Rašau ir tobulėju

Vakaris Kiela

 

Lapkričio pirmoji, 2019

 

Viskas prasidėjo prieš aušrą. Bomba virš Niujorko buvo paleista spalio dvidešimt pirmosios rytą. Amerikiečių radarai dėl kažkokios neaiškios priežasties nepastebėjo milžiniškos bombos, kuri per dešimt sekundžių sunaikino viską nuo Manheteno iki Bronkso.  Bičiuliai iš Bostono sakė, kad tokios bombos niekas negalėjo sukurti šiuolaikinėmis technologijomis. Tačiau jie taip pat sakė, kad Bin Ladenas dar gyvas. Po šitos tragedijos buvo sunaikintas Vašingtonas, Maskva, Londonas, Tokijas ir daug kitų žmonijos metropolių.

 

JAV lyderiai po Vašingtono sunaikinimo nežinojo ką daryti, sostinė buvo perkelta į Los Andželą. Ir tada viskas baigėsi. Jokių bombų ir jokių neatpažintų objektų. Niekas nežinojo, nei kas, nei kodėl pradėjo šitą „karą“.  Ir niekam neberūpėjo. Keisti tie žmonės. Vieną dieną jie bijo bombardavimo, kitą dieną jiems reikia eiti į vakarėlį, prisirūkyti žolės ir prišiukšlinti tris Los Andželo rajonus. Geriausia vakaro dalis buvo policija, metanti kvapą gniaužiančias granatas į tų vaikigalių gaują. Sėdėjau ant suoliuko ir kvatojau iš tų gyvenimo negerbiančių narkomanų, kuriuos policija masiškai grūdo į sunkvežimius.

 

 

Lapkričio penktoji, 2019

 

Pasaulis ir toliau sugeba mane nustebinti. Vietoj to, kad prezidentas Volasas bandytų pagerinti Los Andželo kasdieninį gyvenimą, jis nusprendė uždrausti tabako produktus. Nors tai gali pasirodyti kaip gera idėja, prezidentas „Genijus“ tikriausiai pamiršo, kas atsitiko, kai buvo uždrausti narkotikai. Nusikalstamumas augo ir augo. Narkotikų karas sužlugdė Meksiką. Daugelis neagresyvių narkomanų buvo sukišti į kalėjimus. Po paleidimo niekas jų nepriėmė dirbti, todėl jie buvo priversti imtis nusikaltimų. Terminas „istorija pasikartoja“ puikiai tinka šiai tragedijai apibūdinti.

 

Nelegali kontrabanda, tabako pardavinėjimas tamsiuose skersgatviuose ir perpildyti kalėjimai visiškai sužlugdė Amerikos kaip supervalstybės statusą.  Los Andželo gatvėse nusikalstamumas tapo kasdienybe. Šiandien pamačiau policininkus šaudant į minią, kuri taikiai protestavo prieš šį įstatymą. Po kelių akimirkų visus toje vietoje esančius policininkus sušaudė trimis mašinomis pravažiavusi mafija. Net nežinau kaip jaustis. Abiems pusėms galvose negerai. Po šio įvykio daugelis žmonių pradėjo plūsti į Detroitą, kuris po karo suklestėjo.

 

 

Lapkričio septintoji, 2019

 

Jungtinės Amerikos Valstijos žlugo. Jų vietoje dabar dvi naujos valstybės. Laisvoji Amerikos Respublika (trumpiniu L.A.R), kurios sostinė yra Bostonas. Ir Naujoji Amerika su Los Andželo sostine. Palyginus su šita šiukšlių dėže (tik taip ir vadinu Los Andželą) Laisvoji Amerikos Respublika atrodo kaip utopija. Norėčiau ten būti. Bostonas man visą laiką buvo prie širdies. Nemaža krūvelė draugų ten gyvena. Planuoju ten ir keliauti. Rytoj pigiai parduosiu namą ir keliausiu Bostono link. Kas žino, kuo tas prezidentas Volasas dar prikiaulins man gyvenimą.

 

 

Lapkričio aštuntoji, 2019

 

Nu va. Pamiegojau 5 valandas, atsibudau ir įsijungus televizorių užėjo noras tapti teroristu. Po galais, Volasas iš to tuščio moliūgo, kurį vadina savo galva, išmetė paskutinį lašelį proto. Jis uždraudė keliones į LAR. Ką, po velnių, jis čia išsigalvoja. Net nežinau, ką man dabar reikės daryti. Per žinias pranešė, kad dabar daug JAV lojalistų Naujojoje Amerikoje spėjo persikelti į LAR, nes vyriausybė neturi smegenų ir nepradėjo statyti sienų su žvalgybos postais. Bet bijau, kad jau kitą savaitę patekti į LAR bus fiziškai neįmanoma. Todėl negaliu laukti nė vienos minutės, teks bėgti per visą šalį. Manęs laukia keturi tūkstančiai šimtas šešiasdešimt šeši su puse kilometro. Per kelionę neplanuoju daug rašyti.

 

Praėjo 11 valandų nuo mano paskutinės pastraipos. Pagaliau man nusišypsojo laimė. Susidėjęs į kuprinę drabužius, telefoną, asmens dokumentus, dienoraštį ir kompiuterio atmintuką, iškeliavau iš Los Andželo, kuriame toliau vyksta nesąmonės. Policija žymiai įtaresnė, nes ją pakeitė naujais rekrūtais. Volasas nenorėjo farų, kurie galėtų paklusti seniems JAV įstatymams. Eidamas kas antrame kvartale matau po penkis areštuojamus žmones. Per 10 valandų pavyko pasiekti kažkokį mažą miestelį. Nuėjau į parduotuvę nusipirkti maisto ir ten sutikau dvi merginas. Nugirdau, kad jos važiuoja į Bostoną. Šiek tiek drovėjausi paklausti, ar jos leistų man prie jų prisijungti, mat nedažnai šnekuosi su moterimis. Ypač tokio grožio. Išklausiusios mano situaciją jos man atsakė -„Mielai priimsim“. Aš joms negalėjau atsidėkoti. Žinojau, kad niekada nepavyktų kirsti sieną per savaitę, jeigu eičiau pėsčiomis. Jos išgelbėjo mano gyvenimą. Jų vardai yra Ema ir Lilė.

 

Sustojom prie kelio, jos miega furgone. Aš kol kas budžiu ir rašau šį dienoraštį, tačiau jei nenueisiu miegot per 5 minutes, užmigsiu vietoje. Teks pakelt Emą ir perduoti budėjimą jai.

 

 

Lapkričio dešimtoji, 2019

 

Paskutinės dvi dienos buvo pilnos sunkumų. Vakar net neturėjau laiko atsipūsti ir parašyti ką nors. Lapkričio devintosios rytą pabudau nuo baisaus triukšmo, sukelto greitai važiuojančių furgono ratų. Klausiau vežėjų, kas, po velnių, su jomis negerai, kad važiuoja šimto trisdešimties kilometrų per valandą greičiu. Net nežinojau, kad tas furgonas tokiu greičiu gali važiuoti. Jos man atsakė, kad pamačiusios keturias policijos mašinas, kurios kažką vijosi, išsigandusios išvyko. Pasakiau joms, kad greitai važiuodamos jos tik labiau atkreips į save dėmesį.

 

Važiavome apie keturias valandas, kai jos vėl pradėjo lėkti nežmonišku greičiu. Pasirodo, pamatė policijos mašiną, važiuojančią kita kelio puse. Tuomet pasakiau, kad jos baigtų šitaip kvailai elgtis. Lilė man atšovė, kad jos nenori atsidurti kalėjime. Tai išgirdęs paklausiau, kodėl jos turėtų bijoti kalėjimo, jei mes nieko blogo nepadarėm. Kai tik tai pasakiau, supratau, kad kažkas negerai. Ši konfrontacija buvo per daug didelė, kad jos priežastis būtų nekalta. Antras pavojaus signalas buvo, kad jos man nieko neatsakė. Trečią pastebėjau netrukus – tai keistos formos dėžė ant galinės sėdynės.

 

Praėjo beveik devynios valandos ir nė vienas iš mūsų nepratarė nė žodžio. Galiausiai pamatęs degalinę paprašiau jų, kad sustotume nusipirkti užkandžių. Kai sustojome, nuėjau nusipirkti du bulvių traškučių pakelius ir dviejų litrų vandens butelį. Iš degalinės išėjau pirmas ir įlipau į furgoną apieškoti tos keistos dežės. Kai tik ją pradariau, man širdis į kulnus nusirito. Joje buvo nukirsta žmogaus galva, veidas visiškai baltas, nė lašelio kraujo. Galva buvo padėta ant Naujosios Amerikos policininko uniformos. Staiga supratau, kad jos buvo JAV ekstremistės, apie kurias girdėjau žiniose prieš iškeliaudamas. Buvo pranešta, kad Los Andželo paplūdimyje buvo rastas pusnuogis, begalvis kūnas, ant kurio krūtinės buvo išraižyta „JAV amžinai“.

 

Nors manau, kad JAV panaikinimas buvo didelė klaida, šis įvykis man priminė LAR lojalistų nuogąstavimus. Kare nekaltos pusės nėra. Iš dėžės, neliesdamas to vargšo žmogaus galvos, išsiėmiau uniformą, žinojau, kad man jos tikrai prireiks. Tuomet vėl pasileidau keliauti pėsčiomis. Po dviejų šalčio persmelktų valandų mane sustabdė policija ir paklausė, kur keliauju. Pasakiau tiesą, keliauju į Oklahomos miestą. Tada pasiteiravo, kodėl pėsčiomis. Atsakiau, kad neturiu transporto priemonės. Jie man pasiūlė važiuoti su jais, mat jie buvo skubiai paskirti prie Naujosios Amerikos sienos, kur stabdys pabėgėlius. Žinojau, kad atsisakyti negaliu. Nors jie lengvai gali sužinoti, kad aš bandau pabėgti į LAR, be jų pagalbos negalėčiau patekti prie sienos laiku. Po kokio pusvalandžio vienas iš jų atsisuko ir tarė: „Klausyk, mes žinom, kad tu bandai pabėgti į iš Naujosios Amerikos, mes ne kvaili“. Kai jis tai pasakė, aš šalta išraiška jo paklausiau: „Kodėl taip manai?“ Ir išgirdau: „Tau pasisekė. Mes ne farai. Mes tiesiog du beveik normalūs žmonės, kurie stengiasi išgyventi. Mes nešdinamės iš šitos Dievo pamirštos šalies ir mums reikia tavo pagalbos. Supranti, vienintelis būdas lengvai prasmukti per saugomą liniją, kuri yra Oklahomos miesto pakrašty, yra specialus dokumentas iš LAR gynybos departamento. O jame aiškiai parašyti, kad Santos Fe policijos departamentas siunčia vieną policijos mašiną su trim pareigūnais. Deja, mūsų tik du. Mums trūksta vieno faro. Sudominom?“ Aš nusišypsojau – „Atsisakyti būti neišmintinga“. Jie taip pat šyptelėjo ir pridūrė: „Reiks tiktai pavogt iš miesto policininko uniformą ir...“. „Ne, nereikės, aš jau vieną nušvilpiau“,- pasakiau.

                     

Negalėdamas suvaldyti džiaugsmo, vienas iš jų spyrė į mašiną ir suriko: „Opa!“. Tuomet staigiai spustelėjo telefono mygtuką ir automobilyje pasigirdo dainų rinkinys. Pagaliau pajutau kai ką, ko nejaučiau gana ilgai. Tikrą, nesufabrikuotą džiaugsmą. Reikėjo tik šiek tiek geros kompanijos ir puikių dainų, kaip „Back in Black“; „You're an Allstar“ ir „September“.  Jeigu ne tie energetiniai gėrimai, kuriuos man davė Fredas (vienas iš policininkų), būčiau užmigęs.

                     

Oklahomos miestas jau buvo gana arti, todėl sustojom, kad galėčiau persirengti policijos uniforma. Po kokių dviejų valandų pasiekėm miestą. Kai pamačiau tą griuvėsių pilną plotą, kurį kažkada vadino Oklahomos miestu, supratau, kad pasilikti šitoje pūvančioje šalyje būtų pražūtis. Gatvėse mačiau gal kokius dešimt žmonių. Neatrodė, kad šis miestas turėjo elektros. Išvažiavus už jo ribų mane apėmė panika. Žinojau, kad jų planas pilnas spragų. Jeigu kertant sieną paprašys mūsų asmens dokumentų, mums galas. Jeigu jie žino, kaip atrodo policininkai, kurie turėjo čia atvykti, mums irgi galas. Jeigu jie mane atpažins, mums vis tiek galas.

                     

Pasiekėme saugomą liniją, prie mūsų priėjęs sargas paprašė leidimo. Fredas padavė popierius. Žvilgtelėjęs sargybinis liepė parodyti asmens dokumentus. Net nespėjau sureaguoti ir pamačiau, kaip Martynas (policininkas, vairuojantis mašiną) nušovė sargybinį. Pradėjome lėkti. Fredas beveik minutę, net neįkvėpęs, rėkė visus man žinomus keiksmažodžius. Fredas minėjo, kad jie pataikė sistemos pertvarkymo laiku, kai visi penkto sektoriaus sargybinių padėjėjai suvažiuoja prie sienos ir siunčia dienos raportus į sostinę. Ši procedūra užtrunka dešimt minučių. Deja, kai privažiavom prie posto, pavėlavom 7 minutėm. Dabar mums reikėjo pasiekti sieną per 2 minutes. Nespėjome. Prie sienos pamatėme keturis patrulius, kurie griebėsi už ginklų ir pradėjo į mus šaudyti. Kelios kulkos pataikė į mašiną. Greitai pasukome. Važiavome palei sieną ieškodami tarpo.

 

Po kelių akimirkų prie mūsų priartėjo policijos mašinos. Fredas griebėsi už kalašnikovo ir atsidaręs langą, juokdamasis kaip koks beprotis, pradėjo šaudyti į mus besivejančias mašinas. Visai pasisekė. Jis sustabdė net dvi policijos mašinas. Kai iššaudė visas kulkas, jis griebėsi granatos ir sviedė ją atgal. Sprogimas nukepė dar dvi mašinas. Kitos atstrenkusios į tą metalo laužą irgi sustojo. Pamatę dar statomą sienos dalį sustojome. Iš mašinos pasiėmę virvę užlipome į žvalgybos bokštelį ir netoliese pastebėjome malūnsparnius, kurie skrido mūsų link. Greitai pritvirtinus virvę pradėjom leistis. Martynas sviedė dvi granatas į mūsų mašiną ir taip pat pradėjo kabarotis žemyn. Mums pasisekė.

                     

Deja, nuotykiai dar nepasibaigė. Mūsų dar laukė šimtas kilometrų kelio neutralioje zonoje. Ši zona buvo gana miškinga. Tai mums suteikė apsaugą nuo malūnsparnių. Keliavome visą dieną. Teko ne vieną kartą sustoti, pasislėpti ir palaukti, kol malūnsparniai praskris pro šalį. 9 valandą aš juos sustabdžiau ir pasakiau, kad jei mes tučtuojau neapsistosime, aš nukrisiu ir miegosiu vietoje. Po galais, nemiegojau jau beveik pusantros paros. Jie sutiko ir mes pradėjome ieškoti vietos nakvynėj. Sustoję prie mažos olos greitai užkandome.

 

 

Misijos raportas: Lapkričio vienuoliktoji, 2019

Seržantas Maiklas Konlis.

L.A.R vyriausybės nuosavybė.

 

501-asis būrys buvo išsiųstas į Neutralią Zoną apžiūrėti nutūpusio Naujosios Amerikos kovinio lėktuvo. Tik kai mūsų mašina įvažiavo į Neutralios Zonos teritoriją, misijos kontrolė mums pranešė apie keturis naujus kovinius lėktuvus, skrendančius link nutūpusiojo. Likus kilometrui iki misijos tikslo aš ir mano komanda išgirdome sprogimus ir susišaudymą. Atvykę prie kovinių lėktuvų apieškojome teritoriją. Joje buvo bent šimtas mirusių Naujosios Amerikos karių ir trys vyriškiai. Du iš jų buvo identifikuoti kaip Fredas ir Martynas Rodžersai. Abu broliai buvo nusikaltėliai iš Niu Meksiko. Tačiau trečiasis vyras buvo neidentifikuotas. Jo pirštų antspaudai su niekuo iš mūsų informacijos bazės nesutampa. Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek atskleidžia jo tapatybę, yra dienoraštis, kuriame jis save vadina Džordano. Deja, dienoraščio apimtis labai trumpa, todėl beveik nieko tikslaus apie jį nesužinojome.

 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/