LŽS ir NŽKA renginiai

Gerimantas Statinis

Prieš kelionę į Alpių kalnus nutariau savo gyvybę apdrausti, maža kas kalnuose gali atsitikti? Esu fatalistas, daugelis alpinistų tokiais yra tapę ir žino, kad kiek besisaugotumei, likimo vingiai nenuspėjami, gal todėl ir įdomu gyventi... Draudžiuosi tik kalnų žygio savaitei, ten yra pavojingiausia kelionės dalis, tačiau draudimo agentė pasitikslina ar nenorėčiau visos kelionės apsidrausti? Na kam, juk civilizacijoje mažiau tyko pavojų, negu kalnuose.

Važiuojame autobusu Vokietijos greitkeliu, pro šalį skrenda vynuogynais apaugusios kalvos, gražios lyg paveikslėliai ant vyno butelių ir staiga girdime - triokšt! Autobusas pasvyra ir ima tarsi vijurkas blaškytis po kelią... Visi apmirštame, lydimi cypiančių padangų garso ir apgaubti dūmų debesies. Net 150 metrų autobusas čiuožia, prispaudęs lūžusiu galiniu važiuoklės tiltu dvigubas padangas, o vaizdas iš šono, manau primena avariniu būdu besileidžiantį lėktuvą. Laimingai sustojus, keliautojai ploja vairuotojui Petrui iš Šilutės už sėkmingai išvairuotą situaciją, visi supranta, kad galėjome kalnų nepasiekti. 

Šamoni miestelis įsikūręs žaviame slėnyje, aukščiausio Europos kalno Monblano, kitaip tariant Europos Everesto   papėdėje. Jis suklestėjo XIX a. pradžioje, kuomet išpopuliarėjo žiemos sporto šakos ir iš Europos pasipylė keliauninkai, norintys paliesti amžinuosius Savojos ledynus. Čia tikra kalnų keliautojų, parasparnininkų, laipiotojų uolomis ir alpinistų Meka. Daugel turistinio inventoriaus parduotuvių dirba iki vėlyvos nakties, tokio pasirinkimo neteko dar matyti, tačiau kainos aukštos, kaip ir visiems, ekstremalios industrijos rakandams. Yra kas veikt ir nemėgstantiems fizinio krūvio: daug muziejų, galerijų, keltuvų ir traukinukų, keliančių į pačias viršūnes. Jau ko vertas technikos stebuklas Aiguille du Midi - Vidurdienio Smaigalio kalnas 3842 m., į kurį pasikėlus iš Prancūzijos, galite nusileisti į kitą slėnį, esantį jau Italijoje. Kavinių ir restoranų gausa kviečia svečius ragauti viso pasaulio virtuvių patiekalų, tačiau visos šios gerybės apačioje, slėnyje, o mes kopiame viršuje. Net naktį, kuomet keliamės Monblano šturmui, matome Šamoni neužgesusias šviesas, ten dar vidurnakčio linksmybių įkarštis.

Ant uolų šalia trobelės Refuge de Tete Rousse 3167 m. matome pritvirtintą gražų metalinį edelveisą - liūtpėdę, tai 2003 m. čia žuvusiai Lijanai Kasevičienei atminti lenta, šalia kitų trijų: Vytauto Domino, Arūno ir Linos Tumynų, 2009 m. akmenų griūties metu žuvusiems lietuviams paminklinė lenta. Visas būrys lietuvaičių čia padėjo galvas lipdami į Monblaną, ypač baisus šis mirties kuluaras, praėjimas per ledyno liežuvį, nuo kurio, ištisai rieda akmenys. Tai bene pavojingiausia atkarpa pakeliui į viršūnę. Pro šią vietą eina visi, tik ne visiems pasiseka. Žvalgai stebi situaciją ir duoda ženklą skubiai praeiti, rodos neilgą, atkarpą. Nagės arba katės ant batų padeda neslidinėti, svarbu iš pirmo karto peršokti kuluaro viduryje upelio vagą ir bėgte leistis į kitą pusę. Kuomet matau priekyje manęs einančią merginą, susirišusią virve su vaikinu, apima negera nuojauta. Staiga visi ima šaukti „akmuo, stok!", tačiau mergina nesustoja ir tai jai išgelbsti gyvybę. Lagamino dydžio akmuo pasileidęs tiesiai į judančią merginą staiga pakeitė kryptį ir jeigu ši būtų stovėjusi, jos likimas būtų nuspręstas. Man besileidžiant per kuluarą širdis ima šokinėti tarp krūtinės ir kulnų, burna išdžiūsta, kad net negaliu ištarti žodžio. Laimingai praėjęs šią vietą jaučiuosi tarsi žaidęs Rusišką ruletę, tačiau žinau, ją reikės dar kartą žaisti grįžtant.

„Įkvėpiu mintis tarsi orą, o su jomis gaunu ir deguonies, viskas taip reliatyvu, kad net nebežinau, ar aš kvėpuoju ar košiu pro dantis išmintį. Tiesa, į kalnus ir einu pasisemt išminties, tuomet viskas tvarkoje." Tokios mintys gali ateiti tik išretėjusiame ore, kur deguonies belieka kur kas mažiau įprastos normos. Tačiau žinau, reikia dažniau kvėpuoti ir viskas bus gerai, tai atsitinka nebe dešimtą juk kartą. Matau bendražygiams, per pus jaunesniems, aklimatizacinio žygio buvo per mažai, jiems svaigsta galvos ir pykina. Tačiau reikia judėti ir kažkuo užsiimti, tuomet pasimiršta negalia, negalima atsigulus gulėti, manant, kad tokioje pozoje pailsėjus, negerovės praeis. Kasame sniegą, statome palapines, verdame vakarienę, ruošiame įrangą rytdienos startui į viršūnę, rašome dienoraštį, tvarkingai dėliojame reikalingus daiktus - vienus palikti bazinėje stovykloje, kitus pasiimti su savimi į viršūnę.  

Susiruošti į kalnus nėra paprasta, nes kiekviena smulkmena, tenai gali pavirsti tikra tragedija. Svarbiausi yra keli dalykai: gera kuprinė, batai, kepurė, prožektorius ir akiniai nuo saulės, be kurių kalnuose gali trumpam apakti. Prieš kelionę reikia nusiteikti moraliai, susitaikant su mintimi, kad ten bus sunku. Palaužti savo tingėjimą, geriausiai rytais lakstant krosiukus, tai ne tiek fizinis krūvis kiek valios ugdymas. Apgalvoti reikia visas smulkmenas, ten viršuje šalta ir pučia labai stiprūs vėjai. Pasiimu LŽS ir Kelionių ir pramogų klubo vėliavas, pirmoji gana didelė, baisu, kad vėjas ją neišplėštų, tarsi burę... Ant Kazbeko kalno Kaukaze, vos ją išskleidus, vėjas vos nenusitempė mane kartu su vėliava į apačią, gerai, kad draugai prilaikė. Be šių, reikėtų ir trispalvę pasiimti, tačiau virš Monblano ši plevėsavo ne kartą, todėl ją palieku namie. Į kalnus su „Ditmos projektai ko" kelionių agentūra keliauju jau šeštą kartą, todėl pilnai pasitikiu jos žygio vadovais. 

Sniego kalvos, prabudus saulei, suspindi „laumės smegenimis" - milijonai swarovskių regimi tik plika akimi, tačiau be akinių geriau į juos nežiūrėti. Pradžioje dominuoja tamsiai melsva spalva, vėliau žydra, o saulei atsimerkus, auksu užliejamos ledo kupros. Dangus įgauna permatomo pyrago įvaizdį. Kuomet pasiekiu 4810 metrų Monblano viršūnę, visi glėbesčiuosi, tarsi patekę į rojų, aš iš to grožio net susigraudinu - akyse ima kauptis ašaros, gal prisiminus, kiek lietuvių žuvo šio kalno prieigose, gal iš džiaugsmo, o gal iš suvokimo, koks esu mažas ir lengvai pažeidžiamas žmogutis. Kokia didi akimirka mano gyvenime - pamatyti visą Europą po kojomis: štai čia Prancūzija, ten Italija, o kiek toliau Šveicarija. Iškeliu visas turimas vėliavas ir džiaugiuosi kartu su visais - mes kalno nenugalėjome, Monblanas tiesiog mums buvo palankus ir įsileido, ačiū Jam už tai...