau buvo priimtas į Vilniaus universitetą. Pasirodo, kad kelis metus kartu vaikščiojome po Ekonomikos fakulteto koridorius, tik jis studijavo finansus ir kreditą, o aš pramonės ekonomiką. Kai jis baigė universitetą, aš buvau tik antrame kurse. Kad vėliau jis universitete dėstė ir mano būsimai žmonai Živilei. Kad disertaciją jis nutarė ginti Leningrade, toliau nuo Lietuvoje jį persekiojusio šleifo.

Kadangi atsisakė paklusti valdžios reikalavimui viešai pasmerkti kalinamo brolio veiklą ar bent paskelbti sovietinę tikrovę liaupsinantį straipsnį, dešimt metų jam nebuvo suteikiamas docento vardas. Jį gavo tik 1986 m.

Dėstydamas universitete bankininkystę, jis aktyviai tyrinėjo tarpukario Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją, nors ir žinojo, kad „smetoninė" tematika sovietmetyje buvo gerokai ignoruojama. Tačiau, prasidėjus Sąjūdžiui, viskas keitėsi. V. Terleckas nešė į „Vakarines naujienas" , o mes skelbėme jo straipsnius su skambiais pavadinimais: „Užsienio kapitalas Lietuvos bankuose (1918-1940 m.)", „Kokie buvo prieškario komerciniai bankai", „Valiutų kontrolė tarpukario Lietuvoje", „Valstybės vaidmuo Lietuvos bankininkystėje (1918-1940 m.)", „Lietuvos finansininkai - sovietinio teroro aukos", per kelis laikraščio numerius - „ „Lietuvos aukso istorija", „Lietuvos banko valdytojai".

Mes noriai skelbėme V. Terlecko straipsnius dėl dviejų priežasčių. Pirma, nes supratome, kad geriau žinant tarpukario Lietuvos istoriją bus lengviau atkurti Nepriklausomą Lietuvą. Antra - tai jau mano asmeninė nuomonė - man patiko V. Terlecko rašymo stilius. Ne paslaptis, yra nemažai autorių - gabių, talentingų, tačiau jų rašiniai redaktorių verčia gerokai paprakaituoti, nes būna parašyti stilistiškai prastai, sunkia, skaitytojus varginančia kalba, O V. Terleckas, nors ir buvo labai „sausos" finansų ir kredito specialybės atstovas, rašė lengvai, suprantamai, raiškiai, su aiškia publicisto gaidele. Jo rašinių praktiškai nereikėdavo redaguoti.

Be to V. Terleckas, tarsi turėdamas žurnalistinį išsilavinimą, sugebėdavo profesionaliai išgvildenti norimą temą, tai yra išryškinti problemą, pateikti būdus kaip ją galima sėkmingai išspęsti. O jei yra oponentai - tai aiškiai įvardinti kodėl jie klysta.

Ir dar viena jo publikacijų savybė mane, manau ir skaitytojus, imponavo, neleido būti abejingais. Tai jo pilietiškumas. Jis aiškus, atviras, bekompromisinis. Apie ką jis berašytų - apie bankus ar bankininkus, „vagnorkes" ar litus, politikus ar istorikus - jo straipsniuose ryškia gija matėsi meilė Lietuvai, pagarba jos istorijai, noras matyti tėvynę laimingesnę, turtingesnę.

Prasidėjus Sąjūdžiui, sukauptos žinios V. Terleckui suteikė puikų tramplyną dalyvauti būsimos Nepriklausomos Lietuvos pinigų, bankų ir kredito sistemų kūrime. 1989 m. Ministrų taryba jį paskyrė vadovauti Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo grupei, kuri vėliau parengė daugelį bankininkystės įstatymų projektų. V. Terlecko, kaip mokslininko ir pilietinio publicisto, veikla buvo pastebėta, įvertinta. Vilniečiai 1990 m. kaip Sąjūdžio atstovą išrenka jį į Lietuvos Aukščiausiąją tarybą - Atkuriamąjį seimą, jis pasirašo Kovo 11-osios Aktą.

V. Terleckas aktyviai dalyvauja Lietuvos nepriklausomybės atstatyme. Tapęs Lietuvos banko konsultantu padėjo atkurti ir Lietuvos banką, nacionalinę valiutą - litą. Suprantama, tuomet buvo daug politikų, mokslininkų, kitų veikėjų, kurie matė įvairius Lietuvos ūkio atstatymo kelius. V. Terleckas turėjo savo nuomonę, ją ginė ir kabinetuose, ir viešai, spaudoje. Ypač aktyviai jis pasisakė dėl valstybinio turto privatizavimo politikos, bankų sistemos kūrimo. Prisimenu pokalbius redaktoriaus kabinete, kai jis atnešęs eilinį straipsnį, reikšdavo didelį rūpestį dėl to, kas vyksta Lietuvoje. Vien jo tuo metu „Vakarinėse naujienose" skelbti straipsnių pavadinimai daug ką pasako: „Ginu įstatymą, bet ne Lietuvos banką", „Kam trukdo Lietuvos bankas", „Premjeras pradeda ir... Lietuva pralaimi", „Ekspremjero rečitalis pinigų tema", „Brangiai kainavęs miglapūtys", „Pareiškimas LR AT", „Kodėl premjeras blefuoja?", „Kampanija prieš LB - politiniai žaidimai"...

1993 m. įvedamas litas. Nacionalinės valiutos atsiradimo ir tvirtėjimo kelias irgi buvo ne rožėmis klotas. Manau, kad nemažą įspūdį visuomenei paliko tuo laikotarpiu V. Terlecko į „Vakarines naujienas" atnešti straipsniai: „Seimo nary! Supančiodamas litą, supančioji Lietuvą!", „Litas spaudos melo virtuvėje", „Kas gi įvedė savus pinigus?", „Lietuva be valiutų politikos alina save", kiti.

Buvo įdomu susipažinti ir su pirmosiomis jo knygomis: „Pinigai Lietuvoje 1915-1944", „Lietuvos bankas 1922-1943 metais". Pastarąją knygą dovanodamas įrašė dedikaciją: „Gerb. Redaktoriui - dėkingas už „langą" autorius linki visokeriopos sėkmės. V. Terleckas 1997.11.15".

1999 m. pradėjau dirbti „Lietuvos aide". Dalykiški, draugiški ryšiai su broliais Vladu ir Antanu Terleckais tęsėsi. Dažnai bendraudavome, aptardavome atneštas publikacijas.

2000 m. iš V. Terlecko gavau dovanų jo knygą „Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941" su dedikacija: „Gerb. Vytautui Žeimantui - langui į viešumą - dėkingas autorius. V. Terleckas. 2000 10 27". Čia įdomu tai, kad V. Terleckas jau ne kartą mane vadino „langu", tai yra galimybe skelbtis, būti publikuotas. Apie šią knygą parašiau ir „Lietuvos aide" (2000 11 02) paskelbiau recenziją „Ko moko Lietuvos bankininkystės istorija?",

Bėgant metams V. Terlecko publicistinis akiratis gerokai prasiplėtė. Jis pradėjo rašyti įvairiomis temomis. Iš to laikotarpio man labiausiai įsiminė jo straipsniai apie SSRS, keizerinės ir nacių Vokietijos padarytą ekonominę žalą Lietuvai ir publicistinės publikacijos, skirtos Lietuvos istorijai, tiksliau. jos interpretavimui.

Tuo metu pasirodė pirmieji Nepriklausomos Lietuvos istorijos vadovėliai mokyklos, atsivėrė galimybės ir istorikams rašyti Lietuvos istoriją atvirai, be cenzūros ar primestų sovietinių štampų. V. Terleckas, nors ir nebūdamas istoriku, kaip patriotiškai aktyvus pilietis įdėmiai studijuoja tas knygas, radęs, anot jo trūkumus, klaidingą mąstymą ar faktines klaidas, to tyliai nepraleidžia, neša į „Lietuvos aidą" kritinius straipsnius: „Sovietinės ideologijos kupinas lietuviškas istorijos vadovėlis", „Tauta rengiama dvasinei kapituliacijai", „Apie Lietuvos praeities niekinimą kaip reiškinį", „Kokios Vilniaus miesto istorijos mokoma?" „Nuo tikrovės nutolusi okupuotos Lietuvos istorija", „Tyčiojimasis iš Pilėnų gynėjų ir Kęstučio", „Istorijos moksle, kur tave veda?!"

Nenorėčiau spręsti, kas teisus. Čia elgiausi kaip rekomenduoja profesionalios žurnalistikos etika - publikuoti įvairias nuomones ir taip sudaryti galimybę išsikristalizuoti tiesai. Nors, dabar atvirai pasakysiu, kartais kildavo ir nemažu abejonių, kaip elgtis, skelbti ar ne, ypač kai V. Terleckas kibdavo į atlapus patiems garsiausiems to meto istorikams. Tik gerai pagalvodamas palikdavau ir autoriaus gana karštus straipsnių pavadinimus: „Nesinuodykime A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija 1009 - 1795", „Ubagiška Lietuvos istorija ar E. Gudavičiaus istoriosofija?", „Kodėl L.Truska gaivina sovietines klastotes?".

Šios ir kitos V. Terlecko publikacijos sugulė į dvi knygas: „Istorijos perrašinėtojai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu" (2007) ir „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai" (2009).

Pasitinkant V. Terlecko septyniasdešimtmetį „Lietuvos aide" paskelbiau straipsnį „ Artėjant Kovo 11-osios signataro Vlado Terlecko jubiliejui". Jame atsirado galimybę paviešinti tai, apie ne kartą su juo teko kalbėti. Apie sunkumus siekiant aukštojo mokslo, darbą Kazachstane ir Karelijoje, jo mokslinius tyrinėjimus, pedagoginę, visuomeninę ir publicistinę veiklą. Baigiau publikaciją tokiais žodžiais: „Dar norėčiau pridurti, kad 1997 m. Terleckų šeimos rūpesčiu ir lėšomis Krivasalio kapinėse buvo pastatytas kryžius-paminklas žuvusiems tėviškės partizanams. Ir dar: jis nepriklausė ir nepriklauso jokioms politinės organizacijos ar partijoms. Su artėjančiu jubiliejumi, gerbiamas Vladai!"

Aš tik prabėgomis aprašiau V. Terlecko publicistinį palikimą „Vakarinėse naujienose" ir „Lietuvos aide", ten kur man pačiam teko dirbti. V. Terleckas vien jais neapsiribojo. Skelbė savo tyrimų rezultatus moksliniuose leidiniuose, publicistiką - „Lietuvos žiniose", „XXI amžiuje", „Vorutoje", kitur. Nepamiršo ir tėviškės laikraščio „Mūsų Ignalina". Manau, kad jo visa publicistika verta išsamaus nagrinėjimo, gal būt ir atskiros knygos.

Paskutinį kartą su V. Terlecku pakalbėjau pernai pavasarį atsitiktinai susitikęs Gedimino prospekte. Pasakiau jam, kad išėjęs į pensiją žurnalistinio darbo nemečiau, kad dabar redaguoju Lietuvos žurnalistų sąjungos internetinį laikraštį, o neseniai tapau ir žurnalo „Žurnalistika" redaktoriumi. Pakviečiau jį toliau bendradarbiauti. Jis pažadėjo ką nors parašyti, atnešti. Deja... Jis neatėjo, nepasibeldė. Jis išėjo...