Komentarai

Ar efektyvi žiniasklaidos savitvarkos sistema gali funkcionuoti tik esant palankiai ekonominei, socialinei, teisinei aplinkai? Ar įmanomas tikslios, patikimos informacijos perdavimas, jei jos gavimą riboja valdžia? Ar teisinga reikalauti atsakomybės ir aukštų profesionalumo standartų laikymosi iš žurnalistų, kai blogėja jų finansinė padėtis, mažėja žiniasklaidos pajamos iš reklamos? Tai mintys iš V. Trofimišino pranešimo, skaityto 2011 m. gruodžio 2 d. konferencijoje „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė".

Norint užtikrinti žurnalistų nepriklausomumą, pirmiausia turi būti užtikrinta galimybė jiems uždirbti. Galimybę būti nepriklausomiems dar mažina darbdavių spaudimas ir menka žurnalistų profesinė kompetencija. Tokius rezultatus gavo LŽS Etikos komisija, atlikusi internetinę žurnalistų apklausą.

Lietuvos žiniasklaidos reglamentavimo ir savitvarkos sistema, sukurta prieš penkiolika metų, dažnai vadinama neefektyvia, buksuojančia, bedante, sergančia. Prieš skirdami jai gydymą ir vaistus, turėtume diagnozuoti ligą, išsiaiškinti priežastis.

Kai kurios visuomenės informavimo priemonės, skirdamos daug dėmesio žinomo televizijos ir radijo laidų vedėjo pasitraukimui iš gyvenimo, detaliai atpasakodamos savižudybės aplinkybes, piršdamos numanomas bei spėjamas priežastis, motyvus, pavertė šį tragišką įvykį pigiai eksploatuojama sensacija.

LŽS Etikos komisijos pirmininkas kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, prašydamas išaiškinti Etikos kodekso 27 straipsnio kai kurių nuostatų praktinio įgyvendinimo galimybes.

LŽS XV suvažiavimas pritarė LŽS Etikos komisijos pirmininko V. Trofimišino parengtam nutarimo projektui, kuriuo raginama inicijuoti viešas diskusijas su kitomis žurnalistus vienijančiomis organizacijomis dėl būtinybės tobulinti galiojantį Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, taip pat atskirti žurnalistų ir leidėjų etikos normas bei sukurti žurnalistams skirtą etikos normų rinkinį.

Lietuvos žurnalistų sąjunga kaip kūrybinė profesinė sąjunga yra nustačiusi sąlygas, kurioms esant tampama LŽS nariu, ir kriterijus, pagal kuriuos asmuo įgyja tikrojo nario ar nario korespondento statusą. LŽS tikrojo nario ar nario korespondento statuso suteikimą žurnalistui nulemia labai skirtingi kriterijai.

Nemažai aktyvių žurnalistų šiandien dirba valstybės tarnyboje. Šį darbą dirbantys LŽS nariai naudojasi nario korespondento statusu. Ar tai reiškia, kad aktyvūs ir patyrę kolegos stumiami į kasdienybės paraštes?

Rezonansiniai įvykiai apnuogina mūsų žiniasklaidos ir žurnalistikos piktžaizdes. Informacijos paieškų ir sklaidos varžybose paminamos kitos žmogaus teisės ir laisvės, toleruojama negarbinga konkurencija, griaunamas pasitikėjimas visų žurnalistų darbu.

Interesų konfliktas kyla tada, kai asmuo, dirbdamas vieno intereso labui, tuo pačiu įsipareigoja kitam interesui. Išlikti lojaliu skirtingiems interesams sudėtinga. Tai sukelia moralinį diskomfortą, smukdo pasitikėjimą, trukdo dirbti profesionaliai. Šio konflikto zonoje vis dažniau atsiduria kolegos žurnalistai. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas neapibrėžia interesų konflikto sąvokos, todėl lieka plati dirva interpretacijoms. Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija gauna prašymų įvertinti vieną ar kitą situaciją interesų konflikto požiūriu. Žurnalistams kyla dilemų, kaip elgtis, kad būtų išvengta interesų konflikto.

Į LŽS Etikos komisiją kreipėsi pil. J. K., prašydama ištirti, ar spaudos fotografas G. L., fotografuodamas jos žuvusio brolio laidotuves kapinėse, pažeidė teisės aktus, nusižengė profesinei etikai.