2021 m. sausio 21 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Smalsumas

2017-10-31
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Emilija Daugelavičiūtė


Dėžutė buvo maža. Dažai apsilupę, bet vis tiek galėjai įžiūrėti, kad kažkada ji buvo juoda. Dangtelis stipriai aplamdytas, bet spyna vis dar laikėsi tvirtai. 


Dirbdamas statybų aikštelėje Tomas yra radęs daug keistenybių: dienoraštį, stiklainį, pilną centų, vaikiškų dantų kolekciją skardinėje. Kartą pažįstamas iš Šiaulių pasakojo radęs žmogaus kaulus, o Viktoras iš Lenkijos teigia radęs kometą. Tomas nežinojo, kiek tuose pasakojimuose buvo tiesos, bet jis jautė, kad šis radinys jį kažkuo traukia. Juk niekas neužkastų tuščios dėžės savo kieme, tuo labiau su spyna. Tomas atsargiai pakėlė skrynutę ir lengvai ją pakratė. Nieko nebuvo girdėti. "Arba ji tuščia, arba ji pilna iki pat dangčio," mąstė darbininkas. 


Vyriškis dėl visa ko dar kartą įsitikino, kad kiti darbininkai dar nebuvo atvykę į statybvietę, ir nuėjo ieškoti įrankio, su kuriuo galėtų atsikratyti spynos, skiriančios jį nuo naujai rasto lobio. 


Pirmiausia jis pabandė paprastą plaktuką tikėdamasis, kad spyna bus surūdijusi iš vidaus, tačiau ji net negirgžtelėjo. Tuomet darbininkas nusprendė spyną nupjauti lankiniu pjūklu. Procesas užtruko daug ilgiau, nei Tomas tikėjosi. Jau abi rankos buvo spėję pavargti, tačiau nesimatė, kad spyna būtų net mažiausiai pažeista. Taigi darbininkas sumąstė pabandyti spyną išlydyti, bet ir tai nepavyko. Pabandė užmesti kranu betono luitą. Nusivalė ir beveik paskutinieji dežutės dažų likučiai, tačiau spyna nė nekrustelėjo. Statybininkas jau ėmė nerimauti - gal jis jau netyčia sugadino tai, kas yra skrynios viduje. Galiausiai jis nusprendė, kad jei spynos nenuims, vis tiek niekada nesužinos, kas šio paslaptingo radinio viduje. Iš nebežinojimo ką daryti ir iš beviltiškumo Tomas prie dėžės pritvirtino kelias dinamito lazdeles. Net ir statybvietėje sprogstamosios medžiagos naudojamos labai retai - tik išskirtiniais atvejais, kai kitos išeities nėra. Tomo nuomone, dabar ir buvo toks atvejis. 


Į aikštelę jau po truputį pradėjo rinktis darbininkai, kai nuaidėjo sprogimas. Vyrai apsikabinę savo termosus net šoktelėjo iš išgąsčio. 


- Viskas kontroliuojama! Nebijokit! - pasiekė truputį užkimęs Tomo balsas. 


Ir taip, ir šiaip darbininkas žiūrėjo į šią dilemą, bet vis tiek nesugalvojo, ką reikia daryti su dėžute ir spyna, kurių net sprogimas neatidarė. Pasimetęs darbininkas jau buvo pasiruošęs pasiduoti, bet staiga per aikštelę nuaidėjo klausimas: 


- Gal kas pametė raktą?! Čia prie šiaurinių pamatų liekanų guli. 


Tomo širdį užpildė viltis. Juk ten jis ir rado šią spyną. "Nejaugi aš sugebėjau nepastebėti rakto?" - pasipiktinęs savimi darbininkas nusispjovė ir nuskubėjo link bendradarbio, radusio raktą. Prie pamatų stovėjo Nojus ir šiek tiek pasimetęs dairėsi. Tomas jam pamojo, kad atkreiptų dėmesį. 


- Sveikas, bose, radau šitą raktą, tai bandau rast savininką. 


- Šaunuolis, Nojau, geriau duok man, nereikės tau gaišintis. 


- Gerai. Tikėkimės, čia ne kokių vaikiūkščių, kurie čia per naktį bastėsi, - jaudinosi jaunas statybininkas. 


- Pasiges – ateis ieškoti. Viskas labai paprasta, - atsakė Tomas su išmintinga šypsena. 


Galiausiai Nojus atidavė raktą ir nuėjo savo keliais. 


Raktas buvo paprastas, kiek aprūdijęs. Vos jį įkišus į spyną pasigirdo tylus trekšt ir užraktas atsikabino. Viskas. Tai buvo tiesos minutė. Ar tikrai ši skrynia yra verta visų atrakinti jai įdėtų pastangų? Mintys darbininko galvoje skriejo šviesos greičiu. Galiausiai jis giliai įkvėpė ir ištiesė ranką link dėžės dangčio... 


Vos ranka prisilietus dėklas subyrėjo. Tomas liko apstulbęs. Tiek pastangų, tiek laiko, tiek įtampos ir nieko. Nieko neliko: nei skrynios, nei kažko, kas joje buvo, tik šipulių krūva. Vyriškis prarado visą viltį, visą džiaugsmą. 


Per statybų aikštelę nugaudė šaltas vėjo gūsis. 


Kelios luženos pajudėjo ir ant nepažeisto dėžės dugno pasimatė baltas popieriaus lapelis. Darbininko širdyje vėl įsižiebė smalsumo liepsnelė. Švelniai, drebančia ranka Tomas paėmė lapelį ir atvertė. Ant jo buvo užrašyti aštuoni skaičiai. 


- Telefono numeris, - tyliai apstulbęs sušnabždėjo darbininkas. 


Tomas galiausiai nusprendė jau ir taip per daug laiko praleidęs ignoruodamas savo dienos darbus ir savo mįslingą nuotykį nusprendė atidėti iki vakaro.

*

Saulė jau spėjo pasislėpti už prieš kelis mėnesius renovuotų penkiaaukščių, kai statybų aikštelė galiausiai ištuštėjo. Tomas susirinko visus svarbiausius daiktus ir pavargęs po sunkios darbo dienos nušlepsėjo link automobilio. Pirmiausia ant priekinės keleivio sėdynės švystelėjo krepšį su statybos planais, tada pats atsisėdo už vairo. Iš kišenės išsitraukęs mašinos raktelius darbininkas ruošėsi užvesti variklį, kai jo dėmesį patraukė mažas popieriaus lapelis, matyt, iškritęs iš aplanko. Tai buvo tas lapelis, kurį ryte jis rado užrakintoje dėžutėje. "Įdomu, ar  padoru skambinti tokią vėlyvą valandą?" - susimąstė Tomas, nukreipdamas žvilgsnį į prietaisų skydelio ekrane šviečiantį laikrodį, kuris skelbė pusę aštuonių vakaro. "Verta pabandyti. Jei neatsilieps, tai neatsilieps," - nusprendė statybininkas, pagautas smalsumo.

- Aštuoni. Du. Penki, - paskutinius kontakto skaičius sau po nosimi šnabždėjo vyriškis.

Pypt... pypt... pypt... automobilį užpildė pasikartojantis signalas.

- Panašu, kad niekas neatsilieps, - atsiduso Tomas ir padėjo ragelį.

Lengvu mostu jis užvedė automobilį ir pradėjo ilgą kelionę namo.


*

Kažkur pusiaukelėj darbininko telefonas du kartus suvibravo, išslysdamas iš saugios kišenėlės krepšyje, ir ekranas užsiliejo šviesa. Prie sekančio raudono šviesoforo vyriškis pasiėmė mobilujį ir ekrane pamatė šviečiant užrašą "Turite 1 naują pranešimą". Žinutę atsiuntė numeris, kurį Tomas rado skrynioje. Įsitikinęs, kad dar neįsižiebė žalia šviesa, vyriškis atrakino telefoną. Žinutė buvo labai trumpa. "Turbūt adresas," - susimąstė. Obuolių alėja 195 - Tomas įvedė į mobiliąją navigacijos sistemą.

- Pasisekė, - sarkastiškai nusijuokė vyriškis, - jei dabar pasuksiu į kairę, kelionės tikslą pasiekčiau greičiau nei per dešimt minučių.

Pypt! Pasigirdo signalas. Pakėlęs akis jis pastebėjo, kad jau švietė žalia šviesa. Paskutinį kartą dar pagalvojęs Tomas stipriau nuspaudė akceleratoriaus pedalą ir stipriai pasuko vairą į kairę. Jo netikėtą posūkį palydėjo dar keli garsūs automobilių signalai, bet Tomas į juos nekreipė dėmesio. Ar važiuoti pagal adresą, kurį žinute gavai iš numerio, kurį radai užrakintą skrynioje, kurios net dinamitas neatidarė, yra prasta idėja? Tikriausiai, bet vyriškis jau buvo apsisprendęs.


*

- Obuolių du šimtai vienas, šimtas devyniasdešimt devyni, devyniasdešimt septyni, - primerkęs akis, veidą prikišęs prie lango Tomas bandė įžiūrėti namų  numerius gatvėje, apšviestoje vien jo automobilio žibintų. - Šimtas devyniasdešimt penki. Pagaliau.

Atrodė, kad ši gatvė tęsis amžinai, bet galiausiai Tomas pasiekė savo tikslą. Užgesinęs variklį statybininkas ištraukė raktelius iš spynelės ir išlipo iš automobilio. Lauke jau buvo atvėsę, tad smalsuoliui teko geriau užsisagstyti striukę. Namas, priešais kurį stovėjo, atrodė apleistas. Sienos apaugusios vijokliais, dalis stogo plokščių nukritę. Nedrąsiai Tomas prižingsniavo prie baltų, apipelijusių durų ir atsargiai pabeldė. Visos šviesos name staiga įsižiebė ir durys plačiai atsilapojo. Tarpduryje stovėjo vyras su trumpa barzda ir juodu kostiumu.

- Mes jūsų laukėme, pone Žirnikeli. Džiugu matyti, kad radote mūsų žinutę. Tikiuosi, mums pavyks draugiškai bendradarbiauti, nes tikiu, kad esate mūsų misijai įvykdyti reikalingas raktas.

 

 /Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-12-19 14:48
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media