2021 m. balandžio 21 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Vakaro žvaigždė

2017-09-12
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Akvilė Petkevičiūtė

 

Žurnalistas gauna užduotį apsilankyti iškilmingame renginyje, kurio metu renkami metų žmonės. Jis stengiasi įamžinti kiekvieną akimirką. Vaikinas svajojo pats kada nors tapti šio renginio nominantu. Vakarėliui įsisiūbavus sužino, kad metų dainininke išrinkta Amanda ir kad dingo jos veislinis šuniukas. Jis peržiūri nuotraukas, kurias tą vakarą padarė savo fotoaparatu, ir randa tą, kurioje stovi besišypsanti, pritrenkiančiai atrodanti muzikos dievaitė su savo keistai akis išsprogdinusiu ir žvilgsnį į žurnalistą nukreipusiu šuneliu. Šunelis juodas, turi kelias dėmeles bei juodą priekinę leteną.

 

Tvirtai rankose laikydamas brangų fotoaparatą, vaikinas nušvinta supratęs, kad tai jo proga tapti didvyriu – jis gali surasti dingusį šunį.

 

Žurnalistas detektyvo akimis peržvelgia susirinkusius ir ieško, nuo ko galėtų pradėti savo tyrimą. Visai nesunkiai jo akys užkliūva už merginos, dėvinčios rožinius marškinėlius su Amandos nuotrauka. Po ja dailiai suraitytas autografas, kuriuo mergina didžiuojasi labiau nei didžiausiu apdovanojimu. Ji papasakoja, kaip bandė pagauti pabėgusį Pufį (ji, be abejo, žino dingusio šuniuko vardą ), bet šis ją aplojęs ir vos neįkandęs nudūmė link parko.

 

Palikęs Amandos gerbėjų klubo prezidentę laukti dar vieno autografo, žurnalistas patraukė link parko. Vos tik įžengė pro parko vartus, vos neįvirto į sušluotų rudeninių lapų krūvą. Tuojau pat prisistačiusi kiemsargė buvo pasiryžusi jį išbarti dėl į šalis išbarstytų lapų, bet nespėjo, nes vaikinas spėjo tam užbėgti už akių, jai priešais veidą pakišęs fotoaparatą su nuotrauka. Kiemsargė, išgirdusi apie dingusį šunį, pareiškė, kad nuotraukoje jūrų kiaulytė, o ne šuo. Įvertinęs situaciją, kad ginčytis beprasmiška, paliko moterį su rudeniniais lapais.

 

Šalia parko yra sankryža, prie kurios užsidegant žalio šviesoforo signalo nekantriai laukė žurnalistas. Eidamas link miesto centro sutiko berniuką, kuris nešėsi medinį kardą. Vaikas, paklaustas apie dingusį augintinį, pradėjo smarkiai linksėti galvą ir baksnoti ekraną su nuotrauka: „Taip, jis matė šunį!“ Berniukas radęs šuniuką besibastantį gatvėje, jį pavaišino dešros gabalėliu ir taip įgijo jį persiokiojančią uodegą. Nelaimei, miesto centre vyko gamtosaugininkų streikas, kuriame šuo pasimetė. Berniukas nuėjo savo keliais, o vaikinas patraukė toliau.

 

Už kelių posūkių ausis pasiekė protestuojančiųjų šūksniai – minia žmonių su plakatais rankose prieštaravo naujo fabriko statyboms. Dėmesį patraukė dvi merginos, kurios buvo taip įsitraukusios į savo ginčą, kad net nematė, kas vyksta aplinkui. Viena jų aršiai kovojo už gyvūnų teises, o kita, paremdama savo prieštaravimus argumentais, pasisakė už aplinkosaugą. Sulaukęs tinkamos progos, žurnalistas jų paklausė, ar jos kartais nematė dingusio Pufio. Merginos, kurios vos prieš kelias sekundes buvo pasirengusios viena kitai perkąsti gerkles, dabar sutartinai rodė eiti tiesiai, nes tuo keliu matė nubėgantį šunelį.

 

Nors eidamas miesto gatvėmis, vaikinas dairėsi į visas puses, niekur šuniuko ar pėdsakų, vedančių link jo, nesimatė. Šalia perėjos jį užkalbino aklas vyras, kuris norėjo sužinoti, kiek dabar valandų, o pasiteiravus apie šuniuką vardu Pufis, nurodė pasukti kairėn.

 

Už kelių posūkių ir gatvių vaikinas vėl atsidūrė tuščiame parke. Jau buvo pasiryžęs nuleisti rankas dėl nepavykusios paieškos ir keikė save, kam paklausė kelio aklo vyriškio, nes jis vėl atsidūrė ten, nuo kur paieškos prasidėjo.

 

Išgirdęs amsint šunį žurnalistas pabudo iš savo apmąstymų ir nepatikėjo tuo, ką išgirdo. Pamanęs, kad jam prisisapnavo, ketino grįžti į renginį, nes šis turėtų būti dar nepasibaigęs, bet sulaukęs dar kelių amtelėjimų, apsisuko link garso šaltinio. Parko pakraštyje linksmas lapų krūvoje vartaliojosi mažas šuniukas. Tas pats šuo iš nuotraukos.

 

Vos po kelių akimirkų, žurnalistas spindėjo iš džiaugsmo, po pažastimi nešdamasis Pufį, o šis atkakliai kandžiojo ir draskė jo rankovę, kas vaikinui šiuo metu mažiausiai rūpėjo.

 

Vakaro fotografas grįžo pačiu laiku, nes renginys ėjo į pabaigą, bet dar nebuvo pasiekęs laiko, kai svečiai pradeda skirstytis namo. Visi buvo priblokšti pamatę žurnalistą, nešiną mažučiu, tikrai šiek tiek į jūrų kiaulyte panašiu šuniuku. Vos pamatęs Amandą, Pufis pasileido tekinas pas šeimininkę - tikriausiai pamatė, kad gatvės gyvenimas ne jam.

 

Vaikinas buvo priblokštas, kai renginio vedėjas jam įteikė prizą „Vakaro žvaigždė“, nes tai buvo vienos iš jo svajonių išsipildymas.    

 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-20 14:09
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media