Kultūros renginiai

Vieną 1973 metų gegužės popietę pasikvietė mane Bosas (taip vadinome redaktorių Albertą Laurinčiuką) ir paliepė rytoj iš pat ryto važiuoti į Panevėžį pas Juozą Miltinį, jis manęs lauksiąs po repeticijos 14 val. teatre. Daugumą J. Miltinio spektaklių buvau mačiusi. Neišdildomą įspūdį paliko dar senajame teatre rodytas Šekspyro „Makbetas" su nepamirštamu, bet dabar, deja, primirštu, talentinguoju Stasiu Petronaičiu ir didžia aktore-tragike Eugenija Šulgaite ledi Makbet vaidmenyje. Spektaklis padarė sukrečiantį įspūdį. Nepamenu detalių, išliko bendras reginys - pritemdytoje scenoje prožektoriaus apšviesti tik išraiškingi aktorių veidai, jų žvilgsnių aštrumas ir gelmė, ledi Makbet iškalbingos plaunamos nenusiplaunančios rankos, gražaus, jauno Makbeto, draskomo vidinio konflikto su savimi, žodžiai: „Žmogus visada yra kažkas daugiau, negu pats apie save žino." Miltinis didelį dėmesį skyrė scenovaizdžiui, kažkokiais keliais jam pavyko įsigyti tam metui modernią užsieninę apšvietimo aparatūrą, kurios neturėjo kiti teatrai.

Nuo „Makbeto" prasidėjo Panevėžio teatro ir Miltinio legenda.

Panevėžio teatras tapo traukos centru - savaitgaliais prie teatro nusidriekdavo autobusų eilės, žmonės, kaip į atlaidus, važiuodavo iš „visos Lietuvos". O paskui autoritetinga teatro kritikė Natalija Krymova, garsaus teatro režisieriaus Anatolijaus Efroso žmona, prestižiniame, solidžiame Maskvos žurnale „Teatr" išspausdino pilną susižavėjimo straipsnį, kuriame negalėjo atsistebėti, kad „nedideliame provincijos mieste, kurio pagrindine gatve vaikšto žąsys, yra toks aukšto pasaulinio profesinio lygio TEATRAS!" Žąsų Panevėžyje niekada nemačiau, bet garsios maskvietės kritikės lakus posakis išgarsino Panevėžio teatrą visoje Sovietų sąjungoje. Žiūrovai, ne tik teatralai, važiavo iš toliausių jos kampelių. Dabar turbūt tai sunku suvokti.

Taigi važiuoju susitikti su Legenda. Nejaučiu didelio entuziazmo, mat apie Miltinį sklandė kalbos, kad jis ūmaus, nepakantaus būdo, nenuspėjamo elgesio, būna šiurkštokas. Nebe pirmus metus dirbau redakcijoje Kultūros skyriaus korespondente, teko bendrauti, imti interviu, rašyti apie ne vieną to meto garsią, įvairaus rango meno asmenybę.

Iš prigimties būdama komunikabili, neturėdavau bendravimo problemų, bet Miltinio majestotiška didybė, tikros ar pramanytos legendos, pasakojimai apie arogantišką jo bendravimo su žurnalistais manierą trikdė. Tad iš vakaro pasiskambinau jau gerai pažįstamam Donatui Banioniui ir paprašiau, kad mane „dėl drąsos" palydėtų pas Miltinį.

Ateiname prie kabineto durų, pabeldžiu, bet... Donatą tiek ir temačiau. Galutinai sutrikdė pasigirdęs šuns lojimas. O šunų nuo vaikystės paniškai bijojau, mat buvo stipriai įkandęs. Anapus durų girdžiu nepatenkintą balsą: „Kas ten?" Lemenu: „Korespondentė." Sako: „Įeikit." Sakau: „Šuns bijau." Miltinis: „Jis geras. Korespondenčių nevalgo."

Abipus durų vyksta absurdiškas dialogas. Jausdama situacijos tragikomiškumą, noriu skradžiai prasmegti, sprukti įkandin Donato. Įslenku. Juodas, kresnas, nedidukas škotų terjeras smalsiai žvelgia į mane, o Miltinis nepakelia akių nuo rašomojo stalo. Trumpai žvilgtelėjęs, karališku mostu parodo kur sėstis ir nepatenkintu balsu klausia: „Tai apie ką mudu kalbėsimės?" Tarytum pats nebūtų skambinęs redaktoriui, nesigyręs, kad grįžo iš tarptautinės Šekspyro konferencijos, į kurią buvo pakviestas kaip „Makbeto" statytojas, mat apie spektaklį liaupsės pasiekusios ir Vokietijos demokratinę respubliką. Pats pageidavo atsiųsti korespondentę Litvinaitę, nes jam patikęs laikraštyje išspausdintas mano pokalbis su Banioniu. Tad sakau: „Apie Šekspyrą". Teiraujuosi, ar nesiruošia statyti dar kurį jo veikalą. „O kurį, jūsų nuomone, turėčiau statyti?" - atremia ir abejingai sukiojasi su savo sukamąja kėde į mane nežiūrėdamas. Sulaukus netikėto klausimo, man kažkaip išsprūdo: „Otelą." Miltinis suirzo: „O kas ten įdomaus - mauras iš pavydo pasmaugė žmoną." „Ne, ne iš pavydo, - karštai užprotestavau, - o dėl apgauto pasitikėjimo!" Miltinis nustojo su kėde sukiotis, pirmą kartą įdėmiai pažvelgė į mane. Ir netgi lipšniai pradėjo pasakoti apie kelionę po pavasariškai žydinčią Saksoniją: kokia tai likimo dovana jo amžiuje patirti du pavasarius - Lietuvoje dar tik skleidėsi sodų žiedai.

Nelaukdamas klausimų, užsidegęs pasakojo įspūdžius iš konferencijos, susitikimus su teatralais, dalijosi, kaip dabar mėgstama sakyti, savo „įžvalgomis". Pirmiausia apie Drezdene aplankytus Elbės krantinėje garsiuosius barokinius Cvingerio rūmus, tą amerikiečių subombarduotą meno šventovę, kurią vokiečiai, patys likę su sugriautais namais, vieningai nutarė pirmiausia atstatyti. „Ilgai gėrėdamasis vaikščiojau, norėdamas visam laikui įsiminti Rafaelio, Rembranto, Rubenso, Ticiano, Muriljo, Diurerio ir kitų meistrų šedevrus, negalėdamas atitraukti akių nuo liūdno Rafaelio Siksto Madonos veido, jos žvilgsnio, lydinčio per visas galerijos sales." Labiausiai tame festivalyje jį domino, kuo gyvena vokiečių teatras, kiekvieną vakarą lankė teatrų spektaklius. Pasakojo, kad Drezdene susipažino su įdomiu žmogumi, teatro istoriku Henrichu Braulihu, kuris padovanojo savo monografiją apie garsųjį vokiečių tarpukario teatro režisierių Maksą Reinhartą.

„Prieš karą, - pasakojo J. Miltinis, - daug skaičiau apie šį scenos meno reformatorių, mačiau ne vieną filmą su jo aktoriais. Jie savo vaidybos natūralumu, gilumu taip mane pakerėjo, jog vieno tetroškau - pasisemti teatro meno paslapčių pas šį nuostabų teatro burtininką. Tad parašiau jam laišką. Maksas Reinhartas pakvietė mane atvykti į jo studiją prie Berlyno Vokiečių teatro. Tačiau Vokietijoje atėjus į valdžią Hitleriui, Maksas Reinhartas išvyko Amerikon." Taip suiro Miltinio planai mokytis pas šį didįjį teatro magą, o svajonė jį pavadino į Paryžių, kur įstojo į Šarlio Diuleno dramos studiją. „Kai Maksas Reinhartas Paryžiuje, Monmartre, tame menų verpete, - pasakojo toliau Miltinis, - pastatė J. Štrauso operetę „Šikšnosparnis", tuometinę pasaulinio teatro sensaciją, nuostabų meno ir technikos lydinį - mes, Šarlio Diuleno mokiniai, veržėmės pamatyti tą teatrinio meno stebuklą. Patekau net į premjerą. Išvydau tai, ko mus mokė Šarlis Diulenas - absoliutų meninį vieningumą. Fantazija, spalvos, muzika, judesys čia susiliejo į nuostabų vientisą reginį. Vieningumo įvairovėje, meninės sintezės siekiu ir savo pastatymuose." Paklaustas apie vokiečių publiką, sakė, kad jam visur visad įdomu ją stebėti. Vokiečių teatras, kiek jam teko susipažinti per tą „Šekspyro savaitę" Drezdene, įdomus, bet linkęs kiek į pabrėžtiną racionalumą. O publika - santūri, labai įdėmi, jaučiasi, lyg joje vyktų savotiškas intelektualinis procesas. „Pilna žiūrovų salė - dar ne viskas. Svarbiausia užmegzti su ja dialogą, spektak­lio metu neprarasti žiūrovo - nebylaus „pašnekovo", reiklaus, kritiško. Kaip sudrumsti jų kartais mandagų tylėjimą, kaip suprasti, ką jie galvoja, jaučia, kaip

sujaukti jų sielos ramybę, suteikti impulsą mąstyti, parodyti jame pačiame slypintį prieštaringumą, Kiek­vieną dieną aš apie tai galvoju. Ne taip paprasta palaikyti kontaktą su publika, patraukti ją. Puiku, kai salė juokiasi, verkia, tačiau labiau vertinu salės tylą, kai žiūrovų nervai įtempti taip pat, kaip ir aktorių. Tą gali pasiekti tik didelis, tikras menas - užvaldyti žmogaus jausmus ir protą. Retai tai įvyksta, bet dėl to verta gyventi - gyventi teatru." Panevėžio teatre, pasibaigus spektakliui, niekada nepakildavo uždanga ir aktoriai neišeidavo reveransams, nesilankstydavo publikai, - kad neišsklaidytų jų ką tik sukurtos prasmingesnio, tauresnio gyvenimo iliuzijos.

Mano žurnalistinio darbo laikais vieninteliai mūsų „darbo įrankiai" buvo rašiklis ir bloknotas. Neturėjome diktofonų, tekdavo pasikliauti atmintimi ir bendru išprusimu, juk „nepaguglinsi", nepasitikrinsi pavardžių, pavadinimų, faktų etc. Sėkmė priklausė nuo žurnalisto išsilavinimo, sukaupto žinių bagažo, kultūrinio konteksto išmanymo. Kur tik gaudavau, pirkdavau mane dominančias knygas apie teatro, kino meną, dailę; pagelbėdavo Vilniuje, dabartiniame Gedimino prospekte veikęs labai populiarus lenkų knygynas „Draugystė", kuriame galėdavai užtikti lenkų kalba įdomių lenkų ir užsienio autorių knygų. Daugelis turėjome „Vagos" išleistą Anri Periušo populiarių monografijų apie prancūzų dailininkus impresionistus seriją. Prenumeruodavau rusų kalba ėjusius žurnalus „Inostranaja literatūra", „Teatr", „Muzykalnaja žiznj", „Iskustvo kino", lenkų savaitraštį „Kultura", gaudydavau nusipirkti kioskuose žurnalus „Film", „Przekrój", „Kobieta ir Życie" ir pan. O dar - namuose „už nugaros" sekcijoje tuometei literatūrai sustatytos tėvų „smetoniškos bibliotekos" knygos, iš jų ne tik daugelio turėta Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija", bet ir Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus", JAV išleisti Petro Jurgėlos „Sparnuoti lietuviai" apie Darių ir Girėną, Frydricho Nyčės „Šitaip kalbėjo Zaratustra", Knuto Hamsuno „Badas" ir „Panas", pasaulio literatūros klasikos tomai. Jeigu domėdavaisi, buvai smalsus, tai ir tais „gūdžiais sovietiniais laikais" turėdavai nors fragmentišką kultūrinio peizažo, esančio anapus mūsų sienų, vaizdą, nebuvai, „kaip ką tik iš medžio išlipęs".

Miltinis maloniai atsisveikino ir paliepė kitą rytą prieš repeticiją atnešti parodyti tekstą. Kaip išguldyti ant popieriaus tokią tiesiog griūvančią ant manęs jo minčių vingrybių, paradoksalių posakių laviną ir įsprausti į limituotą laikraštyje skirtą plotą? Ranka vos ne dailyraščiu perrašiau „Nevėžio" viešbutyje per naktį sutvertą tekstą ir pateikiau. Liepė pačiai skaityti ir klausydamasis vis sukiojosi su ta savo kėde. Jaučiausi kaip universitete per antikinės literatūros egzaminą pas rūstųjį, reiklųjį docentą Joną Dumčių, pas kurį iš pirmo karto gauti įskaitą būdavo didžiausia sėkmė. Kai perskaičiau, Miltinis nusišypsojo, santūriai pagyrė, sako, supratot mane, pagavot esmę, tik mane labai sušvelninot, aš labiau pašėlęs esu. „Dabar statysiu spektaklį apie jį, - mostelėjo į ramiai snaudžiantį, nebebaisų Arielį, - Šekspyro „Audrą". (Arielis - vienas šios dramos personažų, fantastinė „Oro dvasia" - I. L.- A.)

Daugiau Miltinis niekada nėra reikalavęs prieš spausdinant parodyti tekstą. Kviesdavo į premjeras, kartą net suteikė išskirtinę malonę - pakvietė į repeticiją. „Tik ne spaudai", - perspėjo. Atsisėdau neapšviestos žiūrovų salės pačiame gale. Šalia Miltinio ant kėdės tupėjo Arielis. Buvo XIX a. prancūzų dramaturgo Eženo Labišo pjesės-vodevilio „Šiaudinė skrybėlaitė" repeticija. Grakštus, žaismingas spektaklis. Beje, jam elegantišką scenografiją sukūrė talentingas, anksti išėjęs Amžinybėn grafikas Rimtautas Gibavičius, palikęs mums subtilias Vilniaus graviūras, o Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto sienas puošia jo sgrafitai „Devynios mūzos". Miltinis spektaklio scenovaizdžiui kurti dažniausiai kviesdavosi ne profesionalius scenografus, o grafikus, be minėto R. Gibavičiaus, - dar Vytautą Kalinauską, interjero dizainerį Eugenijų Gūzą, skulptorius, architektus.

Miltinio repeticija - tai ne vien konkretaus spektaklio kūrimas, atskirų scenų šlifavimas. Tai meistriškumo pamoka su asociatyviais nukrypimais, netikėtų minčių proveržiais, su nuklydimais į kitą epochą, tuomečius papročius, meną ir t. t. Tai nuolatinis mokymasis, betarpiškai pačiame teatre pas režisierių, kuris savo mokiniams darė poveikį ne tik žodžiais, bet ir darbais. Todėl net nevaidinantys spektaklyje aktoriai turėdavo dalyvauti repeticijose. Studija nebuvo prie teatro. Pats teatras buvo studija. Nes nuo pirmos dienos septyniolikmečiai - dvidešimtmečiai jau vaidindavo scenoje, antai Kazio Binkio „Atžalyne" pagrindinį septyniolikmečio Jasiaus vaidmenį vaidino jo vienmetis Donatas Banionis. Visąlaik visiems galiojo vienodas tvirtas jų Mokytojo įstatymas - tik darbu gali įrodyti savo teisę į sceną, į kūrybą. Tad ar tai būtų pagarsėję meistrai, ar tik pirmuosius žingsnius scenoje žengiantis jaunimas - tos studijos yra tarytum ir nebaigę. Donatas Banionis viename interviu yra man sakęs, kad jų vadovas nuo pirmų dienų jiems diegė, kad teatras - ne regykla ir ne šventė, o sunkus užsiėmimas. „Kas yra talentas? Tai begalinis noras dirbti, atiduoti jam save visą. Kūryba - tai ir kančia, ir džiaugsmas, tai nuolatinis nepasitenkinimas savimi, kad nepajėgi išreikšti visko, ką jauti savyje, ką norėjo pasakyti dramaturgas. O žiūrovai laukia iš mūsų, kad teatras padėtų jiems pažvelgti į gyvenimą nauju, netikėtu rakursu. Netikiu tais, kurie sakosi, kad lengvai kuria", - kalbėjo Banionis.

Kūryba - subtili dvasinio gyvenimo sfera. Tai amžina, nesibaigianti prieštarybių kova žmogaus viduje. Tai kelias iš nevilties į viltį, nuo nusivylimo iki tikėjimo, nuolatinis veržimasis į tiesą. Tai, Miltinio žodžiais, „begalinė sielos sušvytėjimų ir užtemimų kaita". „Jaunimui, svajojančiam apie aktoriaus karjerą, pasakyčiau, - pabrėžė viename pokalbyje aktorius ir režisierius Vaclovas Blėdis, - jeigu turi tą miltinišką absoliutizmą, tada eik į teatrą, tada teatras taps tavo modus vivendi - gyvenimo būdu, o ne amatu. Taip jo mes buvome auginami - su nepasitikėjimu, kritiškai žiūrėti į ekstravagantiškus nukrypimus nuo meno ašies, o viską imti iš gyvenimo, iš žmogaus širdies, kuri, pasak Augusto Strindbergo, „yra neišmatuojamai gili ir jos dugne į krūvą suverstas ir auksas, ir purvas". Ir pats režisierius nuolatos mokėsi. Jau senatvėje (nors taip netiko jam šis žodis, iškart prisimenu viename interviu man pasakytus žodžius: „Siutas ima, kad žmogaus amžius toks negailestingai trumpas, tad nesidalinkime į jaunus ir senus") rodė originalo kalba Sofoklio tragediją „Edipas karalius", kurią ruošėsi statyti, žodyną - mokėsi graikų kalbos, kad galėtų ją perskaityti. Paryžiuje laisvo klausytojo statusu vakarais Sorbonos universitete klausėsi meno istorijos, filosofijos paskaitų, gludino prancūzų kalbą. Prisimenu, kaip sukritikavo mano neakivaizdines anglų kalbos studijas Estijoje, Tartu universitete, kurį baigiau 1970 metais, prieš tai baigusi žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete, mat jame, kai aš studijavau, užsienio kalba tebuvo fakultatyvas. Sakė, kad jis, norėdamas išmokti anglų kalbą, metus praleido Londone, vaikščiojo į teatrus, klausėsi aktorių taisyklingos British English tarties. Reikia girdėti, dėstė, kaip kalba vietiniai, kurių anglų kalba gimtoji. Bet tada Lietuva buvo nepriklausoma! Miltinio aktoriai jokių oficialių aukštųjų mokslų yra nebaigę - tik jo studiją. Dosniai dalijo savo žinias, žiebė juose smalsumą, užkrėtė savo tikėjimu ir vitališkumu. Pats mokė juos ne tik aktoriaus meistriškumo, pasaulio teatro istorijos, bet ir meno istorijos, prancūzų kalbos, elgesio kultūros, etiketo etc. Baigę studiją, jokių oficialių diplomų negaudavo - tik galimybę dirbti teatre. Kai prireikdavo, tekdavo ir dekoracijas tampyti. Jokių rangų, jokios gradacijos. Nepripažino aktoriaus amplua. Jis juos ne tik mokė, bet kaip tėvas auk­lėjo - Miltinio teatre nebuvo „lygesnių už lygius". Reikliai sekė, kad aktorius „nesužvaigždėtų". Pamenu, kaip 1976 metų rudenį prieš teatro gastroles Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge) pasakė, kad Banioniui, vaidinusiam pagrindinį vaidmenį A. Strindbergo „Mirties šokyje", kitame scenos veikale gastrolių metu „leisiąs su alebarda pastovėti". „Reikia saugoti daugel metų šlamančius medžius, - sakė Miltinis, - tačiau jeigu šalia kalasi naujos atžalos, nevalia nepasirūpinti, kad dideli medžiai joms neužstotų saulės. Gamtoje viską reikia mylėti: ir galingą plačiašakį ąžuolą, ir gležną gėlytę jo paunksmėje."

Grįžęs iš Paryžiaus ir Londono į Lietuvą, Miltinis nerado teatro, kuriame galėtų savo novatoriškus siekius įgyvendinti. Tad 1938 metais ėmėsi vadovauti Kauno Darbo rūmų „mėgėjų būrelio" teatro studijai. Ją lankė daugiausia amatų mokyklų auklėtiniai, net gimnazijos nebaigę įmonių darbuotojai - Vaclovas Blėdis, Bronius Babkauskas, Jonas Alekna, Kazys Vitkus, vėliau prisijungę Donatas Banionis, Steponas Kosmauskas. Kai naujosios - sovietų - valdžios buvo nutarta Panevėžio mieste įkurti teatrą, jam vadovauti patikėjo Kauno Darbo rūmų mėgėjų būrelio vadovui Juozui Miltiniui. 1940 m. lapkričio d. LSSR Liaudies švietimo komisaras rašytojas Antanas Venclova pasirašė įsakymą dėl Dramos teatro įkūrimo Panevėžio mieste. Mėgėjų būrelio dalyviai sudarė pagrindinį teatro aktorių branduolį. Kaip yra man pasakojęs D. Banionis, jie degė entuziazmu, įtikėję savo Mokytoju, pakerėti jo iš Paryžiaus atsivežtos kūrybinės laisvos dvasios. Miltinis nedelsiant ėmėsi kurti savo išsvajotą teatrą, realų, kuris jau nebebuvo vien trapi iliuzija. Iš jų, pasak Miltinio, netašytų bernelių, jis išugdė mąstančius, intelektualius aktorius, aktorius - asmenybes. Nuo pirmojo Panevėžio dramos teatro pastatymo (1941 m.) - Beno Džonsono komedijos „Sukčiaus testamentas" J. Miltinis trisdešimt šešerius metus įspūdingai pats vaidino pagrindinį personažą - Volponę, suktą klastūną, mokantį gudriai pasinaudoti žmonių silpnybėmis. Tačiau teatro atidarymo dieną nebuvo leista suvaidinti šią Renesanso satyrą.

Teko rinktis tarybinio dramaturgo Nikolajaus Pogodino pjesę „Sidabrinis slėnis". Sužinojęs, kad ištekėjau už rašytojo Jono Avyžiaus, 1976 metais ant man atsiųstos nuotraukos, scenos iš šio spektaklio, Miltinis (Volponė su taure rankoje) užrašė: „Mieloji Irena, išgerkite už mane, kaip aš geriu už Jus. Nuolankiai J. Miltinis." Nuo pirmųjų pastatymų Miltinis ugdė ir žiūrovus - nedarė nuolaidų jų neišprusimui, be privalomų tarybinių pjesių, statė sudėtingus, giliaminčius pasaulinės klasikos veikalus, nuosekliai vykdė tai, ką buvo užsimojęs. „Jeigu pradėjai eiti, - sakė jis, - tai neieškok lengvų kelių: asfaltu lengviausia važiuoti, o autostrada lėkti pavojinga. Kai atvykome į Panevėžį, jame gyveno 25 tūkstančiai žmonių. Spektaklius žiūrėdavo apie 50." Nustatė elgesio taisykles žiūrovams - idant nevėluotų, kas kai kuriems buvo įprasta, pakabino lentelę prie žiūrovų salės: „Po antro skambučio į salę neįleidžiama." Vaclovas Blėdis man pasakojo, kad kartą, pirmaisiais teatro gyvavimo metais, per „Sukčiaus testamento" spektaklį Miltinis, vaidinęs Volponę, gulėjo lovoje ir girdi, kaip saulėgrąžos ir riešutai gliaudomi, saldainių popieriukai braška. Pašoko iš lovos, priėjo prie rampos ir užriko: „Jeigu nesiliausite saulėgrąžų spjaudyti, nutrauksime spektaklį." Kantrus, nevienadienis buvo darbas - ugdyti žiūrovų meninį skonį, tikrąjį meno suvokimą, be nuolaidų jų neišprusimui vesti juos į didžiąją dramaturgiją. Savo ruožtu ir žiūrovai darė poveikį teatrui, vertė stiebtis aukštyn. „Mes juk išaugome panevėžiečių akyse ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, - prisipažino Miltinis. - Mūsų kelias nebuvo lengvas. Žiūrovai mus ne iš karto pripažino. O ir ne kartą susikryžiavo teatro ir kritikų estetinės pažiūros. Panevėžiečiai visada mus palaikė."

Vadovaudamas „Mėgėjų būreliui", Miltinis tuo metu ir intensyviai bendradarbiavo kultūros ir meno žurnale „Naujoji Romuva", kurį redagavo Juozas Keliuotis, telkęs vienytis įvairių pažiūrų intelektualus, rašytojus, menininkus, diegęs Europos kultūros vertybes.

Mano tėvai buvo išsaugoję kai kuriuos šio žurnalo numerius. Miltinis jame publikuoja aistringus straipsnius, nukreiptus prieš Laikinosios sostinės miesčionišką „elitą", sarkastiškai išjuokdamas jų pretenzingus įpročius, gyvenimo būdą, lėkštą mąstymą; negailestingai, su erudicijos jėga recenzuoja naujus dramos teatro pastatymus, suniekindamas eklektišką režisūrą, pozuojančią vaidybą, suprantama, sukeldamas savo atžvilgiu įtūžį. Jau pačiame pirmajame Šiauliuose 1943 metais pradėto leisti, lingvisto Algirdo Juliaus Greimo sumanyto, rašytojo Kazio Jankausko redaguojamo literatūros almanacho „Varpai" numeryje - įspūdingas Miltinio straipsnis „Butaforinė pantera su devyniom iltim". Negali atsigėrėti jo minčių žiežirbom, frazių vaizdingumu, argumentų logika, aistringa polemika, su kuria jis gina „Naujosios Romuvos" redaktorių Juozą Keliuotį ir dailininką Justiną Vienožinskį nuo „linčo visuomenės atstovų" (kurią jis pašaipiai vadina „būriuomene"), pasirašiusių peticiją prieš novatoriško meno kūrėjus. Skaičiau jį perspausdintą rašytojo Leono Peleckio-Kaktavičiaus atnaujintuose „Varpuose" (2007).

Miltinio teatrui būdingas teatrališkumo atsisakymas, vaidybos natūralumas, todėl jo aktorius kviesdavo vaidinti kino studijos. Ir ne tik Lietuvos. Ne vienas jų tapo kino žvaigžde. Ne kartą teko dalyvauti sąjunginiuose kino festivaliuose, kurie kasmet vykdavo vis kitos sovietinės respublikos sostinėje - Baku, Tbilisyje, Jerevane, Frunzėje, Minske, Taline, Rygoje ir t. t., malonu būdavo pabendrauti su Gediminu Karka, Algimantu Masiuliu, Donatu Banioniu, Stasiu Petronaičiu. Kai kitų teatrų kai kurie aktoriai dažnai laisvą nuo susitikimų su žiūrovais laiką leisdavo smagiai ir nerūpestingai su buteliuku, šie mano gerai pažinoti aktoriai eidavo į muziejus, lankydavosi knygynuose, pirkdavo meno albumus, knygas. Įdomu būdavo su jais vaikštinėti po senamiesčius, apžiūrinėti architektūrą. Maloniai nuteikdavo jų kultūrinių interesų platumas, apsiskaitymas, etika - už akių nekritikuoti, neapkalbėti kolegų. Juokais vadindavau juos „Made by Miltinis" - tokie jau buvo disciplinuoti.

O repeticija tąsyk paliko slogų jausmą. Nejaukiai nuteikė Miltinio kandžios, negailestingos pastabos aktoriams, įžeidūs komentarai, mano požiūriu, netgi žeminančios replikos. Kai Arielis iš nuobodulio amtelėdavo, jo šeimininkas mestelėdavo: „Matai, net Arieliui nepatinka." Aktoriai tylėjo, nes Miltinis reikalavo besąlygiško paklusnumo.

„Miltinis - šykštus gero žodžio, - sakė Banionis, - bet tuo jis vertingesnis." Jie juo tikėjo ir pasitikėjo, jam jautė pagarbią baimę. Aš taip pat. Įsiminė, kaip vienoje spaudos konferencijoje jaunas, pasitikintis savimi kolega „šauniai" paklausė režisieriaus, koks jo hobis. Miltinis užsiplieskė: „Kas tas hobis? Pomėgis turbūt. Nežinau tokio. Neturiu jokių.

Man teatras yra viskas! Išeikite, jeigu neišmanote, kas yra teatras." Miltinis asmeninio gyvenimo neturėjo, teatras buvo jo gyvenimas.

Keli aktoriai, negalėdami susitaikyti su jo despotiškumu, orumo žeminimu, paliko teatrą. Patys talentingiausieji. Pirmasis - su didžiule širdgėla maištingasis Stasys Petronaitis, vėliau Algimantas Masiulis, sėkmingai tęsęs karjerą Kauno dramos teatre, tragiškai pasitraukė šiltas, jautrus, žavingas aktorius Bronius Babkauskas... Vėliau, 1980 metais, dar vienam pastatymui Stasys Petronaitis sugrįžo į sceną, - bet jau Šiaulių dramos teatro, kurioje režisieriaus Sauliaus Varno pastatytoje dviejų veiksmų Eduardo Radzinskio, populiaraus rusų dramaturgo ir istorinių romanų autoriaus, pjesėje „Luninas, arba Žako

mirtis", faktiškai monologe, jis labai įtaigiai sukūrė maištingą, nenuolankų pagrindinį herojų dekabristą Michailą Luniną. Vienintelį iš dekabristų, ištremtų katorgon į Sibirą, neparašiusį malonės prašymo carui Nikolajui I ir mirusį katorgoje. Kilmingi, apsišvietę, mokslus ėję Europoje, jauni Rusijos karininkai, persiėmę pažangiomis prancūzų demokratinėmis idėjomis, nepatenkinti caro Aleksandro I politika, Rusijos atsilikimu, reikalavo reformų, baudžiavos panaikinimo.

1825 metų gruodžio mėnesį sąmokslininkai susirinko Sankt Peterburge į Senato aikštę prie imperatoriaus Petro I paminklo. Bet karinis perversmas nepavyko, sukilėliai buvo areštuoti, nuteisti, atimti jų titulai, penki, patys aktyviausieji, buvo pakarti, kiti iki gyvos galvos ištremti katorgon į Sibirą. Aktorius Stasys Petronaitis tiesiog hipnotizuojančiai iš avanscenos beveik dvi valandas kalbėjo į žiūrovus, išlaikydamas jų dėmesį, priversdamas įsiklausyti į kiekvieną skausmingai, išmintingai tariamą frazę, žodį. Vilniuje, dramos teatre Basanavičiaus gatvėje rodomo spektaklio metu salėje tvyrojo tokia tyla, kokios nesu patyrusi jokiame kitame matytame spektaklyje. O tada Panevėžyje, po repeticijos, neištvėriau ir Miltiniui pasakiau, ar ne pernelyg jis nuožmus, negailestingas aktoriams. Nesupyko, bet griežtai pasakė: „Jeigu būsiu geras, nebus meno. Aktoriai, kaip dirigentui simfoniniame orkestre muzikantai, turi paklusti režisieriui. Spektaklio dirigentas gali būti tik vienas, kitaip bus kakofonija. Niekada nesu buvęs nė vieno savo aktoriaus namuose, nė vieno pas save nekviečiau - tarp režisieriaus ir trupės turi būti distancija. Nevalia sufamiliarėti." Ir lyg užantspaudavo tuo jam būdingu: „O!"

1974 metų birželį Panevėžį sujudino netikėtas įvykis: SSRS-Prancūzijos kultūros draugijos kvietimu porai dienų atvyko devyni įvairių Prancūzijos teatrų režisieriai. Beprecedentis atvejis, nes užsieniečiams sovietmečiu buvo leidžiama lankytis tik Vilniuje ir Trakuose. Net pas giminaičius nuvykti neleisdavo. Miltinio teatro šlovė taip toli visoje Sąjungoje buvo paplitusi, pasiekusi Vakarus, kad Maskva negalėjo nepaisyti tokios galingos meno jėgos, kurią skleidė Miltinio talentas ir jo išugdyti aktoriai, dar labiau teatrą išgarsinę, vaidindami Sovietų sąjungos ir užsienio (demokratinių šalių) filmuose, rodytuose tarptautiniuose kino festivaliuose. Patys prancūzai, kurių tarpe buvo ir Miltinio studijų metų Paryžiuje bendramokslių, pageidavo apsilankyti Miltinio teatre, susitikti su juo. Nuvykti į Panevėžį leidimą davė pati SSRS kultūros ministrė J. Furceva. Tokį laimingą, švytintį, pajaunėjusį Miltinį tą vienintelį kartą temačiau: kaip jis susijaudinęs lengvai, kone skrajodamas sukiojosi, vaikštinėjo prie teatro pastato, laukdamas autobuso su svečiais. O prieš tai „Nevėžio" restorane, kuriame jie turėjo pietauti, kur buvo ruošiamos vaišės, Miltinis landžiojo į virtuvę, davinėjo nurodymus, komandavo, pats sudarė meniu - nuo aperityvo iki deserto, kada ir kokius sūrius, kokius vynus patiekti. Kai iš už posūkio išniro autobusas su svečiais ir pirmasis iš jo išlipo neaukštas, žilaplaukis, judrus Žanas Merkiuras, jie iškart pažino vienas kitą, susijaudinę ilgai glėbesčiavosi. „Miltinis visiškai nepasikeitęs, visiškai toks pat - energingas, linksmas, vitališkas, kaip kadaise Paryžiaus gatvėse, - vėliau man sakė Merkiuras. - Rodės, subyrėjo mus skyręs tas trisdešimt aštuonerių metų ilgio lieptas. Sujaudino, kad Miltinis kaip brangią relikviją išsaugojo spektaklio, kuriame mes drauge vaidinome, programą." Ilgai tą vakarą jiedu žiūrinėjo spektaklių, kino filmų nuotraukas, palydėdami jas tuo tokiu jaudinančiu, praeitin grąžinančiu „Ar prisimeni?.." Visi pokalbiai vyko tik prancūzų kalba. Miltinis, atrodė, tiesiog mėgavosi galėdamas vėl ja kalbėti su bendraminčiais.

Svečius lydėjo du maskviečiai vertėjai, bet man pasisekė betarpiškai su kai kuriais svečiais pasikalbėti dėka pažinotos, deja, anksti išėjusios panevėžietės vertėjos Laimos Rapšytės, išvertusios į lietuvių kalbą Fransuazos Sagan, Albero Kamiu, Andrė Morua kūrinių. Susimąsčiusi, pritilusi Paryžiaus vaikų teatro režisierė Katrin Dastė klausėsi Miltinio pasakojimo apie jos tėvų jaunystę. Apie savo senelį - prancūzų teatro Stanislavskį - Žaną Kopo, kurio pastatytoje V. Šekspyro komedijoje „Daug triukšmo dėl nieko" Miltinis vaidino drauge su jos tėvu, savo artimu bičiuliu Žanu Dastė, vadovaujančiu Sen Etjeno teatrui. O su teatro korifėjaus Žano Kopo dukra Madlena, Katrin motina, ne kartą Miltinis dalyvavo Šarlio Diuleno teatro „Ateljė" pastatymuose. Miltinis teiravosi Merkiuro apie Žaną Luji Baro, su kuriuo gyveno viename bute Paryžiuje, Augustinų palėpėje. Prieš porą metų (1972) jiedu buvo susitikę Maskvoje, tarptautiniame teatrų kongrese. Tąsyk Ž. L. Baro jam pasakojo Paryžiuje, didžiulėje Monmartro sporto arenoje, kur ringas tapo scena, pastatęs „Rablė", persmelktą Renesanso laisvės idėjų; dalijosi su jaunystės bičiuliu, kaip kadais, svajone - Paryžiaus Nacijų teatre statyti su įvairių tautybių aktoriais internacionalinius veikalus, kurių premjeros įvyktų didžiausiose pasaulio sostinėse. Merkiuras pasakojo, kad amžinai jaunas, nerimstantis, nepailstantis Ž. L. Baro vėl ieško, klysta, eksperimentuoja. Paliko prašmatnų miesto teatrą ir vienoje Paryžiaus geležinkelio stočių, senoviškame mediniame pastate parodė spektaklį gausiai demokratinei auditorijai, ištikimas savo jaunystės misijai - artinti plačiausių visuomenės sluoksnių žmones prie klasikinės literatūros grožio ir harmonijos. „O kaip mudviejų bičiulis Žanas Vilaras?" - domėjosi Miltinis. Su juo jam teko laimė susitikti 1971 metų pavasarį Vilniuje, kai šis su didžiule ekspresija Filharmonijoje skaitė prancūzų klasikus. Prisimenu tą jo žemą, persmelkiantį balsą. Tai jis reorganizavo Nacionalinį liaudies teatrą, ruošdavo vadinamąsias „Reno naktis", į kurias susirinkdavo 2700 RENO automobilių gamyklos darbininkų pažiūrėti Kornelio „Sido" su neužmirštamu Žeraru Filipu. Tai jis sumanė iki šiol vidurvasarį tebevykstančius garsiuosius Avinjono festivalius - nuostabias tarptautines teatro šventes. Nepriklausomybė suteikė galimybę Lietuvos teatrams jose dalyvauti, apie ką Miltinis tegalėjo tik svajoti.

Šiame prestižiškiausiame Europos teatrų festivalyje Lietuvos nacionalinis dramos teatras susilaukė sėkmės, parodydamas „Didvyrių aikštę" (režisierius Kristianas Lupa), Oskaro Koršunovo „Meistrą ir Margaritą", „Įstabiąją, graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją". Moljero tėvynėje 2018 metų vasarą Avinjono festivalyje tikrą triumfą patyrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje Oskaro Koršunovo pastatytas šio didžiojo dramaturgo „Tartiufas". Apie patirtus įspūdžius man pasakojo buvusi to triumfo liudininkė, rašytojo Mykolo Sluckio duktė Snieguolė, gydytoja neurologė, gyvenanti ir dirbanti Švedijoje, kai ji, didelė teatro mylėtoja, viešėjo Prancūzijoje.

Tomis „prancūzų dienomis" Miltinis tarsi sugrįžo į savo jaunystę, kai 1932 metais jį, Žemaitijos sodžiaus bernelį, užvaldžiusi drąsi svajonė - dirbti teatre - atviliojo į Paryžių, į tą senų meninių tradicijų miestą. Penketą metų drauge su būsimais prancūzų teatro korifėjais Žanu Vilaru, Žanu Luji Baro, Žanu Dastė, Žanu Merkiuru ir kitais sėmėsi teatro meno paslapčių pas Šarlį Diuleną, komerciniam, bulvariniam teatrui kaip atsvarą kūrusį aukštų humanistinių idealų meną, veržliai scenon nešusį tikrą gyvenimą. „Visi mes svajojome, - prisiminė tada J. Miltinis, - dirbti su savo išugdytais aktoriais, suburti juos į vienminčių trupę, turėti savo teatrą - gyvenimo poezijos, gyvenimo meilės, gyvenimo tiesos teatrą. Teatras mums nebuvo vien tik profesija, o visas gyvenimas. Ten, Augustinų palėpėje, į mudviejų su

Baro mansardą, buvusią senoviniame, romantiškame Renesanso laikų pastate, trečiadieniais rinkdavosi to meto Paryžiaus meninio jaunimo avangardas - poetai Žakas Preveras ir Polis Eliuaras, mimas Etjenas Dekru, rašytojai Andrė Židas, Andrė Bretonas, Luji Aragonas. Kartais apsilankydavo ir Augustinų palėpės pirmajame aukšte ateljė įsirengęs dailininkas Pablas Pikasas. Visi tokie skirtingi, įvairių pažiūrų ir meninių skonių. Iki išnaktų svarstydavome meno vietą visuomenės struktūroje, diskutuodavome apie teatro paskirtį - socialinę, poetinę, psichologinę savo meto visuomenės analizę, jo humanistinę misiją, - kad padėtų žmogui gyventi ir siekti laimės, dvasiškai tobulintų žmogų, padėtų jam pačiam giliau pažinti save. Toje nuomonių maišalynėje prie vyno taurės brendo mūsų drąsios svajonės, brendo mūsų asmenybės, ieškojome savo vietos gyvenime ir mene. Gyvenome pilnakraujį gyvenimą. Visi mes buvome savo meto vaikai, visus mus lietė karštas istorijos alsavimas. Preveras mums skaitydavo savo kančios ir protesto sklidinas eiles; tada gimė ir Pikaso tragiškoji „Gernika". Apsilankydavo žavioji Madlena Reno, vėliau tapusi Ž. L. Baro žmona." Miltinis rodė nuotraukas iš filmų, kuriuose jis su Madlena buvo partneriai.

Kai 2020 metų sausį Vilniuje vyko prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranas" ir programoje pamačiau Madlenos Reno pavardę 1943 m. poetinio realizmo režisieriaus Žano Gremilono romantinėje dramoje „Vasaros šviesa", nuskubėjau į „Skalviją". Apytuštėje salėje žiūrėdama į ekraną visą laiką jaučiau Miltinį greta. Prisiminiau, kai 1975 metų pabaigoje, grįžęs po „atsakomojo vizito" į Paryžių, interviu man pasakojo apie susitikimus su viešėjusiais Panevėžyje režisieriais, o svarbiausia pasimatė su Ž. L. Baro. „Tas nenuorama Baro - toks pat energingas, išradingas, tikintis kilnia teatro misija. Nepaprastai turtinga, imli ir dosni asmenybė. Jau tuomet, jaunystėje, jis labai iš visų skyrėsi - kaip magnetas traukdavo prie savęs žmones. Be galo dėkingas jam, - sakė Miltinis, - tai jis šalia Šarlio Diuleno studijų plėtė mano žinių ir siekių akiračius, suvedė mane su įdomiausiais to meto Paryžiaus žmonėmis, neeilinėmis asmenybėmis." Dalijosi įspūdžiais apie kas vakarą matytus teatrų spektaklius - Žano Vilaro, Robero Oseino, Piterio Bruko pastatymus. „Su nerimu, jaudindamasis ėjau žiūrėti „Odeono" teatre Baro pastatytos Kolino Higinso pjesės „Haroldas ir Modė" - variacijos nevilties, susvetimėjimo, vienišumo tema, - tąsyk pasakojo Miltinis. - Joje vėl išvydau amžinai jauną, kaip ir tikrasis menas, nuostabaus subtilumo, grakštumo ir plastikos aktorę Madleną Reno. O jai buvo arti aštuoniasdešimt!

Kokia išmintinga ir šarminga buvo jos Modė, vidine šviesa nešdama viltį sielų bendryste." Prisiminiau tą Miltiniui palikusį įspūdį, kai po dešimties metų Jaunimo teatre režisierė Dalia Tamulevičiūtė pastatė šią pjesę su nepamirštamąja Nijole Gelžinyte - Mode. Madlena Reno vaidino savo amžininkę, o Nijolė buvo perpus jaunesnė. Žiūrovų atmintyje ši puiki aktorė išliko visų pirma kaip Modė.

Po prancūzų režisierių viešnagės Panevėžyje Maskvoje vyko trys teatrinės popietės - pokalbiai, kuriuose dalyvavo Maskvos Mažojo teatro, Dailės teatro, „Sovremeniko", Tagankos bei Malaja Bronaja vyriausieji režisieriai ir Panevėžio dramos teatro vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis. Išvakarėse priėmimą Kremliuje visiems jiems suruošė SSRS kultūros ministrė J. Furceva. Tose popietėse ir man teko dalyvauti, kaip mes sakydavome, - „nušvietinėti spaudai". Miltinis kalbėjo tik prancūziškai, bet, kai paskutinėje popietėje liko tik rusų režisieriai, staiga „užmiršo" rusų kalbą ir pradėjo kalbėti lietuviškai. Valdingai, tartum aš būčiau jo asmeninė sekretorė, o ne oficiozo komandiruota korespondentė, pasakė: „Versk." Atsikalbinėju, kad jo gilių minčių pasažų nesugebėsiu tobulai išversti, o jis ramina: „Perduok tik esmę, juk išmanai." Nors viduje pasišiaušiau, beliko priimti jo primestas žaidimo taisykles - nesugriauti jo susikurto įvaizdžio. O čia dar man vis a vis sėdintis tada dar jaunas Olegas Tabakovas flirtuojančiai klausia, ar aš „aktrisočka" (aktorytė). Griežtai atrėžiu - korespondentė. Tas nerimsta ir kviečia mane vakare į savo „Sovremeniko" teatrą (į kurį maskviečiai verždavosi pakliūti), lauksiąs prie įėjimo. Miltinis, „nesuprantantis" rusiškai, šnypščia man, kad sutikčiau, bet nenueičiau: „Tegu vaikštinėja apie teatrą... re-ži-sie-rius", ir patenkintas išdykėliškai šypsosi. Kitos dienos vakare turėjome namo išvykti traukiniu, tad kone visa diena laisva. Miltinis, mano nuomonės neklausdamas, sudarė programą: „Rytoj devintą valandą ateini pas mane, eisime pusryčiauti į „Prahos" kavinę, po to apžiūrėsime belgų gobelenų parodą". Kaip ir dauguma komandiruotų lietuvių, buvome apsigyvenę Miltinio vadintuose Jurgio Baltrušaičio namuose Arbate, V. Vorovskio gatvėje, kur buvo Lietuvos SSR atstovybė ir viešbutukas. Netoliese ir „Prahos" restoranas su kavine. Vartau meniu, o jame tik sosiskos (dešrelės) ir jaičnica (kiaušinienė). Prieina padavėja, įtartino švarumo pašluoste brūkštelėjusi mūsų staliuką, atsainiai klausia: „Nu, što vybrali?" (Na, ką išsirinkote?). Užsisakau dešrelių. Miltinis pertraukia ir man sako, kad nepatartina damai iš ryto sočiai valgyti, bei perima vadovavimą, taisyklinga rusų kalba impozantiškai sako: „Madam budet kušatj apelsinovyj sok, syr šveicarskyj i čiornyj kofė. Mne tože samoje, što i madam." (Damai - apelsinų sulčių, šveicariško sūrio ir juodos kavos. Man tą patį, ką ir damai.) Padavėja burbteli: „Netu takovo syra" (Nėra tokio sūrio.) Miltinis nusileidžia iki „Olandiško".

Po įspūdingo apsilankymo tuo metu Maskvoje veikusioje belgų gobelenų parodoje, kuris būtų vertas atskiro pasakojimo, kurioje Miltinis pažėrė man žinių gausybę apie flamandų meną, vaizdingai komentavo Antverpeno, Briugės meistrų gobelenus, išaustus pagal Rubenso ir kitų dailininkų eskizus, pakvietė pietauti į Teatro sąjungos restoraną. Kiekvienos kūrybinės sąjungos - Dailininkų, Kompozitorių, Rašytojų, Žurnalistų - būstinėje buvo ir uždari, tik sąjungos nariams ir jų svečiams skirti restoranai. Įeiname į pilnutėlį Maskvos teatrų įžymybių restoraną. Suprantama, jokio dokumento, kaip pas mus šiais laikais nutinka, jo neklausia, atpažįsta menininkus „iš veido". Pasitinka paslaugus administratorius. Miltinis oriai, nesidairydamas į nuo staliukų jį žvilgsniu lydinčius pagarbius, smalsius žvilgsnius, - čia beveik visi Lietuvos teatro garsenybę atpažįsta, - praeina. Prieina pasitempęs padavėjas ir prasideda mažutis „spektaklis": „Madam budet kušatj bifšteks naturalnyj (užsako manęs net neatsiklausęs, o aš tos „kruvinos" jautienos pakęsti negaliu), mne tože samoje, što i madam; vyno krasnyj (raudono vyno). Ir suglumusiam padavėjui pažeria negirdėtus prancūziškų burgundiškų bei bordo vynų pavadinimus. Pagaliau maloningai nusileidžia iki bulgariško „Byčja krovj" („Jaučio kraujas"), kurio ir Vilniuje būdavo. O man sako: „Būkim žaismingi." Man belieka palaikyti šio įtaigaus improvizatoriaus prisiimtą amplua, juolab labai smagu.

Nugara jaučiu smalsius aplinkinių staliukų žvilgsnius. Ta proga išklausau „paskaitą" apie prancūziškus vynus - kokios rūšies prie kokio patiekalo gerti. Pasakoja apie įvairius gurmaniškus valgius, kurių jam tik Paryžiuje teko ragauti. Sako, jeigu turėčiau apelsinų, išmokyčiau tave iš jų konfitiūrus virti. Paskui pereina prie garderobo, kiek prisimenu, vyriškam yra svarbiausios trys detalės - batai, prie marškinių priderintas, madingai užrištas kaklaraištis ir stilingai užsidėta beretė. Smalsauju, o damų? „Biusthalteris, brangioji, biusthalteris." Užsako po nedidelį puodelį „dvigubos" juodos kavos, suprantama, be cukraus, o man - dar ledų. Ir toliau mane auklėja: „Žinai, pastebėjau, tavo požiūris labai neteisingas - matai žmonėse tik gera, maloni su visais, net to nevertais.

Jau Šventajame Rašte parašyta: „Nebarstykite savo perlų kiaulėms." Esi durna optimistė. Dar gerai neatsibudusi, jau galvoji, kad saulė šviečia, diena žada vien dovanas, visi žmonės tau šypsosi. O pramerki akis - dangus apsiniaukęs, žmonės surūgę, tik lauk iš jų kokios niekšybės. Iš to - vieni nusivylimai. Būk protinga pesimistė, dar neatsimerkusi, galvok atvirkščiai." Dėsto drąsiai it mane kiaurai pažinotų, lyg jam savo „sielos išgyvenimus" kada nors būčiau išliejusi. Mandagiai išklausiau Miltinio mano personos „psichologines įžvalgas", pamokymus ir tik nusijuokiau. Bet likau ir, matyt, liksiu durna optimistė...

Papietavę užsukome į M. Gorkio gatvėje esančią firminę sūrių parduotuvę, kurios asortimentas tais laikais buvo nemažas. Vėliau, būdama Maskvoje, visada joje apsilankydavau. Nusiperka visą „galvą" „Rokforo" sūrio. Miltinio dėka aš jį irgi labai pamėgau. „Dabar, - sako, - eisime į „Maskvos" viešbučio suvenyrų parduotuvėlę pirkti prancūziškų parfumų." Vilniaus univermage (dabar ten parduotuvė „Zara") kartais „išmesdavo" prancūziškų „Miss Dior", „Dioressence" ar „Fidji" kvepalų, o kartą net „Chanel N. 5" - tris mažutėlaičius buteliukus viename dėkle - pavyko užtikti. Gerai prisimenu - kainavo 60 rublių, nes tuo metu toks buvo mano atlyginimas. Buvo toks besibūriuojančių prie parduotuvių pagiringų vyriškių posakis: „Soobrazim na troich" (maždaug - susimeskime trise) - vyrai laukdavo kompaniono nusipirkti degtinės butelį trims. Mama sakydavo, kad kvepalai yra prabangos dalykas ir, jeigu neturi gerų, pakaks muilo. Tad mes, trys draugės, „susimetėm" ir pasidalijom po „Chanel" buteliuką. Praeiname pro šveicorių, kuris tokios vakarietiškos, orios išvaizdos Miltinio leidimo net neklausia. O mane pradeda kamuoti dilema - Mamos buvau taip auklėta, kad iš kavalierių griežtai jokių dovanų nepriimčiau, tik gėlių, na, nebent plytelę šokolado. Bet Miltinis - man ne kavalierius, kankinuosi, kaip pasielgti, kad neįžeisčiau. Ir kartu bandau sublizgėti, kaip šį tą išmananti apie kvepalus, nes Mama savo paslaptingame „smetoniškame" ridikiulyje tarp savo jauno mirusio sužieduotinio laiškų buvo išsaugojusi prancūziškų „Coty" kvepalų buteliuką. (Tebeturiu tą a.a. Mamos ridikiulį su tais kone šimtamečiais laiškais ir tą, išlaikiusį romantiškų prisiminimų aromatą, „Coty" flakonėlį). Kol aš kankinausi spręsdama moralinę dilemą, Miltinis ilgai žiūrinėjo, uostinėjo ir išsirinko. Perniek mano kančios - sau pirko.

Septynerius metus (1973-1980) su Miltiniu teko epizodiškai bendrauti. Tai būdavo daugiausia proginiai interviu teatro gastrolių Maskvoje, Leningrade ar Vilniuje progomis (visur žmonės verždavosi į panevėžiečių spektaklius), taip pat teatrui pastačius premjerą ar pradėjus naują teatro sezoną. Jis mėgo publicity. Pats paskambindavo redaktoriui, prašydavo atsiųsti Litvinaitę, o būdamas Vilniuje „užnešdavo vizitą" redaktoriui, netgi užkopdavo įvijais laiptais į trečiąjį aukštą pas mane, į Kultūros skyrių, lydymas Vaclovo Blėdžio. Tuomečio dienraščio keturių (tik šeštadieniais - šešių) puslapių plotas neleisdavo plačiau išdėstyti jo vertingų minčių kaskadų, nors Miltiniui skirdavo kone puslapį. Mūsiškis redaktorius buvo pasišovęs tapti dramaturgu, tad stengėsi įsiteikti didžiajam režisieriui. Miltinis diplomatiškai išsisukdavo, pavesdamas jo pjeses statyti Blėdžiui, reto korektiškumo, lipšnumo žmogui, kuris stengdavosi užglaistyti Miltinio šiurkštumus, kartais bonton nesilaikymą. Išspausdintuose tekstuose, deja, tik tų pokalbių fragmentai, visa kita liko šykščiuose bloknoto užrašuose ir emocinėje atmintyje. Juolab, kaip minėjau, tais laikais mes neturėjome diktofonų. Antai, paklaustas, kame glūdi Panevėžio teatro patrauklumas, kad į jo spektaklius žiūrovai plūsta iš visos plačiosios Sovietų sąjungos, net tolimosios Jakutijos, o panevėžiečiai juokauja, kad jie dažnai lieka „lauke, už durų", atsakė: „Aš ir pats kartais galvoju, kas žmones, negaunančius jokios utilitarinės naudos, traukia į teatrą. Nemanau, kad tai tik vien mūsų nuopelnas. Tai - žmogaus dvasinis poreikis. Svarbiausia tai, ką menas palieka žmogaus sieloje. Reikia surasti bendrą kalbą su žiūrovu, nes teatras - visada dialogas su žiūrovu. Teatro menas, kaip ir visa kūryba, yra nuolatinis gyvenimo studijavimas. Mūsiškis teatras - probleminis, psichologinis, o kartu mūsų spektakliai nevargina, nes vengiame pseudopsichologinių pauzių, dirbtinio ištęstumo, siekiame išlaikyti veiksmo dinamiką ir ritmą. Vertindami šiuolaikinio žmogaus kultūrinį lygį, informacijos krūvį, stengiamės ugdyti jo meninį skonį, gilinti meno suvokimą. Savo ruožtu žiūrovai irgi darė poveikį teatrui, vertė stiebtis aukštyn. Mes juk išaugome panevėžiečių akyse, visad jautėme jų palaikymą. Scenoje man reikia filosofuojančio žmogaus, ieškančio atsakymo į klausimą, kas yra žmogus, kur prasideda ir baigiasi žmogiškumo riba. O tai, tikiu, jaudina ir žiūrovus, į tai jie ieško atsakymo teatre. Bet teatras - tai ne receptų „kaip gyventi" rinkinys. Tai reiklus, žmogų keičiantis menas. Jis neturi būti pramogos ir poilsio teikėjas, o drumsti žmogaus sielos ramybę, žadinti ją iš stagnacijos, kad suprastų, jog žmogus tėra tik gamtos laikina dalelė, kad matydamas vienų kitiems sukurtus baisumus - karus, terorą, pajustų viso to beprotystę, vedančią į pačių susinaikinimą. Repertuarą visada rinkausi tokį, kuriam svetima didaktika ir kurio psichologinis realizmas leidžia prisikasti iki žmogaus pasąmonės klodų, suteikti impulsą mąstymui, kad jis spektaklio metu galėtų save tartum išanalizuoti, suvokti savo egzistencijos prasmę. Kai 1937 metais mes, mokiniai Šarlio Diuleno, kuris mus mokė branginti, saugoti teatre tiesos, tyrumo, absoliutaus meninio vieningumo atmosferą, išsiskirstėme iš Paryžiaus, kupini drąsių svajonių ir sumanymų - turėti savo suformuotą trupę, savą teatrą, jau tvirtai tada žinojau savo būsimo teatro principus, veiklos kryptį, repertuarą. Ką buvau užsimojęs, šį tą įgyvendinau - pastačiau Luidžio Pirandelo „Henriką IV", Antono Čechovo „Ivanovą", Viljamo Šekspyro „Makbetą", Henriko Ibseno „Hedą Gabler", savo išsvajotą Augusto Strindbergo „Mirties šokį". Laikas atnešė naujų sumanymų - pastačiau Arturo Milerio „Komivojažierio mirtį", Volfgango Borherto „Lauke, už durų", Frydricho Diurenmato „Fizikus" ir „Franką V", Michailo Bulgakovo „Didįjį prologą", Balio Sruogos, Antano Vienuolio, Juozo Grušo kūrinius, stačiau įvairiausių žanrų draminius užsienio ir lietuvių autorių veikalus, nuo tragedijos iki farso, jie ilgam įėjo į teatro repertuarą. Svajoju apie dar ne vieną Šekspyro kūrinį, nes jo metaforų grožis, jausmų tikrumas, aistrų stiprumas, minčių gilumas ir begalinis žmogiškumas, harmoninga poezijos ir filosofijos darna padarė jo kūrybą nemarią." Kitąkart man užsiminė, kad galvojantis apie Gėtės „Faustą", tiek dar daug jo nepaliestų pasaulinės dramaturgijos lobių. „Galva svaigsta, - prisipažino, - nuo svajonių, sumanymų. Tiesiog siutas ima, kad žmogaus amžius toks neteisingai trumpas! Man gyvenimo visad buvo per maža."

Miltinio teatre vaidino tik jo paties išugdyti aktoriai. Nepripažino akademinės aktorių ruošimo metodikos tuometinėje Vilniaus konservatorijoje. „Teatre svarbiausias yra aktorius, - kalbėjo gastrolių Maskvoje 1974 metų rugsėjį išvakarėse. - Režisieriaus teatras yra tiek režisieriaus, kiek jis sugeba išugdyti aktorių ir iš jo sukurti scenoje personažą, aplenkiantį jį patį. Spektaklis trunka tik porą valandų, o tuo metu praeina ištisi žmonių gyvenimai, jų likimai. Charakterio atskleidimo procesas ir yra vaidybos menas. Aktorius privalo ieškoti atitikmenų gyvenime, bet, išeidamas iš kasdienio, buitinio mąstymo ribų, skverbtis gilyn į save. Ieškojimai yra žmoguje, pačiame aktoriuje, jo gelmėje. Turi pulsuoti aktyvi mintis, pats privalai rasti tinkamiausią intonaciją, aš nesufleruoju, kaip ištarti vieną ar kitą frazę. Jeigu nėra dvasinės dinamikos - tai ne kūryba, o lekcijos skaitymas nuo scenos.

Mūzos ir įkvėpimas - nesąmonės, svaičiojimai. Šventoji Dvasia neįkvėps, jeigu aktorius nebus vidujai turtingas, labai išsilavinęs." Kitąkart, 1975 metų gruodį, jam grįžus iš Paryžiaus, kur drauge su aštuoniais Maskvos teatrų režisieriais buvo išvykęs „atsakomojo vizito" po Prancūzijos režisierių viešnagės Sovietų sąjungoje, lyg pratęsdamas tą pokalbį, sakė, kad „aktoriui nebepakanka pasikliauti vien savo talentu ir intuicija. Jis turi būti filosofas ir poetas, akrobatas ir mimas, tobulai valdantis savo balsą ir kūną, - savotiškas intelekto ir jausmo lydinys: vaizduotė žadina jo intelektą, o intelektas uždega vaizduotę. Tačiau ir puikiausiai įvaldęs savo amatą aktorius nepajėgs po savo „meistryste" paslėpti minčių skurdumo, jausmų drungnumo, dvasinės tuštumos.

Nes žiūrovui aktorius visų pirma yra įdomus kaip žmogus, kaip asmenybė. Kad galėtum duoti, visų pirma reikia gauti - prikaupti savyje žinių, dvasiškai turtinti save. Baisiausia, kai aktorius užsikrečia vergystės daiktams, vaikymosi pigaus populiarumo, efemeriškos šlovės virusu, kas galop nuvertina jame žmogų, sunaikina jame menininką."

1980 metų spalio pabaigoje paskambino man į redakciją Miltinis: „Jeigu gali - atvažiuok, gausi interviu", - nekomentuodamas tepasakė.

Girdėjau sujaudinusią mane žinią, kad Miltinis visai neseniai buvo išprašytas iš teatro į pensiją. Miltinis - pensijoje?! Nesuderinama! Susitikome tuščiame teatre, tuščioje antrojo aukšto fojė, bufete prisėdome prie staliuko su puodeliu kavos, kurią tokią gardžią, kvepiančią, „tikrą" tik Panevėžio teatro bufetininkės teruošdavo. Miltiniui prisipažinau, kad išeinu iš redakcijos, kad interviu su juo - mano paskutinė užduotis. Jis kažkodėl apsidžiaugė. O man visiškai nebuvo linksma, psichologiškai buvo sunku ir sudėtinga „pačiame žydėjime" palikti žurnalistinį darbą ir išvykti su vyru rašytoju po kelerių metų atkaklių jo įkalbinėjimų į sodybą Prūdiškio kaime, Švenčionių rajone. Prisiminiau, kaip Miltinis, vaikštinėjant mudviem tąsyk Maskvoje, su širdgėla pasakojo, kad skaudžiausia tragedija jo gyvenime buvo, kai jis penkeriems metams 1954-ųjų vasarį kultūros ministro Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus įsakymu buvo „išgrūstas iš teatro" - už formalistinę režisūrą, už „netinkamą vadovavimą teatrui", su ypatingu įspėjimu, kad „neleidžiama buvusiam režisieriui J. Miltiniui teatre lankytis repeticijų metu". O jis tada papasakojo, kaip 1931 metais Kaune baigęs Vaidybos mokyklą prie Valstybės teatro ir gavęs paskyrimą aktoriumi į jo filialą - steigiamą Šiaulių dramos teatrą, negalėjo pakęsti ten vyravusios rutinos, vaidybos dirbtinumo, primityvaus patoso, atgyvenusių štampų, negalėjo susitaikyti su mąstymo paviršutiniškumu ir inercija, ir ištvėrė ten tik vienerius metus. Lyg Martynas Liuteris, protestuodamas prieš visa tai, prilipdė ant teatro durų dešimt tezių apie savą teatro sampratą ir buvo „išvarytas iš teatro". Dabar vėl. Tik šįsyk jis antrąkart neteko savo sukurto teatro.

Vaclovas Blėdis vėliau man pasakojo, kad, kai atvykęs kultūros ministras Jonas Bielinis salėje susirinkusiam kolektyvui sakė Miltiniui skirtą iškilmingą „išleistuvinę prakalbą" ir buvo pasiruošęs įteikti ta proga kažkokį Padėkos raštą, Miltinis, neišklausęs jos iki galo, atsistojo ir nuščiuvusioje tyloje tvirtais žingsniais išėjo. Bet apie tai Miltinis nekalbėjo. Tik erzino jį, kad jam priekaištaujama, jog neparuošė, nepaliko sau pamainos. Piktinosi, kad nesupranta tokio akivaizdaus dalyko, kad režisierius pats sukuria savo teatrą, antraip bus tik epigoniškumas, nekūrybiškas mėgdžiojimas. Sakė: „Meną kuria asmenybės, o asmenybė - individuali, nepakartojama. Ateis kitas režisierius ir bus kitoks teatras, jo teatras. Grįžęs iš Paryžiaus, aš turėjau savo aiškų meninį credo, savo būsimo teatro viziją, kryptį, tvirtus jo principus - teatre visų pirma ieškojau žmogiškumo - pažadinti žmoguje gėrio ir grožio ilgesį. Mano teatras - kamerinis, psichologinis, minties ir jausmo, gilių žmogiškų išgyvenimų. Teatras man - tai žmogus su savo liūdesiu ir laime, savo sielvartu ir džiaugsmu, savo gyvenimu ir mirtim. Tokį teatrą pasirinkau jaunystėje, tokį stengiausi kurti iki šiol. Mūsų kelias, kuriuo keturiasdešimt metų ėjome su savo kolektyvu, toli gražu - ne vienintelis. Mes rentėme savo teatro, kokį jį suvokėme, tradicijų tiltus.

Kiekvienas menininkas, jeigu jis tikro talento, atsineša savitą, originalų požiūrį, savo kartos pasaulėjautą. Menas reikalauja nuolatinio atsinaujinimo, nors kartų kaita - visad konfliktiškas, vidujai skausmingas procesas. Gerai, kai jis, arogantiškai negriaudamas, o, atsirėmęs į praeities meistrų patirtį, vaisingas tradicijas, kelia sau naujus meninius uždavinius, tiesia naują tiltą. Tiltai statomi tam, kad persikeltume kažkur toliau, į priekį, į naują krantą. Žmogaus gyvenimo turinį, matyt, ir sudaro tas nerimastingas, amžinas žmogaus siekimas tobulėti, padauginti perimtą palikimą. Teatras man - nelyginant geizeris, išmetantis iš žemės gelmių tai, kas svarbiausia, reikšmingiausia, esmingiausia ir dosniai viską atiduodantis žmonėms." Tokias, šiandien lyg testamentas skambančias Juozo Miltinio mintis užfiksavau tame paskutiniame su juo interviu.

Nemaniau, kad dar susitiksime. Netikėtai po kelerių metų paskambino jo bičiulis, režisierius Vaclovas Blėdis ir pasakė, kad Miltinis Vilniuje, ligoninėje. Pasiėmusi apelsinų sulčių ir jo mėgstamą geltoną rožę, nuėjau į dabartinę Vilniaus universitetinę ligoninę, tąsyk liaudies vadinamą „spec. ligonine". Kaip ir prieš dešimt metų, kai pirmąkart ėjau pas jį dėl interviu, būgštavau, kaip Miltinis, nuotaikos žmogus, mano vizitą priims, nes Blėdis neužsiminė, jog būtų prašęs jį aplankyti (tai kodėl skambino?). Nedrąsiai pabeldžiau į palatos duris ir išgirdusi kimų „įeikite" įslinkau. Miltinis atsisėdo lovoje, padėjo į šalį skaitomą knygą, teatrališkai išskėtė rankas, suplojo delnais ir, juos suglaudęs lyg maldai, iškilmingai ištarė: „Avyžienė atėjo!" Kai ištekėjau už rašytojo Jono Avyžiaus, Miltinis, didžiam mano nepasitenkinimui, manęs nebevadino vardu, o tik šitaip, bet jam nedrįsdavau prieštarauti. O jam patiko mano graikiškas vardas. Mačiau, kad nuoširdžiai apsidžiaugė. Atsisėdo ant lovos krašto, susiėmė už galvos: „Žinai, Arielis mirė..." Ir lingavo susiėmęs rankomis galvą. Tokio sumenkusio, prislėgto, nelaimingo jo nebuvau mačiusi. „Ar tebeturi tą savo didžiulį niufaundlendą?" - paklausė. Man linktelėjus galvą, lėtai, skausmingai pasakė: „Žmogus išduos, o šuo - niekados." Liejo širdgėlą dėl prarasto teatro, tebeniršo ant kultūros ministro J. Bielinio, nors šis buvo tik kompartijos centro komiteto sekretoriaus ideologijai L. Šepečio nurodymo vykdytojas, „to nomenklatūrinio pižono, mėgstančio žarijas svetimomis rankomis žarstyti", pasak J. Avyžiaus.

Įžeidu ir nenuoširdu būtų jį, nepaguodžiamą, guosti. Tik tyliai klausiausi. O taip norėjosi jam pasakyti, kokia didžiulė dovana man buvo galimybė bendrauti su juo, kaip praturtino mane tie nepamirštami susitikimai. Daug ką pasakyti. Bet tai būtų buvę tik banalūs žodžiai.

Tai buvo mano paskutinis susitikimas su šia maištinga, daugiabriaune, magiškos improvizacijos ir kūrybiškumo, be galo talentinga Asmenybe, Lietuvos teatro korifėjumi. Po dešimties metų - 1994 metų liepos 13-ąją - Juozas Miltinis išėjo Amžinybėn.