2021 m. sausio 21 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: 6 šlovės puslapiai

2016-11-29
 
Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Akvilė Petkevičiūtė

 

Rugsėjo 11 diena

 

Ši diena yra labai svarbi mano gyvenime. Šiandien mano knyga „Paukštis“ tapo geriausia metų knyga savo kategorijoje. Tai taip nuostabu! O negana to, man dar išmokės premiją. Taip ir žinojau, kad sulauksiu pripažinimo – aš esu teisingame kelyje. Iš laimės norisi šokti ir dainuoti, kvailioti ir viską daryti vienu metu. Valio!

 

Bet, deja, ne viskas yra taip tobula. Jau antra diena, kai negaliu pabaigti savo detektyvinio romano. Detektyvas Kibirinis niekaip negali ištirti painios ir labai paslaptingos panelės Clean, atvykusios iš užsienio, bylos. Nors šis detektyvas yra patyręs ir išmano savo darbą, niekaip negali susieti savo dailios ir apsukrios sekretorės su šia byla. Ak, tos moterys! Bet aš Kibirinio pusėje ir tikrai žinau, kad jis ją prigriebs už uodegos. O tada ateis laiminga pabaiga...

 

 

Rugsėjo 16 diena

 

Sekmadienis. Ilgai lauktas savaitgalis, pagaliau bus galima atsipūsti. Nors kam man tas poilsis? Aš esu garsi ir netgi tarptautinio pripažinimo sulaukusi rašytoja, jokios darbo valandos man nedaro įtakos. Būtų absurdiška, jei dirbčiau kokiame nors prekybos centre eiline darbuotoja. Ar galit įsivaizduoti?! Tikrų tikriausias absurdas!

 

Net naktimis negaliu miegoti, vis nepaliaujamai galvoju apie poną Kibirinį. Nesiskundžiu savo lakia vaizduote, ne kartą buvau detektyvo kailyje, bet ta byla tokia neįkandama... Clean kūnas jau seniai atšalęs, o jokie įkalčiai neveda prie dailiosios sekretorės, kurios vardo pats Kibirinis nemoka ištarti. Apsukri bjaurybė! O gal ji pati vagia ar klastoja įkalčius? Kuo toliau, tuo įdomiau.

 

 

Rugsėjo 29 diena

 

Šiandien aplankiau savo draugę Rūtą, kuri gyvena Kaune. Negaliu patikėti, bet ji apie mano knygos apdovanojimą nieko nežinojo. Kaip taip gali būti? Tikriausiai dėl to, kad naujienos Kauną pasiekia vėliau nei sostinę. Juk tiek reklaminių plakatų ir skrajučių prekybos centre skelbė apie geriausios metų knygos rinkimą. Nepastebėti – neįmanoma! Koks tamsus žmogus ta Rūta, visai nesidomi literatūra. Kai išleis mano detektyvą, asmeniškai nusiųsiu jai paštu.

 

Bet tas detektyvas... Vargo upės. Pasirodo, sekretorė nekiša savo juodai lakuotų nagučių prie įkalčių. Bet ji vis tiek yra susitepusi. Gal ji turi užnugarį iš viršaus? Gal ją kas nors užstoja?  Ir nukreipia Kibirinio dėmesį. Bet krinimalinės policijos viršininkas, visų gerbiamas ponas Vytautas Šluotkotis, atrodo toks padorus vyriškis. Jo tikrai niekas neįtartų, nepalaikytų neigiamu veikėju. Bet to ir reikia. Kokia intriga!

 

 

Spalio 4 diena

 

Ką tik grįžau iš kaimo. Buvau svečiuose pas savo gimines, šventėme tetos Jadvygos šešiasdešimt penktajį gimtadienį. Kokia buvo šventė! Nenuostabu – juk jubiliejus. Buvo tokių skanių valgių, kokių seniai neteko ragauti – obuoliais kimšta višta tirpo burnoje, o obuolių pyragas tikras gardėsis, naminė gira kvepėjo šviežia rugine duona, visiems pyragaičiams apibūdinti net trūksta žodžių.

 

Buvo taip malonu visiems papasakoti apie savo sėkmę. Visi mane sveikino! Bet įsitikinau, kad šį detektyvinį romaną reiks išsiųsti visiems draugams ir giminaičiams. Apšviesiu žmones, tegu susipažįsta su mano pripažinta kūryba.

 

Turėdama laisvą minutę prisėdau prie detektyvo. Kad ir kaip norėjau, bet ranka nekilo apjuodinti pono Šluotkočio. Tikriausiai buvau visiškai beviltiškoje padėtyje, kad net norėjau apkaltinti patį Kibirinį. Bet tuomet kam detektyvui tirti bylą, jeigu jis pats nori, kad byla liktų neišaiškinta. Nelogiška!     

 

 

Spalio 12 diena

 

Jau kas šiandien nutiko... jergutėliau, net neturiu žodžių apsakyti. Buvau taip pažeminta. Ryte užėjau į prekybos centre esantį knygyną, norėjau pasidairyti, sužinoti, kas dabar populiaru ir perkama ir kilo nenumaldomas smalsumas pasižiūrėti į savo knygą, kaip ji išdidžiai stovi lentynoje ir kaip ją perka susidomėję skaitytojai. Prisistatė malonus konsultantas, nuvedė beveik į patį parduotuvės vidurį, kur stovėjo TAS stendas. Jis skelbė – geriausia metų knyga. Aukštai iškėlusi galvą priėjau arčiau ir likau nemaloniai nustebusi... tiesiog pasibaisėjusi. Mano knygos vietoj stovėjo kažin kokia kita knyga! Kaip taip gali būti? Pirmiausia man šovė mintis, kad tai kažkokia klaida... baisi klaida. Akiplėša konsultantas užtikrintai patvirtino, kad jokios klaidos čia nėra. Visiškas absurdas! Juk ant mano knygos galinio viršelio ir mano nuotrauka puikuojasi, o tas storžievis net neatpažino. Išėjau iš knygyno, nes neturėjau noro ginčytis su tokiu akiplėša.

 

Grįžau namo labai įpykusi, viskas dėl šio fiasko knygyne. Iškart prisėdau prie kompiuterio, kad parašyčiau neigiamą recenziją apie tokį neišprususį konsultantą Karolį, kaip kad skelbė jo darbuotojo kortelė. Buvau taip susierzinusi, kad net nusilaužiau nagą, per stipriai spausdama klavišus. Tikiuosi, tokia įžeidžianti klaida greitu metu bus ištaisyta, o toks darbuotojas lėks iš darbo.

 

Per visą suirutę nepamiršau vargšelio Kibirinio, kuriam panelės Clean byla tokia neįkandama, kad net verkti norisi. Bet kaip tik šiandien kilo geniali mintis. Juokinga, bet tik nutikimo knygyne dėka, detektyvas, dar kartelį apžiūrinėdamas aukos kūną, jos plaukuose rado įsipainiojusią juodai lakuoto nago nuolaužą. Kas taip dažo nagus? Ogi apsukrioji sekretorė. Bum! Byla beveik baigta.

 

 

Spalio 25 diena

 

Maniau, kad blogiau nebegali būti. Ir pasirodo klydau. Jau kas šiandien nutiko, net priešui nelinkėčiau. Ryte elektroninio pašto dėžutėje radau aštuonių dienų senumo atsakymą iš knygyno administracijos. Žinoma, nudžiugau. Tik spragt ir akimirksiu atsiverčiau laišką, o akys pačios siurbte įsisiurbė į tekstą. Pradžioje buvo nieko nesakantis formalumas, bet jo tęsinys mane kone išmušė iš vėžių. Jei būčiau stovėjusi – tikrai nukrisčiau. Jie aiškina, kad čia nebuvo jokios klaidos. Jokios klaidos?! Pasak jų, čia ir yra tikroji metų knyga, kurios autorės vardas toli gražu nėra manasis. Gražiausiai! Vienas paprastas elektroninis laiškas ir visas mano gyvenimas sugadintas.

 

Bent jau Kibiriniui kur kas geriau. Jis per plauką nuo bylos išaiškinimo, bet vargšelis nesuveda galų. Galvoja apie nago DNR tyrimus ar dar kažką panašaus, bet akivaizdaus dalyko taip ir nemato. Tik staiga į jo kabinetą užeina sekretorė su šūsnimi popierių, juos dailiai padeda ant detektyvo stalo. Trumpas žvilgsnis ir Kibirinis netenka amo, sekretorės vidurinio piršto nagas trumpesnis, matosi, kad lūžio žymės gražiai nudildintos, bet šįsyk mėlynai lakuoti nagai nevienodo ilgumo. Jis galvą gali guldyti, kad prie jo stovi žudikė. Paslaptingoji nusikaltėlė, kurią buvo taip sunku surasti, dabar lyg ant lėkštutės jam pateikta. Vos prabėgus kelioms minutėms, rankos mėlynais nagučiais surakintos antrankiais, o iš abiejų pusių stovi po policininką. Byla baigta, bet Kibirinis nėra toks laimingas, koks galėtų būti.

 

Sausis

 

Pabaigus detektyvinį romaną taip palengvėjo, lyg akmuo nuo širdies nusirito. Jaučiau tokią atsakomybę jį pabaigti ir pagaliau pavyko. Bet dabar kasdienybė tapo nuobodžia rutina, be įdomių ir nenuspėjamų bylos detalių, prieš akis nebematau susirūpinusio Kibirinio veido. Norėdama užpildyti tą tuštumą, pradėjau kurti eiles. Visas mano rankinės dugnas buvo nuklotas suglamžytais, apiplyšusiais lapeliais su atskirais eilučių fragmentais, pradėtais, bet nepabaigtais eilėraščiais. Bet dabar nebematau prasmės to daryti... nebematau reikalo rašyti dienoraštį. Nes viskas, kuo tikėjau, kuo save laikiau, pasirodo buvo... fantazija. Tai supratau, kai vieną kartą valytojos kambarėlyje rašydama haiku, sulaukiau savo viršininkės įtūžio, ji buvo tiesiog įsiutusi, kad vietoj to, jog dirbčiau, aš užsiiminėjau niekais. Kai bandžiau jai viską paaiškinti, ji ištarė frazę, kurios ligi šiol negaliu pamiršti.

„Tu nesi garsi rašytoja, tu net nesi paprasta rašytoja, tu esi eilinė valytoja, kuri yra niekas.“

 

Mano detektyvinis romanas, kaip ir „Paukštis“, atgulė į naktinio staliuko stalčių, pasuktas raktelis gailiai spragtelėjo. Netrukus buvo nusviestas giliai giliai, toli toli į skaidrų kaip stiklas ežero vandenį. Prisipažinsiu, norėjau sviesti ir knygas, bet negalėjau, rankos būtų nekilusios.

  

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/  

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:19
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media