2020 m. lapkricio 23 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

KOMENTARAI

*print*

Archyvas :: Komentaras dėl plagijavimo pavojų žurnalistinėje kūryboje

2010-11-05
 
Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, LŽS archyvo nuotr.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, LŽS archyvo nuotr.

LŽS Etikos komisijos pirmininkas
Viktoras Trofimišinas
 
LŽS Etikos komisijai šiemet teko nagrinėti skundą, kuriame žurnalistė apkaltino kolegę plagijavimu. Plagiatas laikomas viena sunkiausių žurnalisto nuodėmių. Ar tikrai žinome, kas yra plagiatas ir kaip jis paplitęs?
 

Bendriausia prasme plagiatą suvokiame kaip kūrinio ar idėjos vagystę ir autorystės pasisavinimą. Žurnalistikos enciklopedija plagiatą (lot. plagium - pagrobimas) apibrėžia kaip literatūrinę, mokslinę, meninę vagystę, svetimos kūrybos, darbo išleidimą savo vardu, pažodinį svetimų minčių pasisavinimą. Lietuvių kalbos žodynas plagiatą įvardiją ir kaip svetimos autorystės, svetimo veikalo ar išradimo pasisavinimą; patį tokį paskelbtą veikalą ar išradimą.

 

Prezidentūroje dar prieš trejus metus vykusioje apskritojo stalo diskusijoje „Akademinio sąžiningumo link: kaip įveikti plagiatą moksle?" šis reiškinys apibūdintas kaip įvairių rūšių (tekstų, vaizdinės medžiagos) intelektinės vagystės, tyrimų duomenų sąmoningas pasisavinimas bei mokslinio darbo simuliacija ir falsifikacija. Ten pat iškelta būtinybė apibrėžti plagiatą ir nustatyti jo ribas: galimų pateikti nesavų idėjų, citatų apimtį; perimtos idėjos pateikimo kita forma, kitais žodžiais leistiną mastą; kriterijus nustatant idėjų ir tyrimų duomenų priklausomybę.


Nors plagiatas susijęs su autorių teisėmis, pastarosios apima kur kas platesnę sritį, be to, ne visiems autorystės pažeidimams taikytina plagiato sąvoka. Pažymėtina, kad mūsų šalies Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme plagiato sąvokos nėra.

 

Etikos kodeksai apie plagiatą ir plagijavimą

 

Plagiatas laikomas viena iš sunkiausių žurnalistinės veiklos nuodėmių. Tarptautinės žurnalistų federacijos deklaracijoje Dėl žurnalistų elgesio principų nurodoma, kad plagiatas yra vienas iš esminių profesionalumo nusižengimų. Draudimas plagijuoti įrašytas ir Prancūzijos žurnalistų profesinių pareigų chartijoje, paskelbtoje dar 1918 m.


Ispanijos, Liuksemburgo, Latvijos žurnalistų etikos kodeksuose nurodoma, kad žurnalistas privalo gerbti autorių teises, jų kūrybinės veiklos rezultatus ir laikytis autorių teisių įstatymų normų.


Švedijos spaudos radijo ir televizijos darbuotojų etikos kodeksas reikalauja gerbti autorių ir fotografų teises bei laikytis citavimo taisyklių. Suomijos žurnalistams skirtose rekomendacijose nurodoma, kad net ir tais atvejais, kai autorių teisės nepažeidžiamos, žurnalistas turėtų nurodyti šaltinį, kai publikacijoje remiasi kitų asmenų surinkta ir anksčiau paskelbta informacija.

 

Lenkijos žurnalistų etikos kodekse nurodoma, kad svarbiausia etinė norma yra pagarba autorių teisėms. Paslėptas ir atviras plagiatas - rimtas šios normos pažeidimas. Tai taikytina ir tais atvejais, kai pasinaudojama kitų žurnalistų ar kitų profesijų atstovų darbais. Draudžiama naudotis ar redaguoti kitų asmenų medžiagas be jų sutikimo, taip pat naudoti kitų žurnalistų kūrybines idėjas be jų žinios.

 

Didžiosios Britanijos laikraščio „Gardian" redakcijos etikos kodekse rašoma, kad darbuotojai neturi atgaminti kitų asmenų parengtų medžiagų, nenurodydami šaltinio. Gavus medžiagą iš kitos organizacijos ir ją skelbiant, privalo būti nurodytas šaltinis, tarp jų ir nuorodos į kitus laikraščius. Straipsnis gali būti laikomas autoriniu ir pasirašytas autoriaus tik tuo atveju, jeigu didžiąją dalį skelbiamos medžiagos sudaro šio žurnalisto darbas. Jei pagrindinę dalį sudaro informacinio pobūdžio agentūrų pranešimai, vietoje autoriaus pavardės turi būti tik agentūrų nuorodos.

 

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 61 str. numato, kad žurnalistui ir viešosios informacijos rengėjui draudžiama plagijuoti kito asmens sukurtą kūrinį. Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas turi nurodyti pirminį šaltinį, jeigu savo parengtoje viešojoje informacijoje pasinaudojo kito žurnalisto ar viešosios informacijos rengėjo parengta arba paskelbta informacija (62 str.).

 

Plagiatas ar ne?

 

Įsivaizduokime moksleivį, kuris gavo užduotį parašyti referatą apie Prancūzijos ekonomiką. Jam užtenka pasėdėti valandą ar dvi prie interneto ir ... darbas atliktas. Copy&paste metodu naudojasi ir studentai, ir įvairių sričių specialistai, ir dar daug daug kas. Sunkiau būtų išvardyti, kas juo nesinaudoja. Tačiau viena yra kopijuoti ir skolintis informaciją savo poreikiams, visai kas kita pateikti svetimą kūrinį savo vardu. Plagiatas yra sąmoningas plagiatoriaus veiksmas pasisavinant autorystę, nuslepiant tikrąją kilmę.

 

Interneto svetainė politologas.lt aprašo savo autorinių tekstų plagijavimo atvejus. Autorius A. K. 2010 m balandžio mėnesį paskelbė straipsnį portale delfi.lt apie lietuviškų ir lenkiškų pavardžių rašymo problemą, o maždaug po savaitės ten pat pasirodė žurnalistės E. U. straipsnis, kuriame atgaminta dalis A. K. teksto. Politologas J. Š. 2008 m. „Kauno dienoje" rado dalį savo anksčiau skelbto teksto pakartotą žodis žodin. Ar galima buvo išvengti plagiato? Taip, tereikėjo paprasto dalyko - nurodyti šaltinį, o citatas išskirti. Cituojant turi būti nurodomas citatos šaltinis ir autoriaus vardas, jeigu jis yra nurodytas kūrinyje, iš kurio citata paimta.

 

Citavimas turi būti sąžiningas

 

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 21 str. nurodoma, kad leidžiama atgaminti nedidelę išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio dalį tiek originalo kalba, tiek išverstą į kitą kalbą, citatos pavidalu kitame kūrinyje be to kūrinio, iš kurio paimta citata, autoriaus ar kito to kūrinio autoriaus teisių subjekto leidimo su sąlyga, kad toks atgaminimas yra sąžiningas ir jo mastas neviršija citavimo tikslui reikalingo masto. Taigi, citavimui leidimo nereikia. Tačiau kaip nustatyti, ar citavimo mastas neviršija citavimo tikslui reikalingo masto? Deja, nėra bendro sutarimo, kokia apimtimi galima cituoti. Yra įvairių citavimo apimties tradicijų ir standartų. Liberaliausias numato, kad citatos gali sudaryti net 20 proc. autorinio darbo.

 

Tačiau anaiptol ne viskas, kas cituojama ar kopijuojama, yra plagiatas. Tai netaikoma visuotinai žinomiems dalykams. Pavyzdžiui, visai nebūtina parašius sakinį Žalgirio mūšis įvyko 1410 metais nurodyti šaltinį. Sakoma, kad visa žmogaus kūryba iš esmės yra pirmtakų kūrybos perkūrimas, tad besąlygiškai reikalaujant nurodyti visus šaltinius galima prieiti iki absurdo.

 

Plagiato atvejai Lietuvoje

 

Teisminėje praktikoje plagiato bylų nėra daug, o jų nagrinėjimas užtrunka. Štai bendrovei „Pačiolis" prireikė maždaug ketverių metų, kol laimėjo bylą dėl vadovėlio buhalteriams „Buhalterinės apskaitos pagrindai" plagiato. Dalis šio autorinio darbo be „Pačiolio" autorių žinios buvo panaudota kitoje knygoje, išleistoje ES lėšomis.

 

Plagiato esama įvairiose srityse: moksle, muzikoje, literatūroje, kine ir kt. Viena iš „nekalčiausių" žurnalistinio plagiato formų - viešųjų ryšių agentūrų, ryšių su visuomene tarnybų ir naujienų agentūrų platinamų pranešimų autorystės savinimasis. Dažnai galima pastebėti skirtinguose leidiniuose identiškus pranešimus ta pačia tema, tik su skirtingų autorių pavardėmis, ir be jokios nuorodos į informacijos šaltinį.

 

Atviro plagijavimo atvejų pasitaiko rečiau. Štai vieno respublikinio laikraščio žurnalistė paprašė rajoniniame laikraštyje dirbančios kolegės persiųsti jai straipsnį apie įvykį, kuriame ji nespėjo sudalyvauti. Prašymą argumentavo noru sutaupyti laiko gilinantis į problemą. Tokios praktikos rezultatas pasimatė jau kitą dieną: straipsnis žodis žodin, tik kita pavarde, buvo išspausdintas respublikinio laikraščio pirmame puslapyje.

 

Toks plagiatas, kai visas kūrinys ar jo dalis pateikiama plagiatoriaus pavarde, vadinamas atviru, o kai panaudojami svetimo darbo fragmentai be nuorodos į pirminį šaltinį ir priskiriama autorystė sau - paslėptu. Tai taikytina ne tik pažodiniam atkartojimui, bet ir pakeistam tekstui. Esmę sudaro tai, ar sutampa turinys ir minties konstrukcija.

 

Be minėtų plagiato rūšių esama ir autoplagiato. Tai to paties autoriaus kūrinio ar jo dalies pakartojimas. Tokio autoplagiato ypač daug žiniasklaidoje, kuri kasdien ekspoloatuoja tą pačią temą (dažniausiai rezonansinį įvykį). Siekiant nuolatinio informavimo, atrandama naujų detalių, kuriomis tekstas atnaujinamas, o didžiąją jo dalį sudaro ankstesnės jo paties publikacijos atkartojimas, panaudojant copy&paste metodą.

 

Į Žurnalistų sąjungos Etikos komisiją kreipėsi žurnalistė G. S. dėl plagijavimo ir autorinių teisių pažeidimo. Skundo autorė nurodė, kad žurnalistė A. Ž. straipsnyje, kuris publikuotas 2010 metų LŽS almanache „Žurnalistika", pasinaudojo citata iš jos anksčiau skelbto straipsnio, bet to nenurodė. A. Ž pripažino faktą, bet atkreipė dėmesį, kad jokio tikslo plagijuoti rašinį neturėjo ir neketino, nes tai akivaizdu iš pareiškėjos ir jos rašinių teminio skirtumo. Taip pat A. Ž. atkreipė dėmesį, kad panaudota citata rašinyje yra tik iliustracinio pobūdžio, kaip vaizdingai pasakyta mintis, kad pagyvintų tekstą, - ją išėmus iš straipsnio, pagrindinė mintis ir prasmė niekaip nepasikeistų. Žurnalistėms išsiaiškinus tarpusavyje skundžiamąsias aplinkybes, skundo nagrinėjimas buvo nutrauktas.

 

Svarstydama šį atvejį, LŽS Etikos komisija susidūrė su citavimo apimties ir šaltinių pirmumo problema. Ar laikyti plagiatu atvejį, kai pateikiama citata ir nurodomas citatos autorius, bet nenurodoma, iš kokio žurnalistinio darbo tai paimta? Komisijos nuomone, plagijavimo šiuo atveju nebuvo. Tai galėtų būti vertintina kaip citavimo, kuris, vystantis naujausioms technologijoms bei joms skverbiantis į visas gyvenimo sritis, beveik neišvengiamas, problema.

 

Naujausios technologijos leidžia prieiti prie nesuskaičiuojamo kiekio informacijos šaltinių, neišsemiamų informacijos klodų, kurie šiandien internetu pasiekiami kiekvienam. Ši informacija ne tik lengvai prieinama, bet taip pat lengvai kopijuojama, dauginama, platinama, dalijama. Pagunda pasiskolinti mintį ar sakinį, keletą žodžių yra milžiniška ir iš pirmo žvilgsnio atrodo nekaltai.

 

Komisija atkreipia dėmesį, kad aiškios ribos tarp informacijos naudojimo asmeniniais tikslais ir kūrybai neskyrimas, kitų autorių citavimas be pagrįstos būtinybės ir nuorodų į šaltinį, svetimų kūrinių ar jų fragmentų savinimasis (nepriklausomai nuo to, iš kokio šaltinio ir kokiu būdu jie perkelti į savo kūrinį) gali suketi rimtų neigiamų moralinių, teisinių bei finansinių pasekmių.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-11-05 09:57
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media