2021 m. sausio 21 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Lazda

2016-11-10
 
Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

Lėja Giruckaitė

 

Didžiulis vagonas, pilnas skubančių žmonių, sustoja perone. Minia bėga, skuba, stengiasi greičiau iš čia dingti. Kai traukinio durys buvo beveik užsidariusios, pro jas išvirsta jaunuolis. Pašaipi šypsena ir per petį permestas krepšys. Jis drąsiai žengia pirmyn, vis pasitaisydamas akinius nuo saulės. Tačiau netrukus šypsena dingsta nuo jo veido, krepšys krinta žemyn, o vaikinas išsitiesia ant žemės.

 

-Ei!- jis piktai pasisuka į senolį, kuris sėdi ant suoliuko. Jo akys nukreiptos į judančius traukinius, o skaudaus kritimo kaltininkė lazda tvirtai suspausta rankose. Vyras, atrodo, negirdėjo šūktelėjimo, nes net nepajudėjo.

-Aš tau sakau!- suraukęs antakius, stovi priešais senolį.

-Taip?- po kelių sekundžių tylos pasigirsta silpnas balsas. Vaikino veide atsiranda nedidelė šypsena. Jis akivaizdžiai džiaugiasi, jog pagaliau buvo pastebėtas.

 

-Aš pargriuvau ir tai tavo kaltė,- jaunuolis išdidžiai taria rodydamas į lazdą, o senolio žvilgsnis vėl nukreiptas į traukinius.

-Šis senas pagalys, turbūt net senesnis už mane, galėjo būti tavo kritimo kaltininkas?- senolis išsišiepia, parodydamas pageltusius dantis, -peronas pakankamai platus. Iki šiol niekas neužkliuvo. -Aš užkliuvau. Nukritau. Man skauda ir reikalauju atsiprašyti,- vaikino veidas įgavo švelniai raudoną spalvą, tačiau ir čia senolis neparodė nė menkiausios emocijos.

-Kai suprasi tai, ką aš suprantu, tada ateik. Reikalauk atsiprašymų ar pinigų, tačiau dabar negali,- senolis atrodė rimtas, tačiau vaikiną kažkodėl suėmė juokas.

 

-Tave kažkas turėtų pamokyti mandagumo, seni,- jaunos rankos mikliai išplėšė lazdą iš tvirtų gniaužtų. Raukšlių išvagotose akyse pirmą kartą šmėsteli baimė. Vaikinas suėmė lazdą už abiejų galų ir pradėjo laužti.

-Gerai, gerai, atsiprašau,- drebančiomis lūpomis taria, tačiau vakinas tik papurto galvą.

-Per vėlu,- lazda trekštelėjo jo rankose ir atsiskyrė.

 

Tačiau tikrasis lūžis įvyko senolio viduje. Skausmas spindėjo jo akyse kaip rasa ankstų rytą, o rankos griebė iš pasipūtėlio lazdos likučius. Vaikinas patenkintas vėl užsidėjo akinius nuo saulės ir išžygiavo iš perono. Deja, netrukus jis vėl pajuto kietą betoną. Piktai apsižvalgęs jis nerado ko apkaltinti. Tik plytelės ir jis pats.

 

-Visgi tai ne mano lazda,- pasigirdo duslus balsas, kuris atsimušė į pastato sienas tarsi varpas. Pargriuvėlis atsisuko atgal ir pamatė tą patį senolį,- tai tik tavo ego,- tai taręs, jis grįžo atgal ant suoliuko.

 

Perone sustojo kitas traukinys.

 

xxx

Jeigu pasaulyje ieškotume vietos, primenančios dūzgiančių bičių avilį, reikėtų užsukti į turgų. Čia niekada nenutyla balsai, o net geriausi draugai tampa priešais.

 

Kioskeliai sustatyti vienas šalia kito, o prekės ryškiai šviečia. Tik vienas atrodo kitoks. Jame tūnanti pardavėja nesiskelbia ir nesireklamuoja, o tik sėdi susipusi į šiltą pledą ir stebi žmones. Netrukus prie priekystalio išdygsta figūra. Moters ryškiai raudonos lūpos šviečia tarsi šviesoforas, o lapės kailis apsivijęs jos kaklą. Ji priekabiai nužvelgia prekes ir pirštu duria į violetinį megztinį.

 

-Kiek?

-Dešimt eurų,- sumurma prekeivė ir atsistoja.

-Už šitą mezgalą? Aš pati geriau galėčiau, tačiau susigadinsiu manikiūrą,- ji ištiesia savo nepriekaištingai nulakuotus raudonus nagus, o pardavėja tik giliai atsidūsta.

-Tai galutinė kaina.

-Galutinė kaina? Ne. Kiek šis?- ji rodo į mėlyną megztinį, o pardavėja sumurma, kad tiek pat.

 

Pirkėja griebia megztinį ir susiranda etiketę, Kelias minutes studijuoja ir netrukus meta drabužį į šalį. Tada paima kitą ir daro tą patį. Po penkto megztinio pardavėja ją sustabdo.

 

-Jūsų prekės nekokybiškos ir jūs pati tokia paniurusi lyg kažkas būtų miręs,- ji nusijuokia nepastebėdama skausmo pardavėjos veide,- privalote šypsotis, nes kitaip nieko nebus. Pabandykite užsidėti makiažo,- ji su pasišlykštėjimu nužvelgia sujauktų drabužių krūvą ir keliauja toliau.

 

xxx

Tarsi kalama vinis į betoną atsimuša kulniukai. Paskui juos seka lagaminas, o jį tempia išraiškinga ponia. Ji įeina į peroną ir stebi žmones. Visi jai atrodo kvaili, nesuprantantys mados ir tiesiog neįdomūs. Jos žvilgsnis sustoja ties suolu. Greitai prasibrovusi pro žmones klesteli ant jo ir išsitraukia pudrinę. Akies krašteliu ji mato senolį, kuris rankose laiko lūžusią lazdą, o kita dalis guli šalia. Pavarčiusi akis ji vėl nukreipia žvilgsnį į žmones. Pastebėjusi pažįstamą fugūrą šiek tiek susigūžia, tačiau greitai atgauna pasitikėjimą ir atsisėda tiesiai. Figūra, vis dar susisupusi į šiltą pledą, ir kažko ieško akimis. Pajutusi kažkokį judesį šalia, moteris pasisuka į senolį. Jis ranka moja jau pažįstamai prekeivei, o ši pradeda artėti. Pamažu jos žingsniai lėteja, nors senolis ją įnirtingai ragina prieiti. Ponia užsikelia koją ant kojos ir apsimeta jos nepastebinti. Netrukus neapsikentęs senolis pakyla ir pradeda eiti link moters. Pusiaukelėje jis sustoja ir pažvelgia į rankoje laikomą lazdos dalį, o tada į išsipusčiusią ponią. Lėtai grįžta ir tiesiog švysteli lazdą.

 

 - Jeigu kartu, tai kartu,- tyliai sumurma ir nuskuba prie sušalusios moters. Priėjęs stipriai apkabina ir paėmęs už rankos veda į traukinį.

 

Ji per petį pažvelgia atgal ir nustemba. Ant suoliuko guli sulūžusi lazda ir pudrinė.

 

 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/ 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:20
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media