Įkyriai girgžda nesuteptos durys. Jų skleidžiamas garsas toks šaižus, kad kiekvieną kartą nenorom priverčia krūptelėti. Nemalonus girgždesys tiesiog reikalauja į jį atkreipti dėmesį, jis tarsi iškankinto gyvio aimana, dejonė ar paskutinis atodūsis. Tokios asociacijos šį garsą iš šiurpaus padaro keliančiu baimę ir siaubą. Žmonės pradėjo vengti šių senų, daug mačiusių durų.

Smuiko stygų skambesys maloniai glosto ausį. Natos užlieja apšiurusio ir sutręšusio kambario erdvę, pasiekia tolimiausias kertes ir plyšius, kambarį paverčia gražesniu, o klausytojui atgaivina malonius prisiminimus. Smuikininkas neramiai vaikšto iš vieno kambario galo į kitą. Šiandien vakare vyks svarbi atranka, kuri gali jo gyvenimą pakreipti kita linkme, jam tik reikia tobulai pagroti daugybę kartų grotą kūrinį. Bet kad ir kiek jis grotų, jam atrodo, kad kūrinys skamba vis dar netobulai. Jis stengiasi ne veltui, nes toks šansas, šansas pasiekti savo svajonę ir groti prestižiniame, geriausiame mieste orkestre pasitaiko ne kasdien, gal tai vienintelis kartas gyvenime, kai jis yra taip arti savo svajonės įgyvendinimo.

Ryžtingai paima smuiką. Darnus skambesys pasiekia širdį, kiekvieno širdį, ją suminkština ir priverčia į pasaulį pažvelgti kitu kampu. Bet šis skambesys smuikininkui ir vėl neįtinka. Jis taip pasinėręs į repeticijas, kad nekreipia dėmesio į kitus dalykus, jį supančią aplinką. Bet vienas garsas jį priverčia grįžti į realybę.

Netikėtai pasigirdusi gaisro signalizacijos sirena praneša apie pavojų gyvybei. Ją palydi degančio seno dvaro spragsėjimas, kurį sukelia liepsnos liežuviai. Jie be gailesčio laižo pastato sienas, kažkada buvusias prabangias užuolaidas, antikvarinius baldus. Sirena kelia baimę, priverčia širdį plakti greičiau, o jos šaižus garsas užgula ausis. Ją išgirdus norisi tik vieno – bėgti, bėgti, bėgti.

Smuikininkui, siekiančiam karjeros muzikos srityje, jo instrumentas, paties sukurtos ir užrašytos melodijos, gaidų sąsiuviniai su svarbiomis pastabomis ir užrašais yra neįkainojamas turtas. Nuo grūdimo į siaurą portfelį natų sąsiuviniai plyšta, lankstosi, grubus smuiko kišimas į dėklą baigiasi gailiu čirpimu.

Natų stovas keistai pakrypsta ir sulūžta. Smuikininkas vos spėja pabėgti iš seno pastato, prieš šiam pradedant byrėti. Vos kelios akimirkos ir jo karjera žūva po seno dvaro griuvėsiais.

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:21

Atgal