2021 m. sausio 21 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: (Ne)sėkmė

2017-02-07
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Akvilė Petkevičiūtė

 

 Kiek? - teiraujasi smalsus vyras, susidomėjęs mediniu staliuku. Jis vienintelis neturi kainos kortelės.

 Jis antikvarinis,- išmanančiu žvilgsniu nužvelgė baldą pardavėjas.- Tik vakar atkeliavo iš aukciono.

 Niekas nenupirko? - nuostabą vyro veide atspindėjo aukštai išriesti antakiai.

Pliktelėjęs vyriškis pasikasė galvą.

 Aukcionui jis netiko,- švelniai pebraukė per lygų medinį paviršių.- Koja lūžus. Šiek tiek padirbėjau ir kaip naujas,- balse jautėsi pasididžiavimas.

Stalas nors ir senas, bet stovi, nesvyruoja. Naujai perlakavus, būtų galima dar brangiau parduoti.

  Kiek? - vėl nuskamba tas pats klausimas.

  Galime derėtis.

Supakuotas staliukas jau po poros valandų stovėjo gerą sandorį sudariusio vyro namuose.

 

*

Draugė su trenksmu pūkšteli į seną fotelį, kuris net sudejuoja. Gaila vargšo senuko, jis tikriausiai dar niekada nebuvo taip negerbiamas. Ant staliuko pastatau lėkštę sausainių, du puodelius arbatos. Tyliu matydama, kaip Felicija apiberia trupiniais brangius baldus, bet kai šliūkšteli arbatos, negaliu susilaikyti nuo pastabos.

  Gyvename tik kartą, tad reikia mėgautis gyvenimu.

Vos tik pabandau ką pasakyti, ji ir vėl savo:

  Gana bambėti, nebūk nuoboda.

Ir vėl Felicija, per ryškiai savo amžiui išsidažiusi, pliurpia apie naujausias sensacijas ir skandalus.

 

*

Kambaryje liko vos keli baldai. Priešais Beno akis pasteline spalva nudažytas, naujais moderniais baldais apstatytas namas, pilnas jaukumą suteikiančių mažų niekučių. Bet iš tiesų tai tik senas,  močiutės užgyventas priemiesčio namukas, kuriam dar toli iki Beno svajonių. Vaikinas apžiūrinėja kambarius, kuriuose tuščia ir nyku, pilna remonto reikmenų. Vos neparvirsta užkliuvęs už dažų skardinės, balti dažai išsilieja, sutepa batus.

  Velnias! - pyktis išreiškiamas garsiai.

Benas, ieškodamas skuduro, atklysta prie senos komodos. Pravėręs viršutinį stalčių nustemba, kad ji netuščia – viduje pilna laikraščių iškarpų. Kitas stalčius pilnas sidabrinių stalo įrankių. Ir galiausiai galiniame randa seną nosinaitę.

 

*

Taip, taip, taip! Džiulija pagaliau gavo išsvajotą antikvarinę sofą. Blankiai žalsva spalva puikiai tiks prie užuolaidų, nesipjaus su šviesiai rudu kilimu ir kitomis interjero datalėmis. Nors sofa sena, bet restauruota, nesuplyšusi, nesulūžusi ir verta paklotos už ją sumos. O svarbiausia, ji tokia, kokios reikėjo, kokios norėjo ir kokia puikiai tinka. Ne baldas, o meno šedevras!

 

*

Kruopščiai išpakuotas staliukas pakeičia sulūžusio vietą. Prie modernios sofos, turinčios daugybę funkcijų ir privalumų, atrodo nei šiaip, nei taip.

 Pažiūrėsim, kas tu toks,- jungdamas kompiuterį suburba ir lyg policininkas nusikaltėlį bando atpažinti baldą nuotraukose.

Visai netrukus nušvinta sužinojęs, kad tai senovinio, gana prabangaus baldų komplekto dalis. Tas komplektas traukia akį, gana paprastas, bet turi kažką savito, kas gundo.

 Įdomu, kur ir kiek kainuoja tavo draugai? - per kompiuterio viršų žilgtelėjęs į staliuką, jam mirkteli.

 

*

– Žinai, visai čia patogu, - Felicija pasimuisto, įsitaiso dar patogiau, jei tik tai įmanoma. - Kur pirkai?

Perkratau smegeninę bandydama prisiminti, mat fotelius turiu daugiau nei dešimt metų.

 Tikriausiai viename iš aukcionų.

 Nebuvo prie jų staliuko? - liečia, spaudo, glosto ir galiausiai maigo ranktūrį.

 Žinau, kad jie iš komplekto, bet jo nesu mačiusi.

 Aha, - burbteli draugė, nesunku suprasti, kad šiais baldais pasidomės plačiau. Jeigu ji ko užsigeidžia, visada gauna.

 

*

Vaikinas nubraukia dulkes nuo įrėmintos nuotraukos, kurioje įamžinta svetainė. Kampe stovi ta pati komoda, kurios stalčiuje Benas ir rado šią nuotrauką. Nors ir menkai apie baldus nusimano, bet supranta, kad šie baldai seni, brangūs ir gražūs, todėl nejučiomis kyla noras juos įsigyti.

 

*

– Ak, Džiulija, koks pirkinys! - stebėte stebisi teta, daug mačiusi ir nusimananti interjero dizainerė. - Matau, turi gerą skonį. 

Merginai nepaprastai malonu būti įvertintai tetos, kurios pėdomis žengia. Jai teta yra tikras autoritetas. Pagyvenusi moteris prieina prie sofos, iš pradžių ją paliečia, paglosto, vėliau drąsiau apčiupinėja, apžiūrinėja iš visų pusių lyg daktaras ligonį.

 Man ji kažkur matyta, - tęsdama kiekvieną žodį, nagais barbena į ranktūrį.

 Tikrai? - nudžiunga Džiulija, viduje užgimsta viltis. - Norėčiau turėti visą komplektą.

Kupina svajų grakščiai prisėda ant naujo baldo kampučio.

 

*

Trečiadienio vakaras. Kaip ir visada, kartą per mėnesį vyksta aukcionas. Vienus čia atviliojo senienų išpardavimas, kitiems tai prestižo reikalas įsigyti brangių antikvarinių niekučių, o likusieji yra smalsuoliai, kurie ateina veikiau apsidairyti nei ką nusipirkti.

 

Vedėjas nutildo susirinkusiuosius rankos mostu.

 Labas vakaras, ponai ir ponios,- grakščiai gestikuliuoja rankomis ir nusišypso. - Žinau, kad nekantraujate greičiau pamatyti tai, ką galime pasiūlyti, todėl nieko nelaukime ir pradėkime.

 

Ant pakylos, kuri stovi patalpos viduryje, padėjėjai grakščiai pastato senovinį laikrodį su gegute. Felicija suraukia nosį, pamačiusi šią medinę dėžutę. Statomos sumos didėja. Džiulijai šis atributas atrodo įdomus, bet ji žino, kad negali išlaidauti smulkmenoms, nes čia atėjo ne to.

 

 Ar tai galutinis statymas?- smalsiai teiraujasi aukciono vedėjas, ragindamas kelti sumą.

Niekam nesudrumstus salėje vyraujančios tylos, laikrodis buvo parduotas puošniai apsirėdžiusiam, aiškiai matosi, turtingam senukui.

 

Į salę įnešus kitą daiktą, žiūrovai ištempė kaklus ir susmeigė į taikinį savo smalsias akis. Tai buvo daili porcelianinė lėlė, aprengta kreminės spalvos suknele su raukinukais. Šįsyk pirkėja tapo stambi moteris su aptempta suknele, o Džiulijai teko nejuokais tvardytis, matant tokią grožybę.

 

Vieną daiktą keitė kitas, bet nei vienas neatkreipė Beno dėmesio. Jis jau ne pirmą kartą nervingai žvilgteli į laikrodį ir gailisi čia tuščiai sugaišęs vakarą.

 

Atėjus baldų eilei, publika atgijo ir į statymus įsijungė daugiau žmonių. Vyras, prieš savaitę įsigijęs kavos staliuką antikvarinėje parduotuvėje, smalsiai sekė kiekvieną baldą akimis, bet nei vienas nebuvo panašus į esančius jo turimoje nuotraukoje.

 Atėjo eilė paskutiniam daiktui!- į scenos vidurį išėjęs vedėjas informavo žiūrovus. - Tad būkite budrūs ir jums nusišypsos sėkmė!

 

Nieko gero nesitikėjęs pamatyti Benas vos nepašoko iš vietos, pamatęs įneštą medinę knygų lentyną. Ji buvo sena, tamsaus medžio, šiek tiek papuošta raižiniais, su dvejomis varstomomis durimis – gana paprasta, bet tuo pačiu ir žavi.

Staliuko, iš to paties baldų komplekto, savininko veidą nušvietė plati šypsena. Tai buvo knygų lentyna iš jo turimos nuotraukos.

 

Baigęs pasakoti apie prekę vedėjas paskelbė:

 Pradėkime statymus!

 

Salėje buvo daug žmonių, kurie žavėjosi šia lentyna, todėl vienas po kito vis kėlė sumą, kol ji pasiekė tokias aukštumas, kad daugiau nei pusei pretendentų, ketinusių ją įsigyti, teko pasiduoti.

 

Džiulija, pabudusi iš savo svajų, geriau įsižiūrėjo į scenoje stovintį baldą ir nušvito supratusi, kad jis yra jos sofos baldų komplekto dalis. Ji net nepajuto, kaip įsitraukė į peštynes dėl pirkinio.

 

Benas žinojo, kiek gali sau leisti išleisti naujam pirkiniui, bet net sumai perkopus šį limitą, iš žaidimo nepasitraukė.

 

Felicija niurnėjo, pasipiktinusi kitų aukciono dalyvių aršumu ir statomomis sumomis, mat jai teko nuleisti rankas, supratus, kad šio baldo neįpirks. O ji jau baldui buvo numačiusi vietelę savo namuose, jau įsivaizdavo, kaip jį rodytų draugams ir kaimynams, pasikviestų savo niurzgančią bei bambančią draugę, kuri turi fotelius iš šio komplekto.

 Ar yra norinčių pasiūlyti daugiau?- kreipėsi vedėjas.

 

Benas nepatenkintas gniaužė kumščius, jis jau nebegalėjo statyti daugiau. Džiaugėsi savo turima komoda ir jautėsi nusivylęs, kad nepavyko įsigyti baldų iš to paties komplekto. Taigi mąstė apie komodos pardavimą. Galėtų gauti apvalią sumelę ir nusipirkti kažką naudingesnio.

 

Džiulija susitaikė su pralaimėjimu ir smalsiai laukė, kas bus naujasis knygų lentynos savininkas.

Pagautas azarto pastatęs didelę sumą, antikvarinių baldų parduotuvės klientas sėdėjo apimtas euforijos ir džiūgavo visiems nušluostęs nosis.

 

Pasiturinčiam senukui pastačius daugiau, aukcionas tęsėsi.

Antikvarinio kavos staliuko savininkas nieko nelaukęs pastatė dar daugiau.

 

Senukas tai priėmė kaip iššūkį ir vėl tapo siūlančiu daugiausiai.

Vyras, matantis baldą iš nuotraukos gyvai, neketino nusileisti ir vėl pakėlė baldo kainą.

Vartėsi kaip inkstas taukuose – senukas ir vėl pranoko konkurentą.

 

Vyras žvilgtelėjo į nuotrauką, joje pavaizduotą ir jau turimą staliuką, ir nors buvo gaila pasiduoti,  iš statymo pasitraukė. Suprato, kad toks baldas tokios sumos nevertas ir kad tai buvo tik užgaida, kurstoma azarto, o jam tos antikvarinės lentynos visai nereikia.

 Baldas parduotas, - vedėjas konstatavo faktą. - Iki susitikimo kitą mėnesį!

 

Senukas, kuriam aukcionas buvo viena iš didžiausių pramogų, džiaugėsi naujaisiais pirkiniais ir kolekcijos papildymu.

 

Žmonės, atėję įsigyti medinio senovinių baldų komplekto žaliais apmušalais, viską permąstę iš naujo, netgi apsidžiaugė, kad neįpirko tos lentynos, nes suprato, kad viso komplekto nesurinks. Visgi tai tik baldas ir nieko daugiau.

 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/   

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:13
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media