2021 m. sausio 21 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Istorija apie Pliurzas

2016-12-22
 
Lauros Talžūnaitės piešinys/ Erikos Straigytės nuotrauka

Lauros Talžūnaitės piešinys/ Erikos Straigytės nuotrauka

Beata Tomkevičiūtė

 

Žiurkės mažai turėjo maisto, jos rasdavo tik apipelijusį sūrį, mat kadaise tunelyje buvo valgykla. Visos jos turėjo po dvi uodegas ir penkias kojas. Žmonės apie tai nieko nežinojo, iki kol vienas iš jų, vardu Leonardas, nuėjo į tą tunelį ir pamatė tūkstantį tokių žiurkių. Jos vadinosi Pliurzos. Leonardas išsigando, norėjo bėgti, bet buvo per vėlu.

 

Pliurzos puolė žmogų. Iš tunelio Leonardas iššliaužė  vos gyvas. Jis buvo be dešinės rankos.  Daugiau į tą tunelį žmogaus koja nežengė. Leonardo sūnus Linas užbetonavo tunelio įėjimą,  o Lino žmona Jūratė pavadino tą tunelį MIRTIS. Pagaliau žiurkės nusibaigė viena po kitos.

 

Po trijų šimtų metų tame kaimelyje, kuris vadinosi DARPA, gimė mergaitė. Ją pavadino Vida.  Būdama trijų metų, ji netyčia nuklydo nuo namų ir atsidūrė prie MIRTIES tunelio. Vos prilietė betoną, pilka, baisi siena sugriuvo. Iš tunelio išbėgo pulkas žiurkių. Mergaitė išsigando, bet po to pradėjo su jomis kalbėtis. Taip ji pasakė dvidešimt žodžių ir pati pavirto žiurke, ir ne bet kokia, o pačia didžiausia, dviejų metrų. Ją pavadino Makatunga. Dar jai uždėjo karūną iš akmens, išgrauštą aštriais Pliurzų dantimis. 

 

Bet ji dar prisiminė savo artimuosius. Tad vieną kartą išsiruošė į kelionę pranešti šeimai, kad yra sveika gyva, tik pavirtusi į žiurkę. Makatunga ėjo siauromis tamsiomis gatvelėmis. Jai reikėjo pasilenkti, kad jos nepamatytų žiūrintis per langą žmogus. Tai buvo kaimynas ponas Matas. Jis buvo labai liesas, net kaulai matėsi. Jis visada mažai ką turėjo valgyti. Pono Mato drabužiai buvo labai keisti, švarkas, kelnės ir kepurė neįtikėtinai margi.    

 

Pagaliau Makatunga pasiekė savo namus. Mandagiai pasibeldė.

-Sveiki, aš jūsų dukra, atidarykit,- kuo švelniau pasisveikino Maka.

Be atsakymo atsidarė durys. Maka įėjo ir pamatė iš siaubo pusiau apalpusius tėvus. Jos brolis Augustas užlipo ant spintos ir žiauriai klykė. Atsipeikėjęs tėtis Jonas pasiėmė šautuvą, dėl visa ko. Bet  mama Ona sėdėjo kur sėdėjusi.

 

 Maka linksmai išsišiepė. Jos mama, siaubo pagauta, atsargiai išlemeno:

-Imk, mieloji, arbatėlės su skaniausiais sausainiais.

-Labai dėkoju, mama, - mielai tarė Maka.

  

Laikrodis išmušė pusę trijų. Makai išdžiūvo gerklė, širdis ėmė greičiau plakti, kol ji pagaliau  paprašė tėvų, ar gali pasilikti dar savaitei.

 

-Miegoti galėsi mūsų lovoje,- tarė mama.

 

Net ir tėtis neprieštaravo, nors ir labai nemėgo žiurkių, o ypač jam nepatiko Maka. Brolis greitai užsidarė savo kambaryje.

 

Naktis praėjo greitai. Ryte visi apsiprato, kad jų namuose yra didžiulė žiurkė. Po savaitės Maka atsisveikinusi iškeliavo. Keliaudama ji sutiko žmonių, kurie klykė, rėkė ir bėgo slėptis. DARPA gyventojams buvo tiesiog baisu, nes žiurkės jau seniai buvo išmirę.

 

xxx

Po šimto metų tas kaimelis jau nesivadino DARPA, čia buvo ŠERMUKŠNIO GATVĖ. Po senų namų pamatais vėl šmirinėjo žiurkės, Pliurzų palikuonės. Jos turėjo auksinius dantis. Žiurkės mokėsi būti nematomos ir netgi turėjo savo mokyklą, kuri vadinosi MŪSŲ VILTIS. Pliurzos mokėjo savo dantimis išgraušti betoną ir metalą. Patelės atsivesdavo apie 30 mažylių, jos buvo metro aukščio. Žiurkės gyveno apie 300 metų ir tik tada nusibaigdavo.

 

Vieną dieną Pliurzos sumanė atsikratyti žmonių.

-Aš galvoju, kad juos reikia suvalgyti,- pasiūlė žiurkė Mabona.

-Ne, Mabona, reikia juos tik sudraskyti,- paprieštaravo Zigis.

Taip jie aiškinosi, kaip tuos žmones nužudyti.

-Na, mes jau išsiaiškinome, ką daryti su žmonėmis,- nutraukė visų pokalbius vadas Nonas.

-Mes dar neišsiaiškinome,- ėmė šūkalioti žiurkė Jina.

-Išsiaiškinome,- pradėjo rėkti tie, kurie išsiaiškino.

-Neišsiaiškinome,- tiesiog klykti pradėjo kiti.

 

Pliurzos puolė viena kitą. Baisioje kovoje žuvo visos. O žmonės, apie tai sužinoję, buvo labai laimingi ir gyveno su džiaugsmu.

 

ŠERMUKŠNIO GATVĖ prisipildė gyvybės. Štai Kajus žingsniuoja miško taku, Sigutė pėdina iš mokyklos. Zuikis striksi palei pievelę, voverė šokuoja nuo šakos ant šakos. Liūtas sėlina prie grobio. Tuo metu Ugnė vaikšto po kiemą, o Vytas ruošiasi mauti į treniruotę. Miglei irgi norisi bėgti į kiemą. Nojus vėl neša kudašių, o Adas švilpia. Ieva lekia, tik Dominykas stūkso pavėsyje. Emilija stypso vietoje. Kamilė žiopso į draugę. Dovydas apsimeta, kad sustingo iš baimės. Sibilė žvelgia į horizontą. Visiems gera.          

 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/  

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:16
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media