2021 m. balandžio 21 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Susitikimai

2017-05-02
 
Igno Burneikos piešinys (LVJC dailės studija, vad. L.Mažeikaitė)/ E.Straigytės nuotr.

Igno Burneikos piešinys (LVJC dailės studija, vad. L.Mažeikaitė)/ E.Straigytės nuotr.

Miglė Gerčaitė

 

Namie buvo labai karšta. Vaikas nusispyrė antklodę, bet vėsiau nepasidarė. Niežtėjo gerklę ir nosį, pradėjo kosėti. Tamsus kambarys skendėjo rūke, tad nieko negalėjai įžiūrėti. Berniukas atsisėdo lovoje, atrodo, jį mama pašaukė. Kažkas sutraškėjo, krito. Sudrebėjo visas namas.

x

 

Čirškė telefonas. Eimantas nerangiai ranka graibstė naktinio staliuko paviršių. Neramūs pirštai užčiuopė lempos laidą. Paspaudė mygtuką ir nauja, juodai žvilganti lempa įsitvieskė. Vaikinas apžvelgė stalviršį tiek, kiek leido sopančios akys. Telefonas bevibruodamas jau buvo nukeliavęs iki staliuko krašto, kėsinosi nukristi ant grindų. Eimantas griebė cypiantį įtaisą, išklausė balsą ragelyje ir šoko iš lovos. Visi miegai išsilakstė.

 

Mažas, pilkas automobiliukas lėkė tamsiomis miesto gatvėmis. Vienintelė paguoda Eimantui buvo ta, kad tokiu ankstyvu metu keliuose kitų vairuotojų pasitaikydavo labai retai. Nusižiovavo.

 

Tolumoje švietė raudonas šviesoforo signalas, bet Eimanto koja nuo greičio pedalo nesitraukė. Geltoni gatvės žibintai skriejo pro šalį. Staigiai stabdė. Sucypė padangos ir pilka mašina beveik tuoj pat sustojo ant kelkraščio. Vaikinas iššoko iš automobilio ir nubėgo į nuovadą.

 

Po keturių minučių raudona mašina skriejo keliu. Sirena kaukė kurtinančiu garsu, bet prie to Eimantas jau buvo pratęs. Nesvarbu, kiek kartų, sulaukęs skambučio, lėkdavo į įvykio vietą, visuomet pilve atsiverdavo tuštuma. Niekas jo negąsdindavo taip, kaip nežinojimas, kas laukia, kai pasieks kelionės tikslą. Bet ne nuo mirties baimės kūną krėsdavo šiurpuliukai, o nuo bejėgiškumo.

 

Stovėdamas priešais liepsnose paskendusį namą pili vandenį, o tavo veidą glosto karštis. Ir supranti, kad viskas – post factum. Kaip toliau gyventi žmonėms, kai viskas, ką jie turėjo, virto pilka pelenų krūva? Verkiančio vaiko balsas, prašantis išgelbėti jo meškiuką, tarsi peilis vis sudurdavo širdį.

 

Komanda išvirto iš automobilio ir kibo prie darbų. Pro nedidelio namelio langus veržėsi juodi dūmai.

 

− Mama, kačiukas,− išgirdo sakant. Eimantas tyliai nusikeikė ir patraukė link degančio namo.

 

Durys vos laikėsi ant vyrių. Iš karto pajuto tvieskiantį karštį. Įžengęs vidun įsiklausė, bandydamas išgirsti kniaukimą ar bent jau tylų krebždenimą. Nieko negalėjo įžiūrėti, bet atkakliai skynėsi kelią pirmyn. Velniai rautų tą jo jautrią širdį ir tą kvailą katiną. Garsiai sutraškėjo medis.

 

Nukrito sija.

 

x

 

Marija rankomis trynė baltą chalatą. Neatrodė, kad dėmė bluktų ar mažėtų, bet nepaisant to, jaunoji gydytoja toliau stengėsi. Nepažįstamas vyriškis, skubėdamas koridoriumi, atsitrenkė į ją ir kava išsiliejo jai ant krūtinės. Gerai, kad jau buvo atvėsusi, nes laiko gydytis nudegimus Marija tikrai neturėjo. Pagalvojo, ar tikrai įmanoma medžiagoje pratrinti skylę. Kišenėje gulintis daviklis pradėjo pypsėti ir moteris atsiduso. Užsimetusi drėgną chalatą ant peties, išėjo iš ligoninės tualeto.

 

Pirmo laipsnio nudegimai, sumušimai, galimas apsinuodijimas smalkėmis. Marija perdavė nurodymus sesutėms ir paliko jas rūpintis jaunuoliu. Pati pasirąžė ir žvilgtelėjo į koridoriuje kabantį laikrodį. Štai prabėgo jos pietų pertrauka ir ji – vėluoja. Paskubomis atsiprašė Linos, budinčios skyriuje. Nešina mėlyna rankine ir chalatą palikusi bendrajame kambaryje, išskubėjo pro duris.

 

Nepastebėjo šaligatviu bidzenančio šuns, o juo labiau ilgo, juodo pavadėlio, besivelkančio paskui. Viena koja užkliuvo už juodos virvės ir Marija akimirkai prarado pusiausvyrą. Tylomis pasidžiaugė, kad šiandien neįsispyrė į raudonus aukštakulnius, o pasirinko mėgstamiausius lakuotus batelius. Išsilaisvinusi iš pavadėlio, tvirtai atsistojo ant abiejų kojų ir atsiprašė sutrikusio šeimininko. Įkvėpė, susitvarkė plaukus ir nuskubėjo į darželį pasiimti dukros.

 

Senyvas vyras patapšnojo galvą savo taksui ir pavaišino sausainiu. Nesitikėjo, kad rudasis nenaudėlis atsispirs pagundai įkąsti moteriai taip netaikliai pastačiusiai koją. Paraginęs Bruknių, vyriškis patraukė pėsčiųjų taku. Maršrutas ir jam, ir jo augintiniui buvo gerai pažįstamas. Jie kiekvieną dieną bent pusvalandžiui išeidavo pasivaikščioti iki mažo parkelio netoli namų. Kartais tik spėdavo prieiti tamsius vartelius, vedančius į medžių džiungles, o Bruknius jau timpčiodavo pavadėlį, šeimininką tempdamas namų link. Nepykdavo ant šunelio senis Mykolas, nes puikiai jį suprato. Kartkartėm ir jis mieliau pasėdėtų namie, negu kėblintų į parkelį, bet vyras buvo stiprus, valingas. Seni kaulai girgždėdavo su kiekvienu žingsniu, bet lazdelės Mykolas niekad nepritrūkdavo. Buvo per daug išdidus.

 

Švelnus vėjelis glostė žolę, saulė šildė veidą. Vyriškis neskubėdamas žingsniavo keliu. Galvojo apie namie paliktą fikusą, vis primindamas sau, kad reikia augalėlį palaistyti, apie Onę, dirbančią parduotuvėlėje ant kampo, − ji visada įdėdavo ką nors ir Brukniui, netgi apie balkonėlio duris, kurių kaimynas, nors ir žadėjo, vis dar nesutaisė.

 

Tolumoje galėjo įžvelgti žaliąjį parkelį. Bruknius bidzeno jau greičiau. Nežinia, ar jis skubėjo palakstyti tarp medžių, ar norėjo greičiau prieiti vartelius, kad galėtų apsigręžti ir lėkti į Onės parduotuvėlę, kur jo laukia skanios dešrelės ar koks kitas skanėstas.

 

Pasigirdo automobilio signalas, sucypė padangos. Dviračio ratas nuriedėjo keliu ir prigulė ant šaligatvio. „Vajetau, kaip būna“, pagalvojo Mykolas. Būtų paskubėję, gal dabar jie su Brukniumi ant kelelio gulėtų. Šuo gailiai suinkštė, glausdamasis prie šeimininko kojos. Matyt, išsigando. Šiandien namo patrauks anksčiau.

 

Nojus gulėjo ant kelio. Dešinė ranka skausmingai tvinkčiojo, greičiausiai lūžo. Įdomu, ar draudimas apmokės? Jis tvarkingai važiavo per žalią šviesoforo signalą. Tai automobilis įlėkė į gatvę nelaiku. Pasukęs galvą į šoną, pamatė link jo žingsniuojančius lakuotus batelius. Moters balsas atsiprašinėjo ir klausinėjo, kaip jis. Ar skauda, ar gali atsistoti. Atsistoti jis galėjo, bet visai gera buvo tysoti ant šilto asfalto ir jausti veidą glostančius saulės spindulius.

 

Nojaus dviračiui, švelniai tariant, − šakės. O dar visai naujas buvo. Blizgantis, raudonas. Ir sėdynė – iš geros odos. Daug, savomis rankomis uždirbtų, pinigų Nojus išleido tam nelemtam dviračiui. O dabar ant kelio guli ir jis, ir dviratis, abu − sutalžyti.

 

− Čia netoli ligoninė, pats nueisiu. Vis tiek ten važiavau... − išgirdo save sakant.

 

Moteris kiek keistokai į jį pasižiūrėjo, bet daugiau žodžio nepratarė. Atsistojęs ant abiejų kojų, vaikinas liūdnai nužvelgė savo vienaratį ir nusprendė, kad nieko doro iš jo nebepadarys. Patapšnojo kišenes, apsižiūrėjo ir įsitikinęs, kad skrisdamas nuo dviračio nieko nepametė, patraukė link ligoninės. Ši stovėjo visai netoli, už kampo. Kairę ranką prilaikydamas dešine, Nojus ant pilkšvų pastato sienų bandė rasti užrašą „Priimamasis“.

 

Administratorė liepė palaukti, tad Nojus prisėdo ant tamsiai raudono minkštasuolio. Ranką vis dar diegė, bet skausmas buvo bukas. Ketino tik aplankyti brolį, šiandien paguldytą į ligoninę, bet taip nutiko, kad ir pats tapo pacientu. Ant kito suolelio krašto sėdėjo berniukas, susisupęs į margą antklodę. Atrodė, tarsi ji būtų susiūta iš spalvotų kvadratėlių. Šalia vaiko vėpsojo į sieną atremtas meškiukas.

 

Berniukas pasuko galvą ir jų žvilgsniai susitiko. Kelias akimirkas abu tylėdami žiūrėjo vienas į kitą ir Nojus kažkodėl sutrikęs leptelėjo „Labas“. Vaikas lyg linktelėjo galva, lyg ne ir nukreipė žvilgsnį. Nojui kilo mintis, kad galbūt berniukui nutiko kažkas negera, juk jie vis dėlto – ligoninėje.

 

O galbūt jį išgąsdino vaikino mėlynuojanti ranka. Sveikąją ranką Nojus įkišo į kišenę, panaršė. Ištraukė porą saldainių. Vieną padavė meškiukui, dėvinčiam varlytę, kitą pasiūlė vaikui. Šis šyptelėjo. Nojų pakvietė seselė.

 

Įėjęs į kabinetą, atsisėdo ant kėdės, šalia popieriais nukrauto stalo. Suskambo baltas telefonas. Gydytoja tarsi atsiprašydama šyptelėjo ir pakėlė ragelį. Kitame laido gale pasigirdo tylus moters balsas.

 

− Taip, vis dar čia, - į nežinia kokį klausimą atsakė gydytoja. – Taip, viskas gerai.

 

Nojus apžiūrinėjo kabineto sienas. Vienoje pusėje kabėjo spalvotas plakatas su sveikos mitybos piramide.

 

− O mama kaip?

 

Kitoje kabėjo žmogus atvertu pilvu. Jame įvairiomis spalvomis švietė organai.

 

− Gerai, nusiųsiu seselę kartu... Kuri, penkta? Gerai, ačiū.

 

Kabineto kampe tūnojo pamirštas skeletas pražiota burna.

 

− Atsiprašau, turėjau atsiliepti. Na, kaip jūsų ranka? – Paklausė Nojaus ir atsisėdo prie balto stalo.

 

Apžiūrėjusi ranką, moteris pasakė diagnozę. Ranka lūžusi ir ją teks gipsuoti, tačiau nieko sudėtingo, kaip pavyzdžiui, operacijos, daryti nereikės. Iš Nojaus išgirdusi, kad jį sužeidė per automobilio avariją, prasitarė, jog dažnai po avarijų traumos būna daug rimtesnės ir pridūrė:

 

− Matyt, šiandien jums sėkminga diena.

 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/ 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-05-23 16:01
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media