2021 m. sausio 21 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Garsai

2017-01-17
 
Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

Lėja Giruckaitė

 

Gabrielė visur jautėsi svetima. Nepritapusi. Ploni pirštai ir platūs klubai nederėjo kaip skirtingos dėlionės detalės, o rudos akys nebespinduliavo džiaugsmu kaip seniau. Kaip slyvinis pomidoras, nei vaisius nei daržovė, ji jautėsi išskirtinė.

 

Muzika buvo vienintelis dalykas, kuris ją priimdavo išskėstomis rankomis. Šiltai apglėbdavo, o pianino garsai nuramindavo sielą. Spausdama klavišus moteris jautėsi tarsi atverdama naujo pasaulio duris. Su kiekvienu pedalo spustelėjimu nuplaudavo per dieną ją slėgusius sunkumus... Tai kas, kad Lizos suknelė išsitepė garstyčiomis, juk galima išplauti... Arba kažkas pavogė Jono mašiną... Tam-ta-tam... ir viskas dingdavo. Moters veidą vėl papuošdavo šypsena, kuri dažniausiai pasirodydavo tuo pat metu kaip ir jos sūnus Evanas. Šilta ir nerūpestinga ji žaidė Gabrielės veide plaukdama tarp natų. Muzika nenutilo dar kelias valandas, vesdama seno namo gyventojus iš proto.

 

,,Fui, kaip trenkia per smegenis'', mąstė Enrikė, bėgdamas gatve. Kas skambina tuo klaikiu ir nesuderintu pianinu? Visus varo iš proto. Atrodė, nuo muzikos skilinėjo ir taip jau duobėta gatvė.

 

Vaikinas stipriau apsivyniojo šaliką, paslėpdamas pirmąsias barzdos užuominas. Brendimas jį užgriuvo ne tik su kūno pokyčiais, bet ir su didžiule atsakomybe. Kiekvieną naktį jį sapnuose lankydavo policijos sirena. Ji kaukdavo... vijūūū... vijūūū...

 

Nors sapne sireną nusitempdavo policijos automobilis, palikdamas tik aidą, tačiau kartu pasiimdavo ir jo tėvą. Ir nebelikdavo nieko. Su šaltais antrankiais ant rankų, stiprus vyras, šeimos galva, atrodė toks bejėgis, tarsi mažas liūtukas, praradęs savo mamą.

 

Dabar viskas teko jam. Enrikei. Šaltas ginklas vidinėj senos striukės kišenėj dar labiau padidindavo ir taip jau slegiančią naštą.

 

Vaikinas sulėtino žingsnius, kojos pasidarė tarsi švininės. Garažas buvo vos už kelių metrų, tačiau nei viena jo dalelė nenorėjo ten eiti. Mintyse jis bėgo. Galėjo taip ir atbėgti bei atplėšti garažo duris, bet galvoje vėl pasigirdo policijos sirena. Šalti veidai ir mėlynos šviesos privertė vaikiną pasitraukti. Nusprendė ateiti kitą kartą. Tačiau vos žengus žingsnį jis iš tikrųjų išgirdo ją. Greitai puolė į skersgatvį ir prisiplojo prie sienos. Širdis daužėsi tarsi nubėgus maratoną, o kvėpavimas išeidavo giliais atodūsiais, kurie virsdavo garais, vos pasiekę šaltą orą. Ir taip tamsią veido odą nudažė rausvas atspalvis.

 

Truputį palaukęs Enrikė nuslydo pasieniu ir užsidengė veidą. Rankos drebėjo. Baimė dar ilgai bus su juo. O jis su ja.

 

 -Kaip?- Suelis pažvelgė į savo partnerį su pasibjaurėjimu ir nuostaba. Dulis atsainiai kažką sumurmėjo, o iš jo burnos pabiro trupiniai. Suelį visąlaik stebino, kaip jo apvalusis partneris gali vairuoti ir valgyti kebabą tuo pat metu. Niam..niam.. čep čep... Šie garsai versdavo ploną Suelio kūną gūžtis sėdynėje. Tapdamas policininku tikrai nesitikėjo tokio darbo.

 

,,Indijoje Buda tave saugo, o kas saugos ten? Buda neseks tavęs toj velnio apsėstoj žemėj. Tu būsi vienas'', nuolat jam kartojo mama. Ji buvo teisi, tačiau Suelio viduje degė didžiulis noras  įrodyti, jog ji klysta. Jo nenubaidė jokie nusikaltėliai ir krūva popierių, tačiau šlykščiai padažu išteptas Dulio veidas ir nuolatinis kebabų kvapas automobilyje vertė indą pasąmonėje jau pirkti bilietą namo.

 

Vyro mintis išblaškė jaunas meksikietis, sprunkantis į skersgatvį. Suelis tik atsiduso ir papurtė savo partnerį.

        Išjunk sireną, gąsdini žmones,- tarė jis perbraukdamas per ilgus, savaitėmis nekirptus ūsus.

        Neaiškink man, kaip dirbti.Tu tik patrulis.

        Kaip ir tu,- vyptelėjo Suelis.

        Aš turiu ilgesnį stažą,- sučepsėjo Dulis, akivaizdžiai laimingas, jog rado kaip atsikirsti.

 

,,Taip, tu turi stažą'', pagalvojo indas, ,,didelį, riebų darbo stažą''.

 

Saulė nusileido paslėpdama miestą ir nuplaudama visas istorijas, o danguje kaip didelis kebabo trupinys pakibo jis. Mėnulis.

 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/  

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-05-10 14:58
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media