Kultūros renginiai

Panevėžio muzikinio teatro vadovė Kotryna Nekrošiūtė už Panevėžio muzikinio teatro aukšto meninio profesionalumo skrydį 2023 m., įvertinus Broniaus Kutavičiaus operos-poemos „Strazdas - žalias paukštis" pastatymą, tapo 2023 metų panevėžiete. Jos kūrybingumas teatrą pažadino, projektai tapo matomi bei vertinami, išsiplėtė šio teatro bendradarbiavimas su kitomis meno institucijomis", - spaudos atstovams sakė Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas.

Ypatingu akcentu tapo Broniaus Kutavičiaus opera-poema „Strazdas - žalias paukštis". Režisierius Jonas Vaitkus įtvirtino Sigito Gedos žodžio ir minties gylį, choreografė Inga Fontez-Sakurako atlikėjų plastikai suteikė rytietiškų bruožų. Pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Imantas Jonas Šimkus, solistai Gunta Gelgotė, Salomėja Petronytė ir Raimundas Juzuitis, visas kolektyvas siekė sukurti įspūdingą tautos dramą įprasminantį reginį. „Scenoje vykstantys įvykiai aktualūs ir šiandien", - įspūdžiais dalinosi gruodžio 1 d. į Panevėžio kraštotyros muziejų besirenkantys panevėžiečiai istorikai, žurnalistai. Tai nuolat miesto istoriją ir žmonių gyvenimus periodikoje, konferencijų pranešimuose, knygose fiksuojančios raštingosios panevėžietės: p. Liudvika su rožių puokšte, Staselė Mikeliūnienė ir Joana Viga, aplinkui sukiojosi fotografai.

Šurmuliui buvo rimtas pretekstas: visi norėjo paminėti Panevėžio krašto kompozitorių, aktyvų muziką Antaną Belazarą. Apie kompozitorių ir jo giminės istoriją pasakojimas būtų ilgas. Sovietmečiu nutylimas. Juk tai apie bočius, kurie savo gyvenimu, veikla buvo žinomi jau XV-jo amžiuje!

Prieš 110 metų gimė genties tęsėjas Antanas Belazaras: prie legendinio Čičinsko kalno, netoli Upytės, Stultiškių kaime. Antanas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Vėliau gimė dar keturi broliai ir sesuo.

Muzikalioje šeimoje mama Marijona grojo armonika, fortepijonu, garsėjo kaip kaimo dainininkė. Tėvas Kazimieras buvo baigęs Juozo Naujalio vargonininkų kursus Kaune ir dešimtį metų vargoninkavo Upytės bažnyčioje, vėliau - Smilgiuose. Domėjosi J. Naujalio laikraščio „Vargonininkas" publikacijomis. Rūpinosi, kad vyriausias sūnus susipažintų su vargonais, harmonijos mokslu. Išmokė vargonuoti. Jau 1924 metais Antanas įstojo į Šeduvos „Saulės" draugijos progimnaziją.

Kompozitorius Antanas Belazaras XX a. jau buvo nutolęs nuo istorinių savo gentainių asmenybių, įvykių. Vargu ar apie juos žinojo jo tėvai. Jie gyveno jau nepritekliais nužymėtame kaime. Vargonininko Kazimiero pirmagimis Antanas ankstyvoje vaikystė jau spaudė vargonų klavišus.

Nuo jaunumės Antanas domėjosi įvairiais kūrybos aspektais: literatūra, paišyba. Baigęs progimnaziją, liko vargoninkauti. Pakeitė tėvą prie Smilgiuose veikusios „Dainos" draugijos mišriajam choro. Režisavo mėgėjiškus vaidinimus, jiems piešė dekoracijas. Tačiau reikėjo mokytis.

Antanas įstojo į Kauno konservatoriją. Pradžioje tobulino vargonavimą Jono Bendoriaus klasėje. Tačiau traukė kompozicija. Juozo Gruodžio suteikė puikius pagrindus kūrybai. Reikėjo pačiam pragyventi ir padėti fortepijoną studijavusiam talentingam broliui Albertui. Po paskaitų, individualių pamokų tekdavo atlikti įvairiausius darbus, suteikti privačias pamokas ir pedagogines valandas Marijampolės mokytojų seminarijoje...

Karo metais A. Belazaras grįžo į gimtuosius kraštus. Panevėžyje karo metais mieste organizavo Dainų ir šokių ansamblį, talkino karo metais vienintelei 1943 m. birželio 6 d. Mykolo Karkos surengtai dainų šventei. Su žmona, dainininke Elena Belazariene koncertuodavo Panevėžyje ir aplinkinėse. Intensyviai kūrė. Radosi romansai „Dvidešimt sū", „Begalinis liūdesys", giesmės. Taip ir užsiliko Panevėžyje, nebenorėjo niekur važiuoti. Keltis į Vilnių neprikalbino ir šeima.

A. Belazaras dirbo Muzikos kursuose, vėliau muzikos mokykloje aštuonerius metus direktoriavo. Tačiau greta talkino Juozo Miltinio ir kitų režisierių statomiems spektakliams: rinko arba pats kūrė muziką. Ruošdavo jaunuosius mokyklos muzikantus reikiamą spektaklyje muziką atlikti.

Pats kompozitorius mėgdavo važiuoti į gastroles: dalyvaudavo spektakliuose, talkindavo pasiruošiant, o tarp vaidinimų֪ žvejodavo, liedavo akvareles, kurios šiandien sudaro kūrybingo žmogaus nuostabų palikimą.

A. Belazaras sukūrė operetę „Auksinės marios", kuriai libretą rašė panevėžietė Liūnė Janušytė. Tačiau sutarimo nerado, ir libretą baigė Jonas Mackonis. Buvo pastatyta Kauno muzikiniame teatre. Nuo 1948 metų A. Belazaras - Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Visą gyvenimą jis kūrė chorinę ir vokalinę muziką, harmonizavo lietuvių liaudies dainas. Puikios jo vokalinės miniatiūros „Žiedai", „Obelys", „Žibuoklės", „Rugiagėlės", „Pienė", „Alyvos". Visų šių romansų pirmoji atlikėja buvo žmona Elena.

Kompozitoriaus paminėjimo popietėje susirinkusiems D. Belazaraitė pristatė muziejui dovanotą retos meistrystės suolelį, kurį vietoj piniginio honoraro gavo dovanų Belazarų šeima. Muziejus restauravo, dabar puikuosis ekspozicijoje primindamas nuoširdų, kilnų žmogų, kompozitorių A. Belazarą.

Į popietę muziejuje atvyko ir Upytės Antano Belazaro vardą turinčios pagrindinės mokyklos direktorė Jurgita Zalatorienė su mokinių būreliu. Dvi nedidukės lietuvaitės padainavo vaikams kurtas A. Belazaro daineles. Mokykloje besimokantys ukrainiečiai lietuviškai perskaitė gražius žodžius apie kompozitorių.