2021 m. sausio 21 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Istorija apie Bendžaminą

2017-01-24
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Emilija Daugelavičiūtė

 

(Ištrauka iš apysakos)

 

Pokšt! Pokšt, pokšt, pokšt! Tolumoje nuaidi šūviai. Jie jau netoliese. Kuo jie greičiau mane vysis, tuo mažesni mano šansai išgyventi. Jie mane vejasi jau trys dienos, o šie miškai nėra begaliniai. Galiausiai teks šį katės ir pelės žaidimą perkelti į miesto gatves. Tai mane besivejantiems vyrams patiks. Grenvaldas, Riarko sostinė, tai jų teritorija. Medžiotojai ten pažįsta kiekvieną užkaborį, kiekvieną akligatvį, kiekvieną slaptą tunelį, o aš? Aš kaimo vaikas, užaugau trobelėje, tolimiausiame miško pakraštyje, gyvenime nesu įkėlusi kojos į miesto gatves, kuriomis vaikšto pasipūtę didikai ir ant kurių rieda varguolių galvos, nuo sudžiūvusio kūno atskirtos giljotina. Tiesa,  apie tai žinau tik iš dėdės Bendžamino pasakojimų.

 

Kai prieš keturias dienas sužinojau, jog jis ne mano dėdė, o senasis mano mamos, karalienės Jadvygos, patarėjas, visas mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Aš esu Reina Gema Nobiles, teisėta Riarko karalystės sosto įpėdinė. Tačiau mano sostas buvo užgrobtas savanaudžio turtuolio Morkaus, kai jis išdavė mano tėvą, tuometinį karalių. Tada aš dar buvau kūdikis, Bendžaminas pasakojo, jog mano motina įpareigojo jį mane saugoti, o pati liko gelbėti karalystės. Iš savo misijos ji niekada negrįžo. Kol buvau nepilnametė, netikau valdyti, o dabar, kai iki mano aštuonioliktojo gimtadienio liko vos savaitė, Morkus manęs ieškoti išsiuntė visus karalystės premijų medžiotojus.

 

Nežinau, kaip jie atklydo iki mūsų trobos, bet pirmą dieną pasirodė vienas, su kuriuo susidorojo dėdė, antrą dieną jų ten buvo jau apie trisdešimt. Kai jie šturmavo mūsų namus, aš laipiojau po sodo obelis. Pirmiausia išgirdau kažką dūžtant ir pagalvojau, jog dėdei iš rankų iškrito lėkštė. Tada pasigirdo skausmo pilnas šūksnis ir duslus niurnėjimas, ir aš supratau, kad kažkas ne taip. Kai nušokau nuo šakos, ant kurios ilsėjausi, galinės trobos durys išvirto, o kartu su jomis Bendžaminas ir jam į atlapus įsikibęs medžiotojas. Nepažįstamasis stengėsi sugriebti dėdės kaklą, tad aš nelaukdama iš makšties išsitraukiau durklą ir bėgte pasileidau link jų. Medžiotojo šonas buvo perrėžtas, tačiau tai jo nesustabdė, jis jau buvo sugriebęs dėdę už gerklės ir suspaudęs tiek, kad net krumpliai pabalo. Bendžaminas mažai priešinosi ir aš nusigandau, kad jau būsiu pavėlavus, tačiau jo akys dar vis buvo pramerktos ir blaškėsi, negalėdamos sufokusuoti žvilgsnio. Galiausiai juos pasiekusi durklu smeigiau kiek galėdama stipriau į svetimojo kaklą, kaip dėdė buvo mokęs medžioklės metu pribaigiant žvėrį. Medžiotojo rankos sustingo, bet neatsileido, jis pradėjo kosėti springdamas krauju. Pasibaigus konvulsijoms jo kūnas suglebo ir dėdę visiškai prispaudė savo svoriu. Bendžaminas gulėjo nejudėdamas, tik godžiai gaudydamas orą. Link manęs ištiesė ranką ir švelniai spustelėjo mano delną savajame. Tada troboje vėl pasigirdo šūksniai ir ramybės akimirka buvo sugriauta.

- Bėk, - sušnabždėjo dėdė.

Aš žiūrėjau į jį nustebusi.

- Bėk, - pakartojo jis šį kartą tvirčiau.

- Dėde, negaliu tavęs palikti vieno kovoti su tokia galybe žudikų, - kalbėjau pasisukdama link nepažįstamojo, tapusio pirmąja mano auka. - Aš galiu tau padėti,- tariau, lengvu judesiu ištraukdama durklą iš užpuoliko kaklo.

 

Iš žaizdos pasipylė šilto kraujo srovė, bet aš nekreipiau į ją dėmesio. Nuvaliau ašmenis į negyvėlio švarką ir padėjau Bendžaminui atsistoti. Didžiausias Morkaus plano mane nužudyti pasiuntus visus miesto samdomus žudikus trūkumas buvo tai, jog didžiąją laiko dalį jie praleido kovodami tarpusavyje. Šimto tūkstančių auksinių monetų užmokestis buvo pažadėtas tam, kuris į sosto menę įžengs su mano galva krepšyje, ir kiekvienas norėjo būti tuo laiminguoju.

- Pamečiau savo kardą, kai vienas iš įsibrovėlių sviedė mane ant virtuvės stalo, - prisipažino dėdė.

- Sandėliuke yra tavo šarvai iš tų laikų, kai buvai riteris. Pasiimk naują ginklą, tuo metu aš užlaikysiu mūsų "svečius".

- Kaip tu atsilaikysi prieš visą būrį profesionalių žudikų su... durklu?

Jo klausimas liko neatsakytas, nes galiausiai susipratę pro galines duris pasipylė užklydėliai. Aš suskubau pasislėpti už artimiausios obels, tačiau Bendžaminas nespėjo. Visi medžiotojai, jį vos išvydę, puolė ant jo šaukdami ir kekdamiesi. Aš negalėjau žiūrėti, kaip jie talžo vargšą mano dėdę, likusį be ginklo. Todėl iššokau iš savo slėptuvės ir surikau:

- Ei, bukagalviai! Aš čia! Pagaukit, jei galit! - tada pasileidau bėgti.

*

Po trijų dienų dar vis tebebėgu. Nežinau, kas nutiko mano dėdei, ir, tiesą pasakius, nelabai žinau, kur esu. Tačiau viena tikrai žinau, mane persekiojančių medžiotojų padaugėjo. Turbūt aš dėl to kažkiek kalta, nes prabėgau pro kelias gyvenvietes. Dabar jie turi dar daugiau ginklų ir net kelis skalikus, o aš - tik savo trumpąjį dviašmenį durklą.

 

Tolumoje nuaidi varpai. Aš jau netoli sostinės. Pro medžių tankumyną jau galima matyti ryškiaspalvius gyvenamųjų namų stogus. Miško rimtį pakeičia miesto šurmulys, žolėtą taką – grįstos gatvės. Galiausiai medžių eilės baigiasi  ir pakliūnu į atvirą laukymę, kas keli žingsniai papuoštą  margaspalvėmis palapinėmis. Iš dėdės pasakojimų galiu atpažinti, kad tai centrinė turgaus aikštė. Ir taip siauri praėjimai tarp prekystalių užkimšti minios žmonių. Prilėtinu žingsnį ir bandau prasibrauti. Ant prekystalių puikuojasi naminės gamybos sūriai, duona, uogienės ir mano pilvas pradeda urgzti. Nė kąsnio burnoje neturėjau nuo tada, kai išbėgau iš namų, bet dabar nėra laiko smaguriauti. Kai galiausiai pasiekiu kitą turgaus aikštės galą, pasigirsta išgąstingi šauksmai ir pasirodo pirmieji persekiotojai. Aš pasileidžiu toliau siauromis gatvėmis. Nesu pratusi prie kieto miesto grindinio, tad greitai paskausta padus.

 

Sostinės gatvelėmis skubu tol, kol pradeda temti. Žinau, kad nėra laiko ilsėtis, bet nusprendžiu įsmukti į kurią nors trobą. Pabandau atidaryti kelias duris, bet, mano nelaimei, jos visos užrakintos. Lekiu toliau ieškodama artimiausio medžio, į kurį galėčiau įkopti. Pagaliau radusi tvirtą uosį užsliuogiu jo kamienu ir įsitaisau ant vienos iš stambesnių šakų nakčiai. Jau seniai negalėjau nusnausti. Nuo šakos atsiveria viso miesto vaizdas, o danguje virš jo spindi tūkstančiai žvaigždžių. Pamenu dėdė Bendžaminas kažkada mane mokė, kaip orientuotis pagal žvaigždynus, jis mokė, kad dangus tai įrankis, tik reikia mokėti juo naudotis. Bet dabar, kai viskas čia, ant žemės paviršiaus, atrodo taip žiauru ir svetima, žvaigždės mane šaukia, lyg senos draugės...

 

(Tęsinys nepublikuojamas dėl didelės apimties) 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/  

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-05-10 14:58
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media