Degančios malkos. Kas kiek laiko nedidelis spragtelėjimas ir ore pasklindančios žiežirbos. Murmantys žmonės ir nuo šalčio pamėlusios lūpos. Kiekvieno drabužiai nunešioti, o snaigės dengia pečius ir kojas, tačiau visi jie laimingi. Ypač Ryga. Ši jauna mergina, pavadinta sostinės vardu, niekada nenustoja šypsotis. Nekreipdama dėmesio į sunkumus ji juokiasi ir pasakoja istorijas apie karamelės fabriką ar karštą kavą. Rygos skardus balsas pritraukia ir daugiau žmonių.

Netrukus čia jau žmonių minia. Aukšti, žemi, garsūs balsai, susimaišantys į vieną didelį klegesį vos merginai nutilus, tačiau neilgam. Kupinas džiaugsmo merginos balsas aidi tarsi greitosios sirena. Ji taip įnirtingai mosuoja rankomis, kad laužo šiluma jai nebūtina. Rygos akys žiba, o skruostai švelniai paraudę.

Maždaug po pusvalandžio laikrodis išmuša devynias. Senus, raukšlių išvagotus veidus papuošia šypsenos, nes dabar Ryga pasakos apie nulūžusį medį. Kaip ir kiekvienais metais trys valandos iki vidurnakčio, Kūčių naktį. Ši istorija būtina, nes ji sujungia visus čia esančius. Tarsi nematomais siūlais susaisto žmones, kurie net nepažįsta vienas kito. Ryga giliai įkvepia ir pradeda:

– Lūžtantis medis. Iš pradžių nedidelis trakštelėjimas, o po to tarsi lūžtantis ledas, traškanti, atsiskirianti žievė. Tarpeklis atsiveria medžio viduje, padalindamas jį per pusę. Skrosdama orą, tarsi švilpaudama paskutinę savo giesmę lūžta viršutinė galiūno dalis. Galiausiai pasigirsta garsus trinktelėjimas. Lūžtančios šakos, krintančios tarsi varvekliai, įsirėžia į žemę ir sukelia dunkstelėjimą. Lyg saldainiai ar lietaus lašai pabyra lapai, apklodami palūžusio galiūno liekanas, – mergina nutyla, palikdama tik jaukią tylą.

Niekam nereikia nieko sakyti, nes visi tai jaučia. Tą ryšį, tarsi kokį voratinklį, jungiantį juos visus, likimo nuskriaustus žmones.

Po kojomis sudreba žemė, tačiau niekas nekreipia dėmėsio. Tai metro traukinys. Ratai atsitrenkia į bėgius, stumdami metalinį žvėrį pirmyn. Vagonai pilni vėluojančių žmonių, skubančių namo Kūčių vakarienės.

Ryga užverčia garvą ir pažvelgia į žvaigždėmis nusėtą dangų. Ji negalvoja apie karštą valgį ar kakavą. Kol kas merginai užteks prisiminimų, plačių šypsenų ir nematomo ją ir kitus jungiančio voratinklio.

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:22

Atgal