Rašau ir tobulėju

Lukas Mackevičius

 

/Ištrauka iš apysakos/ 

 

Gyvenimas čia buvo labai įdomus. Gatvės pilnos mašinų, o virš gatvių skraidžiojo mašinos. Žinoma, skraidančias mašinas gali įsigyti tik turtuoliai. Kuo didesnė transporto priemonė, tuo turtingesnis esi. Labai retas kuris skraidžiojo su erdvėlaiviu, nes jis kainuoja labai daug milijonų. Dangų gaubė smogas ir miestas gaudavo mažiau šviesos, bet čia jos beveik ir nereikėjo. Miestas visada gerai apšviestas ir dėl to kartais būdavo sunku suprasti, kuri valanda nepažiūrėjus į laikrodį. Paslaugų sektorių pakeitė robotai. Jų praktiškai galėdavai pamatyti visur, prie šiukšliavežių, prie kaimyno durų reklamuojant naują produktą arba parduotuvėje. Turbūt reikėtų paminėti, kad nuo pardavėjo darbo viskas ir prasidėjo.

Vieną gražią ir įprastą dieną į didelį prekybos centrą atvežė robotą. Jie pasakė, jog tai testavimas ir vieną parduotuvės darbuotoją pakeitė robotas. Visiems ši nauja pramoga labai patiko. Skubantys eidavo apsitarnauti prie savitarnos kasų arba pas pardavėją, o smalsuoliai stovėdavo didžiausioje eilėje tam, kad jį aptarnautų robotas. Dienos pabaigoje buvo nuspręsta jį ten ir palikti. Greitai atsirado antras, trečias ir ketvirtas. Kitos parduotuvės ėmė sekti tuo pačiu pavyzdžiu. Tos, kurios roboto įpirkti negalėjo, tenkinosi senaisiais būdais. Tačiau greitai buvo išleistas įstatymas, kuris draudė parduotuvėms prekiauti neturint aptarnaujančio roboto. Robotai sparčiai ėmė keisti paslaugų sektorių. Tūkstančiai žmonių prarado darbą, o jiems mokėjo bedarbio pašalpą. Nežinau, kiek laiko dar ją mokės, nes jau buvo svarstymų tai panaikinti. Viskas išsiplėtojo per maždaug penkerius metus. Kyla klausimas, ką miesto valdžia sugalvos naujo?

Dovydas užvertė savo dienoraštį ir atsiduso. Nuėjęs į miegamąjį savo draugę rado dar miegančią, tad nutarė išeiti į lauką prasiblaškyti. Jo namą valdžia laiko nesaugiu gyventi, nes jame nėra kamerų, o bet kokiam jų įtaisymui pora priešinasi. Kadangi kol kas nėra įstatymo, draudžiančio turėti savo nuomonę, valdžia nusprendė į tai žiūrėti pro pirštus. Tačiau Dovydas su Marija jau antrą kartą gauna laišką iš valdžios, kuriame rašoma: “Mes jūsų labai mandagiai prašome leisti pas jus įrengti kameras, nes norime užtikrinti jūsų saugumą. Tokiais atvejais, jeigu kyla gaisras ar įsilaužimas ir jūsų nebus namie, mes jums galėsime pranešti apie pavojų.”

 

Gatvėje buvo pilna žmonių. Jų kiekis niekada nekito. Čia nėra tokios sąvokos kaip emigrantas. Išvykti iš savo gimtosios šalies griežtai draudžiama. Jei kameros užfiksuoja tokį įvykį, pažeidėjas tuoj pat sugaunamas ir grąžinamas į miestą. Toks įstatymas visame pasaulyje buvo primtas dėl to, kad nekiltų konfliktų dėl emigrantų antplūdžių. Tokia sąvoka kaip kaimas taip pat pranyko. Pagal naują įstatymą visi turi jungtis į miestus. Šalyje gali būti iki trijų miestų, priklauso nuo šalies teritorijos. Dovydas ėjo pro milžiniškus dangoraižius ir parduotuvių vitrinas. Aukščiausias miesto pastatas buvo valdžios. Jo viršūnė kyšodavo iš bet kurio miesto kampo. Vietomis buvo galima pamatyti po klubą, dirbantį visą parą. Čia pastoviai būdavo žmonių. Tai turbūt vienintelė vieta, kur nėra taisyklių. Niekas tavęs niekur nenusitemps, jei sumuši ar „netyčia“ nužudai lankytoją. Norint to išvengti, tiesiog nesilankai. Dovydas ten dar niekada nesilankė, bet Marija jį nuolat agitavo. Marija norėjo viską išbandyti ir pamatyti. Kai kur būdavo nedideli kioskeliai, kur galėdavai įsigyti alkoholinių gėrimų ar kokteilių. Mat apsvaigę alkoholikai, gulintys kampe, nėra valdžios reikalas. Iš esmės, tai niekieno reikalas. Valdžios supratimu, alkoholio įsigijimas yra mąstančio žmogaus pasirinkimas ir ji neturėtų kištis į tavo pasirinkimus, jeigu tai niekaip negresia visuomenei.

Ant pastatų aukščiausia raiška švytėjo reklamos. Dauguma jų ragino ką nors nusipirkti. Beveik nuo kiekvieno pastato šypsojosi Stivensonas – šalies vadovas. Čia jis yra visų mylimas (bent jau taip mano pats). Dovydo manymu, pasaulis pasidarė žiauriai nuobodus. Jis nieko nežinojo apie teritorijas, esančias už sienos, bet savo šalyje jis nematė nieko gero. Kiekvieną rytą jis, išeidamas pasivaikščioti, mato tas pačias judrias gatves, parduotuves ir paslaugas, o pati visuomenė tapo labai uždara. Niekas nežino, kas vyksta kitose šalyse, o kartais ne viskas pasakoma ir patiems gyventojams. Visi rūpinasi tik savo reikalais ir žmogus su depresija ar gyvenantis vienatvėje čia niekam neįdomus. Dovydas prisimena, kaip jo senelis pasakojo istoriją apie jo laikais vyravusią visuomenę, kur gyvena draugiški žmonės, trokštantys vieni kitiems padėti. Pasakojo apie įspūdingus statinius, pastatytus dar senovės civilizacijų. Dabar nieko panašaus nebeliko. Architektai mano, jog senovinio palikimo nereikia, o valdžia abejinga. Jie nuolat griaudavo senovinius pastatus ir statydavo dangoraižius. Viskas tapo be galo niūru ir nuobodu. Nusipirkęs keletą butelių gaiviujų gėrimų, grįžo namo.

Ten jo jau laukė sunerimusi Marija. Jai nepatikdavo, jog jis kiekvieną rytą išeina pasivaikščioti, bet Dovydas nesileido perkalbamas. Jam nei viena diena neprasidės be rytinio pasivaikščiojimo, o ypač savaitgalis. Jiedu žiūrėjo vienas į kitą, kol vaikinas pakštelėjo jai į skruostą ir padavęs butelį sušnibždėjo:

- Nupirkau „Ugninio Džeko“.

Marija šyptelėjo. Ji nebuvo pasaulio gražuolė, bet nebuvo ir labai gąsdinanti. Užtat turėjo labai tyrą širdį. Jiedu neturėjo jokių paslapčių ir viską planuodavo kartu. Dovydas išsidrėbė ant krėslo ir atsidusęs pakvietė žmoną prisėsti. Minutėlę pagalvojęs išrėžė jai savo pasiūlymą.

- Aš pagalvojau, jog šiandien vakare mes galėtumėme nueiti į klubą.

- O taip! Būtų labai smagu!

Tik staiga Dovydas pasigailėjo, jog jai pasiūlė. Mat yra girdėjęs, jog ten renkasi įtin nemalonūs tipeliai. O nužudytų ir primuštų žmonių ten tikrai netrūksta. Ėmė gailėtis, jog pasiūlė.

- Tu juk žinai, kad ten leidžiama bet kas.

- Žinoma, bet mes būsime dviese. Nepaleisime vienas kito iš akių.

Atėjus vakarui jiedu pradėjo ruoštis. Dovydas paėmė savo geriausią peilį ir dar pagalando, kad būtų kuo aštresnis. Marija apsivilko vaškines kelnes ir užsimetė juodą treningą. Plaukus gražiai susišukavo ir permetė juos per pečius.

- Eime? – paklausė vyro.

- O, - nustebo Dovydas. – Tau labai tinka juoda spalva.

Po kokio gero pusvalandžio jiedu stovėjo prie klubo „Drakono akys“.

- Ilgai neužsibūkime, gerai?

Mergina linktelėjo ir jiedu nedrąsiai stumtelėjo duris, ir įėjo vidun. Čia juos pasitiko muzika ir šviesų šou. Baras buvo apšviestas ryškiomis spalvomis ir prie jo sėdėjo girtuokliai. Kampuose gulėjo privartojusios moterys ir apsvaigę vyrai. Priėję prie baro jie užsisakė stipraus alkoholinio gėrimo. Prie jų rinkosi grupelės smalsuolių su apdaužytais veidais. Vienas iš jų priėjo ir, patapšnojęs Dovydui per nugarą, storu balsu paklausė.

- Naujokai?

- Taip.

Tada jis priėjo prie Marijos ir ėmė ją apžiūrinėti. Bežiūrėdamas nuolat linksėjo.

- Senokai jau čia nebuvo tokio gražaus veidelio, ir šikna yra.

Kažkas iš grupelės sušuko:

- Ir krūtinė nebloga! Nagi parodyk savo papus!

Dovydas ruošėsi jiems ką nors atkirsti, bet du vyriškiai jam užklijavo burną ir surišę tvirtai laikė. Likusieji ją glostė ir bučiavo. Ėmė nurenginėti ir čiupinėjo visas imtymias vietas. Ją tvirtai laikė ir neleido ištrūkti. Dovydas buvo priverstas į tai žiūrėti, bet jis gavo progą ją išgelbėti, kai jį laikę vyriškiai nuėjo prisijungti prie jos dulkinimo. Pirštų galais jis ištraukė peilį ir mikliai nupjovė virves. Peiliu persmeigė vieną iš grupės. Kiti sukluso ir puolė, bet vaikinas, įdarbinęs peilį, perrėžė dviem puolėjams gerkles. Likusieji išsitraukė pistoletus ir ėmė grasinti nušausią. Stebėtina, kad nenušovė iškart. Dovydas sustingo ir nebežinojo ką daryti. Jis numetė peilį ant žemės ir iškėlė rankas į viršų. Tačiau vyriškiai ir toliau stovėjo atkišę ginklus. Staiga kažkoks vyriškis žarstekliu trenkė vienam, antram ir trečiam. Jis buvo su ilga barzda ir pagyvenęs.

- Visada taip atsitinka naujokams ir gražesnėm merginom.

Dovydas pribėgo prie Marijos ir stipriai ją apkabino. Ji įsikabino jam į petį ir verkė.

- Pasisekė jums, jog atėjau laiku. Būtumėt namo ir nebegrįžę. Visi jie žinojo, kad gali daryti bet ką ir niekas jų už tai nenubaus. Jums, jaunuoli, patarčiau čia nesilankyti, o ypač su panele.

Jis juos pavaišino gėrimu bei užkandžiais ir palydėjo iki namų. Nei vienas nepratarė nė žodžio. Tik jau grįžus namo ir praėjus dešimčiai minučių, Dovydas piktai kreipėsi į Mariją.

- Na? Patenkinta? Vos tik pasirodei ir buvai išprievartauta!

Ji tylėjo.

- Su tavim kalbu! Ar patenkinta savo sprendimu? Išsipildė tavo karščiausias troškimas?

- Pats pasiūlei, kvaily! –

- Nes kažkas labai norėjo. Pats nutariau surizikuoti, o dar ėjom naktį, bet negalvojau, kad taip nutiks.

- Aišku, kad negalvojai.

Dovydo akyse pasirodė ašaros.

- Marija, prašau atleisti man už mano neatsakingumą. Neturėjau ten tavęs nusivesti.
- Ir tu man atleisk už mano kvailą norą ten apsilankyti.

Jiedu apsikabino ir taip liko stovėti. Dovydas šnibždėjo jai:

- Tu juk žinai, kad aš tave labai myliu. Jei tave prarasčiau, nežinočiau ką daryti. Aš noriu apsaugoti tave nuo bet kokio pavojaus. Gal tau ir nepatinka, kad tave dažniausiai laikau namie, bet aš pats bijau. Bijau šitos visuomenės ir jos tvarkos. Tačiau vieną dieną mes pabėgsime iš čia. Pažadu.

Naktį Dovydas ėmėsi rašyti dienoraštį. Rašydavo, nes tai jam padėjo pravalyti savo mintis nuo neapykantos valdžiai. Daug dalykų sušvelnindavo, nors ir stengėsi rašyti tiesą. Taip saugojosi nuo valdžios, jei kartais užtiktų jo užrašus.

Tai, kas įvyko šiandien, mane labai sukrėtė. Susidariau nuomonę, jog mūsų valdžia smunka žemyn, jei leidžia tokius dalykus. Šiaip jau mano žmona nėra kvaila, bet labai troško apsilankyti klube ir tai baigėsi jos išprievartavimu. Galbūt dieną ten situacija kitokia, bet vakare nieko gero nesitikėk. Po šio įvykio internete pasidomėjau apie sukilimus, vykusius per pastarajį šimtmetį. Vienas buvo tada, kai robotai perėmė paslaugų sektorių, bet valdžia į tai labai greitai sureagavo. Pasiuntė kareivius į gatves ir įsakė visus sukilėlius šaudyti. Tie, kurie neprotestavo, trynėsi gatvėje arba vaikščiojo į klubus. Pats dirbu fabrike, bet manau, jog robotai ir čia atsiras. Turbūt bus dar vienas sukilimas ir jis tikrai ne už kalnų. Tik šį kartą jo nepavyks taip lengvai numalšinti.

Sekmadienio rytą tradiciškai Dovydas atsikėlęs išėjo pasivaikščioti. Tik šį kartą jis užsuko į „Drakono akis“. Nusprendė pasižiūrėti, kas ten vyksta ankstų rytą. Viduje buvo ramu, o prie stalo sėdėjo vos keli lankytojai ir gurkšnojo alų. Užsisakęs savo mėgstamo gėrimo, atsisėdo prie laisvo staliuko.

- Ei, drauguži, - sušuko kažkas iš galo.

Dovydas atsisuko ir išvydo du besišypsančius vyriškius, einančius link jo. Jie geriau įsižiūrėjo į veidą ir vienas iš jų sušuko:

- Ei, čia tas pats šiknius, kuris vakar papjovė kelis mano draugus.

Akimirką atrodė, jog jis jau pasiruošęs pulti, bet paskiau šyptelėjo ir pašnibždėjo į ausį.

- Kur tavo boba? Neatėjo šiandien? Labai gaila, nes norėjau pažaisti su jos...

Jis neužbaigė minties, nes Dovydas atsistojo ir, paėmęs šalia esančią kėdę, vožtelėjo per makaulę. Šis išvirto kaip kėglis. Jo draugas išsigando ir pasitraukė iš įvykio vietos, gelbėdamas savo kailį. Dovydas irgi pasitraukė, kad nesulauktų pastiprinimo.

Grįžęs namo rado savo miegančiąją gražuolę. Pakštelėjo jai į skruostą ir nukulniavo į savo kambarį. Jo viduje dabar kaip tik įsiplieskė pykčio kibirkštėlė ir jis nutarė kai ką padaryti. Atrakinęs savo seifą, kurio vietą žinojo tik jis pats, iš jo išsiėmė savidarbę bombą. Ją įdėjo į kuprinę ir, apsirengęs treningus bei užsimaukšlinęs gobtuvą, išėjo į gatvę. Pasiekęs tikslą, padėjo kuprinę ir išėjo.

Vakare abu žiūrėjo žinias, per kurias pasakojo apie sprogimą, nugriaudėjusį anksti ryte. Klubas „Drakono akys“ buvo visiškai susprogdintas ir dešimt žmonių žuvo, o dar du sužeisti. Stivensonas sakė, jog tai pirmas tyčinis sprogimas per visą šimtmetį ir jis intensyviai ieškos kaltininko. Dovydas atidžiai stebėjo Marijos veidą. Ji buvo šiek tiek sutrikusi.

- Matei tą sprogimą, kai ėjai pasivaikščioti?
- Ne, - tvirtai atsakė. Jautėsi kaltas, nes pirmą kartą nuslėpė tiesą nuo savo žmonos. Tačiau manė, kad taip daryti teisinga.

„ Jai ir taip dabar sunku ir dar labiau jos traumuoti tikrai nereikia. Pasakysiu jai tai vėliau“. Tačiau Marija atrodė labai keistai. Atrodė, jog ji pergyvena dėl to, kas įvyko.

- Dešimt nekaltų žmonių.

Dovydas susiraukė ir paklausė:

- Kaip nekaltų? Tame pastate buvo iškrypėliai ir girtuokliai.

Mergina atsiduso ir ramiu tonu paaiškino:

- Taip, bet jie vis tiek yra žmonės ir man jų gaila. Jei ten buvo mano prievartautojai, man jų irgi gaila.

Vaikinas purtė galvą ir negalėjo su tuo sutikti.

- Marija, jie tave prievartavo ir iš tavęs tyčiojosi! Kaip tu gali ant jų nepykti?
- Todėl, kad ten yra tokia vieta. Žmonės, kurie ten dažnai lankosi, mano, jog viską gali gauti, ko tik nori. Juk ten nėra jokių taisyklių. Jiems taip pat reikėjo pagalbos. Jie išėjo iš kelio, bet gal būtų grįžę. Gal kažkada jie buvo geri žmonės, - Marija vos neverkė.

Dovydo pyktis atlėgo. Jis apkabino žmoną ir tarė:

- Aš tave labai myliu už tavo sugebėjimą užjausti kiekvieną. Tą gali ne kiekvienas ir dėl to esi ypatinga.

Kitą rytą išėjus pasivaikščioti gatvėje prie jo prisistatė du vyriškiai su kostiumais. Abu buvo pliki ir su tamsiais akiniais.

- Dovydas Ankelis? – paklausė vienas iš vyriškių.
- Taip.
- Eime su mumis.

Gūžtelėjęs pečiais nusekė įkandin.

Įėję į valdžios pastatą, pakilo liftu į paskutinį aukštą. Turbūt bus koks šimtinis. Po ilgo kilimo durys atsivėrė. Kampe stovėjo balti foteliai, o šalia čiurleno fontanas su baseinu. Priekyje didžiulis stalas su kompiuteriu, o šalia du krėslai. Ant sienos kabojo televizorius didžiuliu ekranu. Už stalo sėdėjo besišypsantis vadovas, o už jo matėsi vaizdas į lauką. Dovydas kiek kitaip įsivaizdavo Stivensoną. Jis buvo buvo trumpais plaukais ir vilkėjo juodą švarką su raudonu kaklaraiščiu.

- Sveikas, Dovydai, prisėsk, - pasisveikino taip maloniai ir mandagiai, lyg tai būtų jo geriausias draugas užsukęs į svečius. – Aš tik noriu su tavim pasikalbėti.
- Apie mano saugumą?

Stivensonas nusijuokė.

 

 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė; 

moksleivis su šia apysaka dalyvauja konkurse "Mano pasaulis po 10 metų"/