2020 m. balandžio 4 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Alytaus skyrius informuoja

2007-05-14
 

Alytaus žurnalistai profesinę dieną šventė Lenkijoje/ Lina Tumasonienė

 

Švęsti lengviau negu dirbti, tačiau be darbo pramogos nebūtų pelnytos. „Alytaus naujienų“ kolektyvas nutarė šįkart Spaudos, kalbos ir knygos dieną švęsti Lenkijoje– kartu su kolegomis iš Punske leidžiamo savaitraščio „Aušra“ ir vietinės spaustuvės.

 

Nusilenkėme Antanui Baranauskui

 

Ankstyvą rytą pradėję nuo apžvalgos po pasienio miestelį Seinus, visą dieną praleidome ant kojų. Seinai, kaip sakė kelionėje lydėjęs gidas, eruditas, didelis lietuvybės puoselėtojas ir puikus oratorius Eugenijus Petruškevičius, mažas taškas tik žemėlapyje, bet dėl aktyvios keliolika metų čia veikiančios tarptautinės organizacijos „Pogranicze“ (Paribys) veiklos žinomi visam pasauliui. Organizacijos būstinė – buvusioje sinagogoje. Jos akiratyje – ne tik žydų, bet ir kitų Rytų ir Vidurio Europoje įsikūrusių tautinių mažumų rūpesčiai.

 

Lietuvių pasididžiavimas Seinuose – žinoma, Lietuvių namai ir Vilniaus baroko stiliaus Seinų katedra, kurioje 19 a. pab. – 20 a. per. yra dirbęs vyskupas poetas Antanas Baranauskas. Čia ir palaidotas. 1999-iaisiais greta katedros ir buvusio Domininkonų vienuolyno (šiuo metu restauruojamas) garsiajam lietuviui pastatytas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtas paminklas. Katedros altorių puošia du Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslai.

 

E.Petruškevičius atkreipė dėmesį ir į ypatingą Dievo Motinos skulptūrą koplyčioje, kurioje amžiną poilsį yra radę vyskupo palaikai. Pasirodo, ji katedros fundatoriaus pastatydinta specialiai šiam išskirtinai vertingam kūriniui. Aptikęs vieną iš dviejų tokių medinių keturioliktojo šimtmečio skulptūrų, fundatorius nupirko ir įkurdino ją šoninėje koplyčioje. Didelių švenčių progomis, vos keliskart per metus, lagamininė, arba spintos pavyzdžio, skulptūra atidaroma, kad pasimatytų jos viduje įtaisytos kitos figūrėlės.

 

Lietuvių sala Lenkijoje

Seinuose veikia lietuvių „Žiburio“ mokykla, lankoma šiek tiek daugiau nei 80 vaikų nuo darželinuko iki gimnazisto amžiaus. 10,5 milijono litų Lietuvai atsiėjęs statinys nepadarytų gėdos ir dideliam miestui. Mieste esama apie šešių tūkstančių gyventojų, ketvirtadalis jų – lietuviai. Lietuvių namai – tikras šio krašto lietuvių kultūros centras, kuriame galbūt tik retą savaitgalio dieną nesklinda mokslininkų žodis, neskamba dainos, netrepsi šokėjai, nesilinksmina vestuvininkai. Šalia paradinio įėjimo kabantis užrašas skelbia čia pat esant ir Lietuvos Respublikos konsulatą.

 

Bendraudamas su žurnalistais, E.Petruškevičius, beje, buvęs ilgametis „Aušros“ žurnalo ir Balstogės lietuvių radijo valandėlės redaktorius, save, kaip ir mus, laikantis jotvingių palikuonimi, itin daug dėmesio skyrė istorijai, čia išlikusiems jotvingių krašto vietovardžiams, vandenvardžiams aptarti. Seinai įsikūrę prie Seinos, dabar nežinia kodėl pervardytos Marycha, upės ir turi seną, turtingą istoriją.

 

Jų vardas minimas 1522 m. dokumentuose: tais metais Žygimantas Senasis padovanojo rusų kilmės kunigaikščiui Višniovieckiui pusę kvadratinės mylios prie Seinos. Kunigaikštis pastatydino dvarą, šį vėliau perleido Jurijui Grodzinskiui, o jau tasai parsivežė iš Vilniaus ir apgyvendino domininkonus... O štai kunigų seminarija, kurioje studijavo Vincas Mykolaitis-Putinas ir Antanas Tatarė, Vincas Kudirka ir Vincas Mickevičius-Kapsukas (tik du pastarieji, kaip žinome, buvo pašalinti „dėl pašaukimo stokos“).

 

Nepabosta klausytis turiningos, įtaigios pono Eugenijaus kalbos. Jo dėka gavome dosnią žinių, primirštų ir visai naujų, injekciją. Miela ir lyg pavydu, lyg drovu žiūrint į tokius kaip jis patriotus – ir gyvendami ne Lietuvoje jie atrodo tikresni lietuviai už mus pačius.

 

Branginamas popiežiaus atminimas

Toliau kelias vedė per didžiausią Lenkijoje Augustavo girią (jei neskaičiuotume Belovežo girios, kurios šaliai priklauso tik pusė). Gėrėdamiesi vaizdingomis apylinkėmis, kirtę gražiausia laikomą Juodosios Ančios upę, netrukome pasiekti Studeną. Vieta nuo senovės žinoma kaip turinti stebuklingų gydomųjų galių. Kalbama, esą vietinio šaltinio vanduo gydo arba stiprina regėjimą. Garsi ir Sekminių atlaidais, nors kukli bažnyčia negali priglausti po savo stogu visų ta proga čia suplaukiančių tikinčiųjų ir mišios aukojamos lauko altoriuje. Kieme – išdidus senolis ąžuolas, sako, savo pavėsyje ilsinęs patį Vytautą Didįjį.

 

Šiandienos žmogui, ko gero, smagiausia aplankyti salos koplyčią. Kadaise buvusį tiltą pakeitusiu pylimu žingsniuojant į salą, yra laiko pamąstyti apie tai, kad Lenkija pagrįstai laikoma pačiu katalikiškiausiu kraštu visame pasaulyje. Koplytėlę puošia ne vien daugybė išgijimus ir kitas Viešpaties malones liudijančių votų (tai Lenkijoje visiškai įprasta), bet ir paveikslas, kurį jos (tuomet dar medinės) statytojas pėsčiomis buvo nunešęs šventinti į Romą. Du klauptai dabar skirti tuoktis čia panorusiems jaunavedžiams, bet čia yra meldęsis ir Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Klebono turbūt dar turima ir kukli lova, kurioje garbusis svečias buvo prigulęs poilsio, o jau visiems lankytojams yra skirtas užrašas ant koplyčios sienos su jo žodžiais: „Kiekvienas turi turėti savo šventą vietą. Man tokia vieta yra Studena.“

 

Įsiamžiname šalia Lenkiją išgarsinusio ganytojo paminklo, kuris buvo pastatytas dar popiežiui esant gyvam. Labai tikroviškame paminkle iškaltas kitas Šventojo Tėvo sakinys: „Buvau čia daugelį kartų, bet kaip popiežius – pirmą ir turbūt paskutinį.“ Šiuos žodžius jis ištarė čia išlipęs iš garlaivio 1999 m. ir buvo teisus. Už keliolikos metrų pasodintas ąžuoliukas Jonui Pauliui II atminti. Dar nedidelis, dar nestiprus, užtat išaugintas vienos iš gilių, surinktų po po senu drūtu ąžuolu ir pašventintų paties popiežiaus. Nelieka abejonių, kad, prižiūrimas tokiu tvirtu tikėjimu apdovanotų žmonių, jis išaugs į medį, ne mažiau galingą už anąjį, ošiantį Studenos bažnyčios šventoriuje.

 

Yra apie ką pagalvoti

Augustavą pasiekėme garlaiviu. Mėgaudamiesi ežero vandens ramybe, ganydami akis į pro šalį plaukiančius medžiais apaugusius krantus, stebėdami laimingus besiilsinčių bendradarbių veidus...

 

Įdomuiš arti pamatyti hidrotechninį įrenginį šliuzą. Ne mums vieniems – vieta, kur laivas perkeliamas į ežerą, žadina daugelio smalsumą. Augustavas – giedras, jaukus, už Europos Sąjungos lėšas gražiai sutvarkytas miestas. Centrinėje aikštės grindinyje– Žygimano Augusto, 1557-aisiais Augustavui suteikusio miesto teises, inicialai. Leidžiamės į Vygrių salą, kur stovi šešioliktojo amžiaus pradžios kamaldulių vienuolynas.

 

Nors jo celės dabar pritaikytos turistų poilsiui, verta pasidairyti nuo vienuolyno bokšto ir pasigėrėti puikiai restauruotos bažnyčios interjeru. Užsiropštę nuo jo bokšto žvalgomės į širdį veriančio grožio apylinkes. Ekskursai į neatsiejamai glaudžią Lietuvos ir Lenkijos istoriją, gimtoji kalba, kuria nepailsdamas raiškiai pasakoja gidas E.Petruškevičius, daro savo – pasijuntam kaip namie. „Kam mums tos šveicarijos, – nejučia išsprūsta kelionės bendrakeleivei, – juk turim savo.“

 

Kai vakarop pasiekiame Punską, delegacijos jau laukia viršaitis Vytautas Liškauskas, Lietuvių kultūros namų direktorė Asta Pečiulienė, „Aušros“ savaitraščio redaktorė Irena ir vietinės spaustuvės direktorius Romas Vitkauskas. Vienintelė lietuviška seniūnija Lenkijoje (80 procentų gyventojų sudaro lietuviai) nesiskundžia nei lėšų, nei abiejų šalių valdžios dėmesio, nei žmonių aktyvumo stoka. Dirba, švenčia, kuria. Be „Aušros“, kurios tiražas – tūkstantis egzempliorių, turi „Šaltinio“ žurnalą, leidžia periodinį žurnaliuką vaikams su jų pačių kūryba, vadovėlius, kitas knygas, netgi albumus. Ir visa tai – 1200 gyventojų miestelyje! Susimąstai: miestelius padaro didelius ne teritorija, o žmonės. Buvo ko pažiūrėti, yra ko pagalvoti…

 

Zitos Stankevičienės nuotraukos

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-09-29 21:09
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media