2021 m. sausio 21 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Našta

2017-03-28
 
Rasuolės Šinkūnaitės piešinys (LVJC dailės studija, vad. L.Mažeikaitė)/ E.Straigytės nuotrauka

Rasuolės Šinkūnaitės piešinys (LVJC dailės studija, vad. L.Mažeikaitė)/ E.Straigytės nuotrauka

Akvilė Petkevičiūtė

 

Vienas... Du... Trys... Ranka ryžtingai perskrodžia orą ir prie pat durų sustoja. Likęs tarpelis toks mažytis, kad net musė neprasispraustų. Senos medinės durys, persiėmusios senos medienos kvapu, lakuotas paviršius išvagotas daugybės gilių raukšlių. Vaikinas mindžikuoja pakrypusiame prieangyje, nuo batų varva ištežęs sniegas. Giliai įkvepia ir vėl pradeda skaičiuoti...

 

Trys... Ir sugniaužtas kumštis.

 

Atrodo, būtų lengviau nubėgti kelis ratus apie stadioną ar net visą maratoną, kad tik būtų galima išvengti šio pokalbio. Vaikino atmintyje iškyla prisiminimas apie Augustą. Juk atėjo čia dėl jo. Jie kartu brido per dykumas, saugojo vienas kito užnugarį. Kumštis atsileidžia, iš įpročio ranka nubraukia įsivaizduojamą prakaitą. Ant grindų, šalia sunkių juodų batų, pritaškyta kažkokio raudono, dabar jau sudžiūvusio skysčio.

 

Tai ne bet koks skystis. Tiek matęs vaikinas jo su niekuo nesumaišys. Iš atminties gelmių – ten, kur jam ir vieta – į dienos šviesą prasibrauna šiurpus vaizdas. Vienas, paskui antras, trečias ir ketvirtas, galiausiai buvo liautasi skaičiuoti. Žvilgsnis sustingo, drabužiai nusidažė raudonai. Augustas susmigo, o jo gyvybė užgeso.

 

Nedidelis priebutis darėsi ankštas galvoje netelpančioms mintims ir ramybės neduodantiems prisiminimams. Nagi, susikaupk... Jau ne pirmą kartą save ragina. Vienas... Du... Trys... Ranka nepajuda iš vietos. Nagi, nagi! Vaikinas pradeda pykti dėl savo neryžtingumo. Juk Augustas tai padarytų dėl manęs. O čia jo močiutės namas, gerokai už ją senesnis. Vienintelio ir brangiausio žmogaus Augusto gyvenime iki šiol neteko matyti. Ir kaip tai turėtų skambėti? Kaip pranešti tokią žinią?

 

Raumenys įsitempė, kumštis sugniaužtas iki pabalimo, kad net ranką dilgčioja. Gilų atokvėpį vainikuoja negarsus, bet užtikrintas beldimas į duris. Jau atrodė, kad niekas neišgirdo arba kad nieko nėra namuose, bet prasivėrusios durys vos nepartrenkė vaikino.

 

    Laba diena, ponia Gražina.

 

Vaikinas stovėjo prisispaudęs prie sienos, bet nebuvo panašus į išgąsdintą žvėrelį. Kūnas bylojo apie susikaupimą, o akys spinduliavo didžiulę užuojautą. Jis čia atėjo su užduotimi ir trauktis neketino.

 

Tarp jų tvyrojo tyla, kurią beveik buva galima jausti fiziškai. Senolės skvarbus žvilgsnis paskendo  žydrose vaikino akyse. Žvelgdama į jį matė savo anūką. Močiutės akys sudrėko, virptelėjo lūpa, veidu raukšlėta trajektorija nuriedėjo maža ašarėlė. Netrukus senolė papurtė galvą tarsi norėdama nusikratyti užplūdusius jausmus. Susiėmė tikriausiai ne tik dėl savęs, bet ir dėl šalia stovinčio vaikino, kuris tankiai mirksėjo bandydamas nuvyti besikaupiančias ašaras. Pokalbis baigėsi net neprasidėjęs.

 

    Sudie.

 

Tada atsargiai užvėrė duris ir patraukė namo per įšalo sukaustytą žemę.    

 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/   

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-05-23 16:03
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media