2019 m. lapkricio 20 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Apie žurnalistiką ir žurnalistus

*print*

Nuo smalsumo iki akylo žvilgsnio – į žurnalistiką ir emigraciją

2019-10-01
 
Nežinomo autoriaus nuotrauka

Nežinomo autoriaus nuotrauka

Liepa Rimkutė


Pažintis su tinklapio "Kuria vaikai" iniciatore Asta Borusevičiūte prasidėjo labai paprastai – sužinojusi apie Jaunųjų žurnalistų klubą, nusprendė su mumis susisiekti. Asta pasiūlė bendradarbiauti kuriant tekstus. Taip ir gimė ši idėja paimti interviu. Neslėpsiu, šį interviu buvo sunku suorganizuoti – tiek aš, tiek Asta esame labai užsiėmusios, o kur dar laiko skirtumai. Tačiau buvo verta – imant šį interviu visos kitų Jaunųjų žurnalistų klubo narių akys ir ausys buvo prikaustytos prie mano ir Astos pokalbio, kuris vyko telefonu įjungus garsiakalbį, o kitu telefonu jį įrašinėjant.


Kiek laiko jau kuruojate šį tinklapį?


Kaip tik neseniai pasižiūrėjau, nes šiaip niekada neskaičiuodavau – jau penki metai.


Iš kur kilo tinklapio idėja, kas buvo iniciatorius?


Aš pati esu iniciatorė. Man labai patinka dirbti su vaikais, pati esu žurnalistė. Kadangi gyvenu Vokietijoje, stebėjau, kokią informaciją čia gauna vaikai. Čia jie turi savo atskiras televizijos laidas, vaikų kanalą, žinias, radiją. Vaikai turi daug savo žurnalų, gauna daug informacijos – ne tik pramoginės, bet ir apie tai, kas vyksta pasaulyje. Ir aš supratau, kad Lietuvoje tokių dalykų nėra ir man taip gimė ši idėja.

Kita priežastis, dėl ko nusprendžiau kurti šį tinklapį, buvo ta, kad kai dirbau lituanistinėjė mokykloje čia, Hamburge, vaikai ten eidavo mokytis šeštadieniais. Turbūt niekam tai nepatiktų ir aš ieškojau būdų, kaip privilioti vaikus eiti į mokyklą. Ir supratau, kad medija, mnikrofonai, įvairios istorijos vaikams patiks žymiai labiau, nei gramatika ar aritmetika. Ir viskas prasidėjo nuo to, kad galvodavome pašnekovams klausimus ir juos uždavinėdavome. Kad interviu nenueitų perniek, visų pirma mes juos talpindavome Hamburgo lietuvių bendruomenės puslapyje, ir tada supratome, kad ten darosi per "ankšta". Tada sukūrėme atskirą svetainę, taigi turime tinklapį "Klausia vaikai". Pats projektas prasidėjo prieš maždaug septynerius metus, o tik prieš penkerius metus tapo atskiru tinklapiu.


Kaip atsidūrėte Vokietijoje? Kiek laiko čia esate?


Vokietijoje atsidūriau, gavusi darbo pasiūlymą. Šį iššūkį priėmiau, sakiau "Gerai, atvykstu." Taip gavosi, kad ne tik priėmau pasiūlymą, bet ir pasilikau čia. Dabar skaičiuoju jau devintus metus.


Kaip manote, kodėl vis daugiau ir daugiau žmonių emigruoja iš Lietuvos? Ar manote, kad šis skaičius ir toliau didės?

Manau, kad kartais žmonės naiviai tikisi, kad užsienyje yra žymiai geriau, nei Lietuvoje. Retas kuris pagalvoja, kad ir užsienyje nėra lengva. Visų pirma, svetima kalba, kitos taisyklės, apskritai viskas kitaip ir pirmus kelerius metus tai labai vargina. Yra tikrai nelengva priprasti prie naujos aplinkos, bet aš manau, jog dažniausiai emigruojama dėl ekonominių priežasčių. Žmonės nori daugiau užsidirbti ir leisti sau daugiau, nei leisdavo Lietuvoje. Man ši tema asmeniškai yra labai skaudi, jaučiuosi nekaip, kai manęs klausia, ar grįžčiau gyventi į Lietuvą. O aš jiems atsakau, kad nežinau. Ne dabar. Tikrai nesakau Lietuvai ne, bet nežinau, ar sugrįšiu.


Ar šnekate vokiškai? Ar mokėtės jos Lietuvoje, ar jau užsienyje? Ar tai sunki kalba?


Šneku. Mokiausi jos Lietuvoje, kartu su rusų kalba. Baigusi mokyklą dariau viską, kad tik neužmirščiau tos vokiečių kalbos. Aš pati esu iš Naujosios Akmenės, tada atvažiavau studijuoti į Vilnių. Ir kažkaip visada rasdavau progų pašnekėti vokiškai, kad mokėčiau ne tik gramatiką, bet ir šnekėti tikrame gyvenime. Turėjau labai stiprius gramatikos pagrindus, labai griežtą mokytoją, todėl maniau, kad moku kalbą puikiai. Tačiau pirmą kartą išgirdusi kalbant vokietį, aš supratau tik tiek, kad nieko nesuprantu. Kaip žurnalistė stengiausi kuo daugiau bendrauti su vokiečių žurnalistais, kuo daugiau bendrauti, buvau labai aktyvi Maltos ordino pagalbos organizacijos narė. Ir tik dabar galiu pasakyti, kad tikrai gerai šneku vokiškai, nors tikrai netobulai. Ir tobulai niekad nešnekėesiu, nes tai tikrai sunki kalba.


Ar jūsų aplinkoje yra daug Vokietijoje gyvenančių lietuvių?


Tikrai taip. Turiu tikrai nemažai šaunių lieuvių draugų, su kuriais susipažinau Hamburge ir su jais tikrai nebūčiau susitikusi Lietuvoje. Bet Hamburge tikrai daug šneku lietuviškai.


Kaip tapote žurnaliste, kodėl pasirinkote šį kelią?


Žurnaliste norėjau būti nuo septintos klasės. Labai gerai atsimenu, žiūrėdama laidą "Panorama", pasakiau, kad ir aš norėčiau būti žurnalistė. O mano mama tyliai pagalvojo, kad tikrai dar suspėsiu persigalvoti. Bet tas noras tik stiprėjo, kūriau mokyklos laikraštį, vėliau – rajoninį laikraštį, mano miestas turėjo televiziją – dirbau ir tenai. Tas mano noras tik stiprėjo, ir tada mane priėmė studijuoti Vilniuje, ir tai buvo didžiulė laimė.


Kokias vokiškas laidas žiūrite, puslapius skaitote?


Labai mėgstu nacionalinius transliuotojus, visuomeninius, tokius kaip LRT. Mano pats mėgstamiausias laikraštis – savaitinis laikraštis "Die Zeit." Labai žaviuosi, kaip jie rašo.


Ar žiūrite kokių nors lietuviškų laidų ar portalų?


Lietuviškų laidų nežiūriu, bet kartais stebiu LRT mediatekoje laidą "Stilius". Taip pat labai mėgstu skaityti LRT portalą bei 15 min.


Kokius skirtumus pastebėjote tarp vokiškų laidų /portalų ir lietuviškų?


Manau, kad didžiausias skirtumas atsiranda dėl finansinių galimybių. Vokiški portalai gali sau leisti rengti išsamesnius straipsnius, geresnės kokybės žinias nei lietuviški. Taip pat man yra žavu tai, kad vokiškos laidos ir portalai parodo ne tik tai, kas vyksta jų šalyje, bet ir visame pasaulyje. Visi ieško pačių įdomiausių temų, pašnekovų, ir to aš pasigendu Lietuvoje labiausiai. Čia žinios dažniausiai būna tik apie Lietuvą, o kas yra užsienyje, yra tik labai menkos naujienos. O Vokietijoje visos žinios gali prasidėti naujiena iš pasaulio, tai gali tapti žinia numeris vienas, bet Lietuvoje šito nėra arba yra, bet labai retai.


Kaip manote, ko svarbiausia nepamiršti norint tapti žurnalistu?


Smalsumo. Žinai, aš visada atsiminsiu, ką man per paskaitą pasakė mano dėstytoja ir man tai labai užstrigo – manau, tikra tiesa. Kai tu kiekvieną dieną eini ta pačia gatve, kartais pakelk galvą, akis į viršų ir tu pamatysi, kad ta gatvė gali atrodyti visai kitaip – kokios spalvos stogas, o gal ant pastato yra kas nors nupiešta. Bet tu viso šito nematai, nes kiekvieną dieną eini nuleidęs galvą arba žiūrėdamas tiesiai. Tai jeigu paprasčiausioj nuobodžioj kasdienybėj tu staiga atrandi kažką įdomaus, kažką, kas teikia tau džiaugsmo, visas gyvenimas pasikeičia. Tai pavadinčiau smalsumu, akylu žvilgsniu. Reiktų nepamiršti viskuo domėtis. Tai nebūtinai turi būti politika. Pavyzdžiui, aš visada žinojau, kad politika nėra mano sritis, bet man labai patinka įdomūs žmonės ir jų istorijos. Reikia ieškoti, neprarasti vilties, būti smalsiems ir drąsiems bei sąžiningumo. Kad paskui nebūtų gėda dėl to, ką pats parašei.


Kiek laiko jau esate žurnalistė?


Jei skaičiuotume nuo pačios pradžios, nuo mokyklos laikų, tai tikrai daugiau nei dvidešimt. Tačiau pradėjau studijuoti prieš devyniolika metų.


Ar kas nors pasikeitė per tą laiką?

 

Taip. Dirbau labai daug darbų, niekada nedirbau toje pačioje vietoje. Dirbau keliose televizijose, paskui patekau į Vokietiją. Keitėsi mano darbovietės, mano požiūris į žurnalistiką, temos, kuriomis rašau.

 

 

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė/

 


 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-11-05 20:06
 
Share |
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media