2021 m. sausio 21 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Ekspromtas

2016-12-20
 
Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

Akvilė Petkevičiūtė

 

Barška stumiama didžiulė garso kolonėlė, traška plastmasiniai ratukai, kurie kliūna ir bet kada grasina nulūžti. Sunkiai pavilkdamas kojas pastatau ketvirtąją kolonėlę į jos vietą. Silikoniniai laidai vingiuoja palei sceną tarsi slidžios gyvatės. Beveik baigta, didžioji dalis aparatūros sumontuota. Ant sulankstomo stalo užkeliu valdymo pultą. Sujungęs laidus, paspaudžiu visus iš eilės mygtukus, jaučiuosi lyg būčiau DJ. Salę užpildo įvairiausi garsai, vieną dainos fonogramą keičia kita. Išdidžiai įžengiu į sceną, įsivaizduoju, kad ji priklauso man, o daugiatūkstantinė minia atėjo tik tam, kad išgirstų mane. Mano batai garsiai kaukši gerą akustiką turinčioje tuščioje arenoje. Užsisvajojęs atsitrenkiu į mikrofoną, šis nuvirsta ir garsiai bumpteli į grindis.

 

Vakaras, salė pilna triukšmingų žiūrovų, nekantraujančių išgirsti savo roko dievaičius. Koncertas turėjo prasidėti prieš penkias minutes, tačiau grupė neskuba išeiti į sceną, jie mano, kad vėluodami atrodo dar „kietesni“. Kas juos ten žino. Žiūrovai pradeda skanduoti grupės pavadinimą ir kviečia juos į sceną. Salėje nubanguoja keli bandomos gitaros akordai. Sulaikę kvapą žmonės nekantrauja. Aš ramiai įžengiu į sceną. Pasigirsta ovacijos, palaikymo šūksniai. Sunkiais žingsniais, drebančiom kojom nušliūrinu prie vieno iš mikrofonų. Ne tik girdžiu, bet ir jaučiu, kaip tylą užpildo įtampa ir aikčiojimai. Suimu mikrofoną.

 Bandau... vienas... du... trys... bandau.

 

Salėje pasigirsta nusivylimo atodūsiai. O ko jie tikėjosi? Aš juk tik tas nereikšmingas „Bandau, bandau“ vaikinukas. Man derėtų apsisukti ir grįžti lindėti į užkulisius. Bet taip gera stovėti prieš šiuos nekantraujančius žmones ir jausti per nugarą bėgiojančius baimės virpuliukus.

 

Padarau tai, ko gyvenime nemaniau kad galėsiu. Išnaudoju pasitaikiusią progą ant scenos. Staigiai čiumpu mikrofoną į rankas, giliai įkvepiu, plaučiai užsipildo oru ir uždainuoju taip, kaip nesu dainavęs gyvenime. Dainuoju seną gerą dainą, kurią žino kiekvienas, ir be muzikos ji skamba velniškai gerai. Salės akustika geresnė nei maniau. Galiausiai į sceną įsiveržia pikti, stambūs ir augaloti apsauginiai, kurie mane sučiumpa ir ištempia į užkulisius, bet ir ten girdžiu, kaip visa salė sutartinai dainuoja priedainį. Rokeriai išskubėjo į sceną ir bandė taisyti padėtį, bent jau jie manė, kad tai daro.

 „Bandau“! Į sceną!- ūžė salė, kurią nutildė tranki roko muzika.

 

Kitądien netekau darbo. Vakar buvo geriausia diena mano gyvenime. Taip, tai tikrai buvo geriausia diena mano gyvenime!   

 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/         

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:17
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media